Tačiau šį gerą pasididžiavimo jausmą lydi kartėlis dėl labai netolygios valstybės raidos ir vis nepanaudojamų narystės ES galimybių. Skausmingas suvokimas, kad naryste Europos Sąjungoje naudojamės netinkamai ir ypač tose srityse, kur laukiamas nesulaukiamas esminis proveržis, atėjo prieš keletą metų. Europos Sąjungos struktūrinių fondų naudojimo ypatumai atskleidė, kad ilgamečio gudravimo santykiuose su Kremlium įgūdžiai niekur nepradingo ir kad ką jau ką, o pinigus įsisavinti mokame.
Nekomentuosiu kitų sričių, rašysiu apie sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos paslaugas, kurių geresnę kokybę ir veiksmingumą gali užtikrinti tik nauja infrastruktūra, o ne nuolatinis paveldėtos infrastruktūros fasado gražinimas. Todėl su bendraminčiais svajojome, kad 2007-2013 metų laikotarpio struktūriniai fondai ir bus skirti tiems naujiems bėgiams nutiesti, kad Lietuva pagaliau nustotų riedėti socialinės atskirties gilėjimo kryptimi. Deja, suveikė jau minėti tradiciniai įgūdžiai bei chroniška skaidrumo stoka, ir daug milijardų susigėrė seniesiems bėgiams renovuoti. Kitaip sakant, buvo modernizuotas sistemos fasadas, bet ne investicijų ir jomis paremtų paslaugų turinys.
Akivaizdu kad 2013-ieji metai šia prasme labai svarbūs. Todėl, kai tik sulaukėme naujosios valdžios, kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis ir nepriklausomais ekspertais, pasitelkę mums gerai žinomą kitų valstybių gerąją patirtį, pasiūlėme valdžios atstovams: nagi, pabandom iš naujo šiame gyvybiškai svarbiame fronte! Turime puikias galimybes įveikti bejėgiškumą, kuris laiko suparalyžiavęs visą bloką strategiškai svarbių krypčių. Tai negaluojančios sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos. Tai nearti dirvonai vaikystės ir šeimos politikoje. Tai ir neleistinai užsitęsusi savižudybių ir kitokių savinaikos apraiškų epidemija.
Bet vis dažniau girdint naująjį raktinį žodį „pirmininkavimas“, supratome kad gali atsitikti taip, kaip jau yra buvę.
Pirmininkavimo proceso niuansai ir šalutiniai poveikiai tarsi atkartoja jau patirtą stojimo į Europos Sąjungą paradoksą. Tada atrodė, kad narystė ES padės pasiekti trokštamą lūžį tose srityse, kuriose ypač stiprios sovietmečio pasekmės. Bet atsitiko atvirkščiai. Žmogaus teisių padėtis po stojimo į ES pradėjo netgi blogėti, nes Lietuva atsipalaidavo, atsidūrusi elitiniame klube, taip ir nesuvokusi, kad pagarba kiekvieno žmogaus teisėms ir laisvėms – tai principas, kurio laikytis turime ne todėl, kad liepia Briuselis, o todėl, kad tai bus geriau mums patiems. Stagnacijos ir neskaidrių interesų kamuojamos „minkštosios sritys“, kuriose iki šiol nevaržomai klesti stigmos, socialinės atskirties ir diskriminacijos kultūra, sulaukė gausios Europos struktūrinių fondų paramos.
Lietuviškieji lėšų įsisavinimo ypatumai, susiformavę ilgamečio bendravimo su Maskva laikotarpiu lėmė, kad ES fondai ne tiek rengė ydingos sistemos pakeitimą modernia sistema, kiek tą senąją sistemą įtvirtino. Pavyzdžiui, atsigavo didelių psichiatrijos globos ir gydymo įstaigų sistema, vaikų nuolatinės globos įstaigų infrastruktūra – nepaisant gausių tos pačios ES rekomendacijų, kad kuo skubiau reikėtų atsisveikinti su šiais stigmos ir socialinės atskirties simboliais.
Ar tokiame kontekste nebūtų logiškas toks siūlymas: ES Tarybai pirmininkaujanti Lietuva pareiškia (ne tiek Europai, kiek sau pačiai), kad ji pagaliau stabdo investavimą į ydingas praktikas ir politikas, ir nuo šiol tiek valstybės biudžeto lėšas, tiek ES struktūrinius fondus atsakingai naudos tam, kad pagaliau būtų vykdoma efektyvi sveikatos ir socialinė politika. Tai būtų esminis proveržis, be kurio niekaip nepajudės nei savižudybių prevencija, nei modernių paslaugų šeimoms plėtra, nei priartėsime prie geidžiamo tikslo – kad visi Lietuvos vaikai gyventų šeimose, o ne iki šiol gausiose internatinėse įstaigose.
Deja, tiek rengiantis pirmininkavimui, tiek jau dabar jam prasidėjus, stebime visai kitokį valdžios institucijų požiūrį. Bendras patarimų socialiniams partneriams leitmotyvas yra toks, kad per pirmininkavimą derėtų elgtis padoriai ir paskelbti moratoriumą bet kokiam kritiniam vertinimui to, kas vyksta Lietuvoje.
Puikiai suprantu, kad pirmininkavimas nėra skirtas tam kad kas nors keltų skandalus ar viešai užsiimtų saviplaka. Siūlau visai ką kita. Siūlau panaudoti unikalią pirmininkavimo galimybę tam, kad įtikintume vieni kitus ir ypač Lietuvos politikus jog Europos gerąja patirtimi pats laikas pasinaudoti mums Lietuvoje – čia ir dabar. Tereikia politine valia grįstų aiškių sprendimų dėl to, kad pagaliau būtų pakeista investicijų į „minkštąsias“ sritis kryptis.
