Tačiau konformizmas yra didelė prabanga, kurią sau gali leisti tik vidurinysis sluoksnis ir tik esant stabiliai ekonomikai, kai lyg ir nereikia pernelyg kuo rūpintis. Vargingieji įprastai stengiasi pagerinti savo gyvenimo sąlygas, todėl griebiasi paskutinio šiaudo – eina į gatves, užiminėja darbovietes (reikalaudami didesnio atlyginimo), mitinguoja, žodžiu, užsiima socialiniu aktyvizmu.
O dar didesni revoliucinieriai ir nonkonformistai – aukščiausioji klasė (įprastai atstovaujanti kapitalą), kurios niekada netenkins jokia esama būklė, nes kapitalo (finansinio, politinio) norėsis vis daugiau. Revoliucinga ji todėl, kad savo korporacijų galia ar valdžios galia geba valdyti, nuversti ar pakeisti valstybės valdžią, kad įgyvendintų savo interesus.
Gedulo politika
Kitaip sakant, socialinis konformizmas ir abejingumas gali būti tik tada, kai egzistuoja daugiau mažiau sėkminga ekonomika ir vidurinysis sluoksnis. Krizės metu viskas kitaip – visi viskuo nepatenkinti, net ir viduriniojo sluoksnio atstovai nėra abejingi krizei (mažėja iki tol tenkinusios pajamos), o pramerkę akis jie pamato ir susiklosčiusią socialinę situaciją, kuri iki tol ne itin jaudino. Atrodytų, susidarė puikios sąlygos potencialiam socialiniam aktyvizmui, tačiau kaip nėra mitingų, piketų, protestų, taip nėra. Stabdžiu tampa ne konformizmas, o valdžia (tiek government, tiek power prasmėmis), nes protestu siekiama to, kas nesiderina su valdžios interesais ir kas prieštarauja jos ideologijai.
Mes patys esame priversti priimti gedulą ne tik kaip savo socialinę būklę, bet ir kaip aplinkos organizavimo formą. Rimtis, gedulas, susikaupimas – labiausiai skatinamos emocijos viešojoje erdvėje. Mūsų viešąją aplinką sudaro klaikūs monolitai ir paminklai, simbolizuojantys jau praėjusias, bet kasdien mus terorizuojančias kančias, slegiančią praeitį ar rimtį. Mus nuolatos atakuoja apokaliptinės dvasininkų vizijos.
Linas Kranauskas savo straipsnyje „Sausio 13-oji – susigraudinimo ir nevilties diena“ „Atgimimo“ savaitraštyje taip pat gana taikliai aprašė ligotą ir egzaltuotą švenčių minėjimo specifiką, kai kaskart būtina priminti, kodėl turime gedėti: „Didesnį susirūpinimą kelia ne skirtingi įtemptų ir susipynusių įvykių vertinimai, o pats „minėjimo“ reiškinys, retrogradiškas, skausmingas poreikis ritualizuoti savaiminėmis vertybėmis pasirinktas... datas. Už jo tegali žiojėti vaizduotės ir bet kokio produktyvesnio turinio trūkumas“.
Ar turite leidimą gedėti?
Lietuva pavyzdingai laikosi gedulo politikos, būtų net keblu suskaičiuoti, kiek kartų per pastaruosius metus buvo draudžiama mitinguoti taip pažeidžiant piliečių teises. Ypatingai ciniška situacija įvyko šių metų sausio mėnesį, kai profsąjungos ketino rengti mitingą dėl žmogaus teisių ir laisvių suvaržymų, tarp kurių yra ir teisė į susirinkimus.
Tačiau mitingas, kovojantis ir prieš mitingų draudimus, buvo uždraustas, o sprendimo pateikimas profsąjungoms vilkinamas, kad nebūtų galima suspėti apskųsti jį teismui iki numatytos mitingo dienos – sausio 16 d. O viena supergedulinga visuomeninė organizacija sugebėjo itin tiksliai suformuoti žinutę: „Profsąjungiečiai, netrikdykite rimties sausio 16-ąją!“.
O ką apskritai reiškia protestas, kai gyvename nuolatinėje gedulo būsenoje ir aplinkoje? Ar protestas kaip toks apskritai įmanomas? Galbūt gyvendami tokiomis sąlygomis mes esame pavaldūs tai sistemai ir savivaldybė, suteikdama malonę ir išduodama leidimą protestuoti, iš tikrųjų išduoda leidimą gedėti? Ar patys mūsų protestai nėra dar viena gedulo forma? Atrodo, kad šiandieniniai protestai panašesni į nepavojingą protesto parodiją, iškamšą. Jie tobulai atitinka mūsų gedulingas normas visuomenėje, tad kodėl tikimasi, jog jie turės bent menkiausią galią ir valią pakeisti tas normas?
Sistemingos gedulo politikos rezultatas yra ne tik piliečių pasyvumas, bet ir aktyvumas, kuris negali išeiti už gedulingos tvarkos ribų. Tų ribų peržengimas turėtų būti kiekvieno protesto pirminis tikslas.
Autorius yra žmogaus teisių aktyvistas.