D.Gudelis. Be žinių ir noro iš ekonominės krizės neišbrisime

 (175)
Ekonomikos nuosmukio, kuriame jau daugiau nei metus kapstosi Lietuva, pasekmes galima vardinti be galo – tai ir 20 procentų greit pasiekiantis nedarbas, biudžeto deficitas, dėl kurio mažinami atlyginimai, išmokos ir pensijos, blogėjanti įvairių visuomenės sluoksnių gyvenimo kokybė, augantis skurdas, emigracija, nusikalstamumas.
© Corbis

Taip pat akivaizdu, kad tradiciniai krizės įveikimo receptai nebeduoda rezultatų – tiek dešinieji, tiek kairieji ekonomistai ir politikai daugiau ar mažiau sėkmingai geba analizuoti krizės priežastis ir pasekmes, prognozuoti krizės eigą, tačiau bent kiek įtikinamesnių atsakymų, ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje pradėtų augti ekonomika, nepajėgia pateikti.

Viešoje erdvėje sklando įvairiausi pasiūlymai – premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė ne tik siūlo, bet imasi didinti mokesčius ir mažinti viešojo sektoriaus išlaidas, socialdemokratai su Romu Lazutka ir Povilu Gyliu priešakyje tam prieštarauja, skelbdami, kad reikia mažinti mokesčius ir didinti viešąsias išlaidas (arba bent jų nemažinti), Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir liberalai ragina mažinti mokesčius (ar bent jų nedidinti) ir mažinti išlaidas. Tada dar svarstoma, kokius mokesčius ir kaip didinti (mažinti) ir kokias viešojo sektoriaus išlaidas ir kaip mažinti (didinti), ir kur bei už kiek skolintis. Be šių fiskalinės politikos alternatyvų dar tylomis svarstoma ir monetarinės politikos alternatyva - lito devalvavimas. Tačiau optimizmo politikų ir ekonomikos ekspertų pasisakymuose nėra – visi supranta, kad Lietuva taip paprastai iš ekonomikos dugno neišlips.

Ekonominės politikos prioritetas turėtų būti ne biudžeto subalansavimas ar ekonomikos stimuliavimas fiskalinės ar monetarinės politikos priemonėmis, bet žinių sutelkimas ir paskirstymas.
Dangis Gudelis

Chorstas Klausas rašo, jog ekonominę krizę gilina pinigų trūkumas, ir siūlo idėjas, vėlgi fiskalinės politikos, ką reikėtų daryti, kad pinigų rinkoje atsirastų. Įdomios mintys, sutikčiau, kad tai svarbu, bet pinigų trūkumas nėra vienintelė ekonominės krizės priežastis, ir tikrai ne pagrindinė.

Siūlyčiau apsvarstyti paprastą, iš pirmo žvilgsnio banalią mintį – kad esminė visų Lietuvos ekonominių, taip pat ir socialinių problemų priežastis yra žinių trūkumas. Įmonės bankrutuoja? Nes nežino, kaip organizuoti verslą, kad jis būtų pelningas. Žmonės negali rasti darbo? Nes nežino, kaip pradėti ir sėkmingai plėtoti savo verslą. Žmonės žudosi, kenkia kitiems ar emigruoja? Nes nežino, kaip prasmingai gyventi, kaip kitaip spręsti juos užgriuvusias problemas.

Laisvosios rinkos ekonomikos tradicija remiasi ne visai tikslia prielaida, kad žmonės yra tobulai racionalūs ir geriausiai žino, kaip įgyvendinti savo interesus - todėl pakanka jiems suteikti veikimo laisvę ir netrukdyti. Toli gražu, taip nėra. Daugelis žmonių gailisi praeito dešimtmečio pradžioje susigundę vėliau bankrutavusių investicinių bendrovių ir bankų siūlytomis didelėmis palūkanomis. Daugelis gailisi ekonomikos augimo laikotarpiu ėmę kreditus, kurių dabar nebeišgali grąžinti. Jeigu žmonės būtų buvę bent kiek racionalesni, jie nebūtų priėmę tokių jiems patiems nenaudingų sprendimų. Ir dabar būtų dėkingi, jei kas nors – kad ir valdžia – būtų laiku juos sustabdęs nuo klaidingo pasirinkimo.