Štai čia girdime pakankamai aiškų ir vieningą politikų ir valdininkų NE. Sistemų vairininkai ir vyresnieji tvarkytojai atsisako pritarti svarbiausiai mūsų idėjai, kad reikia ne kosmetinių, o sisteminių permainų. Siunčiama aiški žinia, kad sistemos liesti nevalia – per pirmininkavimą tai jau tikrai. Girdi, po sausio pirmosios žiūrėsime.
Ką tik paminėtas argumentas – kad nereikia kelti strateginio lygmens klausimų ir kvestionuoti dabartinių sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų veiksmingumo kol vyksta pirmininkavimas – nėra vienintelis. Prisirišimas prie ydingų infrastruktūrų, kurios jau pačios savaime programuoja bejėgiškumą ir socialinę atskirtį, yra toks didelis, kad surinkti į kiekvieną naują darbo grupę ekspertai gauna politikų ar valdininkų instrukciją – siūlyti tik tokias priemones, kurios neliečia sistemos veikimo esmės. Jautiesi tarsi tas sistemas valdytų kokia nors galinga mafija, kurios bijo valdininkai ir politikai. Bet paradoksas yra tas, kad būtent tokio bejėgiškumo pripildytos instrukcijos ir reiškia, kad iki šiol nesuvoktos nei savižudybių epidemijos, nei vaikų auginimo globos įstaigose tradicijos šaknys. Jos juk ir slypi tame bejėgiškume, kai bet kokią kūrybišką iniciatyvą siekiama sužlugdyti kaip esą netinkančią sistemai.
Kas gi slypi už to atkaklaus lietuviško atsisakymo pagaliau nustoti apsimetinėjus ir kritiškai išsianalizuoti – jei jau labai nepatogu tai derinti su pirmininkavimu, tai iškart po jo? Ką reiškia toks nebrandus elgesys? Ar tik nebus tai dar viena apraiška tos pačios dangstymo(si) kultūros, apie kurią laikas nuo laiko pakalbame viešojoje erdvėje, kai nusižudo įžymus žmogus. Tuomet imame suvokti, kad problemas, kokios skausmingos jos bebūtų, tiesiog būtina pripažinti ir kelti į viešumą – nes tik tada atsiranda viltis, kad anksčiau slėptą ar nesuvoktą problemą pavyks išspręsti.
Ir ne taip svarbu, ar kalbame apie atskiro žmogaus, ar apie sistemos, ar visos valstybės ydas – mechanizmai stebėtinai panašūs. Sistemai, kaip ir žmogui ar žmonių grupei, būna tiesiog gėda kalbėti apie savo silpnybes ar ydas, ir tai yra netgi labai žmogiška. Kartais tos ydos atkakliai pasimiršta, arba jų nepavyksta pamatyti. Kai aukščiausi valstybės pareigūnai stebisi, paaiškėjus kad korupcijos suvokimo indeksas išlieka labai aukštas – galima juos suprasti kaip paprastus žmones, bet kaip iš solidžių politikų norėtųsi brandesnio atsako. Kai tokia dangstymo kultūra atkakliai viešpatauja valstybės valdyme, ir kai atsisakoma matyti akis badančias sistemines problemas – tai jau labai rimta sisteminė bėda, kuri veda prie liūdnos visuomenės raidos prognozės.
Daugumoje senųjų ES valstybių narių esminės permainos visose čia minimose srityse prasidėjo iškart po II-ojo pasaulinio karo. Jie nelaukė ekonominio suklestėjimo ar kad problemos išsispręs savaime. Beveik visos naujosios ES narės rimtų struktūrinių permainų ėmėsi jau prieš keletą metų, veiksmingai tam naudodamos ES fondus. Gi mes tūpčiojame jau 23 metus, imituodami sveikatos ir socialines apsaugos reformas ir vis brangiau mokėdami už tokį neryžtingumą, kuris matyt simbolizuoja ir mūsų geopolitinį neapsisprendimą.
Lieka neatsakytas esminis klausimas – ar Lietuvos valstybė, kuri dabar pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai, yra pasirengusi pagaliau atlikti tuos namų darbus, kurie mums padėtų tapti europiečiais? Europiečiais, mokančiais ne tik organizuoti aukšto lygio renginius, bet ir perimti tas gerąsias praktikas, kuriomis Europa pirmauja pasaulyje būtent kuriant socialinę gerovę ir stiprinant socialinį kapitalą.
Todėl ir grįžtu prie klausimo apie šio pirmininkavimo prasmę. Formalų egzaminą, kaip ir buvo stojant į ES, Lietuva išlaikys labai gerai. Dėl to jau dabar nekyla abejonių, ir tuo galėsime pasidžiaugti. Be to negana. Galima būtų apskritai pirmininkavimo per daug nesureikšminti. Bet jeigu jau buvo visuotinai nutarta jį sureikšminti, tai tuomet linkiu, kad pirmininkavimas padėtų Lietuvai geriau atlikti tikruosius namų darbus ir susivokti – ką tai reiškia Lietuvai būti Europoje.
Per pirmininkavimą sveika ir brandi savikritika ne tik galima. Ji tiesiog būtina kaip mūsų stiprėjančio brandumo požymis. Per pirmininkavimą pageidautina kuo daugiau viešai ir atvirai diskutuoti apie tai, ko mums trūksta, kad taptume tikrais europiečiais, ir kaip galime panaudoti šį mums dėkingą laikmetį, kad atsisveikintume su dangstymo kultūra ir išsigydytume kitus savo dar gana gausius kompleksus.