Suvokus, kad ribotas racionalumas, žinių, o ne pinigų trūkumas lemia ekonomikos nuosmukį, turėtų būti vykdoma tokia Vyriausybės politika, kad žmonėms Lietuvoje būtų sudarytos galimybės įgyti jiems reikalingų žinių. Taigi ekonominės politikos prioritetas turėtų būti ne biudžeto subalansavimas ar ekonomikos stimuliavimas fiskalinės ar monetarinės politikos priemonėmis, bet žinių sutelkimas ir paskirstymas.

Čia turiu mintyje ne tik aukštojo mokslo kokybės problemas ar šiais laikais madingus klasterius, ne tik kompiuterių skaičių mokyklose ar taip vadinamas aukštąsias technologijas – visa tai, kas populiariai ir oficialiai vadinama žinių ekonomika. Lietuvoje įgyvendinamos žinių ekonomikos skatinimo priemonės nėra kryptingos, problemas sprendžia tik netiesioginiu būdu ir todėl dažniausiai yra neveiksmingos.

Jei žmonės ir valdžia neturi žinių – dar ne bėda. Žinių galima įgyti. Blogiausia yra tuomet, kai nėra noro.
Dangis Gudelis

Kelkime klausimą: kokios žinios yra labiausiai reikalingos, kad Lietuvos ekonomika atsigautų? Atsakyti nesudėtinga – reikia žinių, kaip pradėti ir sėkmingai plėtoti verslą, kurio kuriama produkcija ar paslaugos būtų konkurencingos užsienio rinkose (nes vidaus rinkoje paklausa yra ribota). Steigsis ir plėsis verslo įmonės, išaugs eksportas – bus įdarbinami žmonės, mažės nedarbas, daugiau mokesčių bus surenkama į biudžetą, bus galima mokėti didesnius atlyginimus mokytojams, gydytojams, policininkams, augs pensijos ir kitos socialinės išmokos. Mažės skurdas, sugrįš emigrantai. Ir taip toliau. Kito kelio kaip ištrūkti iš užburto skurdo rato nematyti.

O kaip su pinigais? Norint pradėti ar plėtoti verslą, reikalingos finansinės investicijos - tačiau bankai neskolina, valstybės biudžetas tuščias, o mokesčiai dideli. Atsakymas būtų toks: pinigai guli bankuose arba kojinėse. Kitaip tariant, reikalingi pinigai - tai žmonių santaupos, kurios galėtų būti investuotos į verslą, jeigu žmonės žinotų, kaip investuoti, ir jeigu būtų kur investuoti, t.y.būtų pakankamai gerų verslo idėjų ir verslo planų.

Taigi Vyriausybė ekonominio nuosmukio sąlygomis turėtų skatinti verslo plėtrą. Ir ji tai turėtų daryti ne tik įvairiomis fiskalinės politikos priemonėmis (mažindama mokesčius, teikdama lengvatas ar subsidijas, didindama paklausą viešojo sektoriaus išlaidomis ar panašiai), ar mažindama įvairius verslo apribojimus. Tokios priemonės reikalingos, tačiau jos pagrįstos teorijomis, kurios neįvertina, jog žmonių racionalumas yra ribotas. Jos remiasi prielaida, jog trūksta tik pinigų ir laisvės veikti, o visa kita išsispręs savaime.

Tūlas lietuvis, laimėjęs loterijoje didelę pinigų sumą, greitai viską iššvaistė. Taip pat nereikėtų tikėtis, kad, sumažinus mokesčius, lietuviškas verslas ims labai plėstis. Esmė yra ta, kad be pinigų, dar trūksta ir žinių, kaip tais pinigais pasinaudoti.

Kaip turėtų būti vykdoma ekonominė politika, nukreipta į žinių telkimą ir sklaidą? Čia pateiksiu tik vieną pavyzdį. Tarkime, Vyriausybė, tuo tikslu panaudodama ES struktūrinių fondų lėšas, galėtų skelbti viešus geriausių verslo, orientuoto į eksportą, projektų konkursus. Konkursus laimėjusiems verslo projektams ta pati Vyriausybė galėtų formuoti pradinio kapitalo fondus – pirmenybė investuoti būtų suteikiama verslo idėjų autoriams, taip pat investuoti būtų raginami visi, siekiant pritraukti Lietuvos, taip pat ir užsienio kapitalą, versle iki šiol nedalyvavusių žmonių santaupas. Parama galėtų būti skiriama verslo projektams, kuriuos teiktų Lietuvos bedarbiai, jiems galėtų būti sudaromos lengvatinės sąlygos investuoti. Kai kurie verslo projektai galbūt net galėtų būti perduodami kaip labdara įmonėms, kurių kapitalas būtų suformuotas iš darbo neturinčių asmenų santaupų.

Tiesa, be žinių ir pinigų yra dar viena esminė sąlyga, reikalinga tam, kad Lietuva galėtų išbristi iš ekonominės krizės – tai noras (motyvacija, politinė valia). Jei žmonės ir valdžia neturi žinių – dar ne bėda. Žinių galima įgyti. Blogiausia yra tuomet, kai nėra noro.

Taigi, ekonomikoje yra trys svarbiausi dalykai – pinigai, žinios ir noras, bet svarbiausias iš jų yra noras.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Jovaišas. Skurdo Lietuva pati kalta dėl savo skurdo (621)

Ar yra veiksmingų būdų, kurie leistų radikaliai pakeisti situaciją skurdo Lietuvoje? Taip, iš esmės jų yra du – realus ir fantastinis. Realus būdas – organizuoti tokią loteriją, kurioje kiekvienas visuomenės išlaikytinis kiekvienais metais laimėtų po aukso puodą. Fantastinis būdas – pasiekti, kad toks asmuo liautųsi girtauti bei lėbauti ir pradėtų dirbti.

D. Leinartė. Patriarchaliniai stereotipai – smurto prieš moteris priežastis (187)

Patriarchaliniai stereotipai yra esminė smurto prieš moteris priežastis. Neatsitiktinai JT CEDAW Konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m., smurto ir stereotipų mažinimo ir naikinimo klausimams skirtas bendras straipsnis.

I. Makaraitytė. Sauliaus Skvernelio Pakso manevras? (354)

Kuo viskas baigsis? Tai yra klausimas, kuris tiesiog tvyro ore. Nes nesibaigti tiesiog negali.

P. Baršauskas. Ne akademikų norai, o kokybiniai kriterijai turi sudėlioti, kam su kuo jungtis (193)

Kaip klostosi aukštojo mokslo pertvarka? Išgirdęs tokį klausimą atsakau, kad džiaugiuosi ryžtu padaryti tai, ko nedarėme per visus 27 atkurtos nepriklausomybės metus. Tačiau ar džiaugiuosi pačiu pertvarkos procesu – tikrai ne.

A. Užkalnis. Aš irgi truputį rasistas (443)

Žinote, kas yra negražiau už žodžius, pasakytus apie juodaodžių žaidėjų normavimą lietuviškoje krepšinio komandoje? Na, šiaip jau, daug kas yra negražiau, bet man šiuo atveju tylų žiaugčiojimą kelia teisuoliškumo varžybos, kas greičiau ir išmaniau pasmerks negerai pašnekėjusį buvusį krepšinio klubo prezidentą.