Dar 2008 metų pabaigoje, pokalbyje su Andriaus Kubiliaus patarėju pristačiau ekonominės būklės prognozę, kuri tuo metu keturiskart pranoko finansų ministerijos ir bankų skelbiamas 5 proc. ūkio smukimo prognozes.
Jau ir tie 5 procentai tuo metu buvo daug, kadangi tai buvo koreguotas skaičius nuo pusantro procento. Tačiau kolosalus 20 proc. smukimas atrodė sunkiai tikėtinas. Vis dėlto, ministro pirmininko patarėją lyg ir pavyko įtikinti, jog projektuojami sprendimai tik nusmukdys ūkį, o daugelis jų – kaip gyventojų pajamų mokesčio mažinimas, Pelno mokesčio didinimas – dar labiau paskatins jo smukimą iki tų minus dvidešimties.
Kaip ko gero nekeista, po pokalbio nieko neįvyko. Tik prognozė išsipildė. Ir išsipildė su nemažu kaupu – jau dabar, dar nesibaigus metams, ekonomika smuko ketvirtadaliu – t. y. 5 proc daugiau nei prognozėse. O štai iki metų pabaigos nuosmukis gali pasiekti beveik trečdalį BVP.
30 procentų – ne iš piršto laižtas skaičius. Įvertinus pinigų kiekio apyvartoje mažėjimo tendenciją, pinigų kiekis nuo didžiausios jo reikšmės 2009 gruodį bus sumažėjęs 36,5 proc. Gaila, bet realybė tokia, jog būtent šį, aukščiau pateiktą pinigų kiekio apyvartoje grafiką, atkartoja ir BVP grafikas. Tik su tam tikru pavėlavimu, kadangi gamintojams ir vartotojams reikia prisiderinti prie naujo – mažesnio – apyvartos pinigų kiekio.
Apyvartos pinigų kaita ir jos pasekmės
Gali kilti klausimas, kodėl pinigų kiekis apyvartoje yra svarbus rodiklis ūkiui? Pinigai ūkiui reikalingi sandoriams aptarnauti. Jie nelieka nepanaudoti ir nuolat cirkuliuola, tad ūkio subjektai prisitaiko prie tam tikro pinigų kiekio rinkoje. Svarbu suvokti, kad ūkis toleruoja tik nežymius cirkuliuojančių pinigų kiekio pokyčius. Žymesni svyravimai gali ypač skaudžiai paveikti šalį ir jos gyventojus.
Kai pinigų kiekis sparčiai auga, kyla prekių ir paslaugų kainos, o pats kilimas gali tapti nebevaldomu ir atvesti prie poreikio keisti valiutą. Infliacijos spiralę daugelis yra savo kailiu patyrę mūsų nepriklausomybės atkūrimo metu ir valdžia infliacijos labai vengia.
Netgi Lietuvos banko tikslas yra palaikyti kainų stabilumą.
Tačiau pinigų kiekis apyvartoje gali ne tik sparčiai kilti, bet ir sparčiai kristi, ir šis reiškinys yra kur kas pavojingesnis už infliaciją. Sparčiai didėjant cirkuliuojančių pinigų kiekiui, auga kainos, tačiau BVP ir užimtumui tai didelės įtakos nedaro (1995-1999 m. grafike).
Pinigų kiekiui sparčiai mažėjant, mažėja gamyba (BVP) ir auga nedarbas, o tai – itin pavojingas reiškinys, paprastai sukeliantis ilgalaikes krizes. Todėl nesuklysime pinigus prilygine savotiškam narkotikų ūkiui – jų kiekį didinti galima ir ūkis prie to pripranta, tačiau jų mažinimas ar mažėjimas gresia skausmingu pagiriojimusi. Būtent dabar ir pagiriojamės nuo sparčiai sumažėjusio apyvartos pinigų kiekio. O pačią Lietuvą šiuo metu drąsiai galima lyginti su narkomanu, dėl trečdaliu sumažintos dozės patiriančiu baisingas kančias.
Taigi, mažėjant pinigų kiekiui apyvartoje, paprastai sumažėja BVP. Beabejo, Petras ir Jonas galėtų pabranginti (revalvuoti) valiutą, t. y. sutarti, kad ir pienas, ir duona kainuos nebe du, o vieną litą. Tačiau kai petrų ir jonų yra 3,3 milijono, toks sutarimas praktiškai neįmanomas.
Galų gale defliacija apskritai įmanoma iki tam tikro lygmens, nes priversta parduoti produkciją už žemesnę nei gamybos kainą, įmonė gali paprasčiausiai bankrutuoti. Todėl gamybos mažinimas ir yra tas kelias, kurį paprastai renkasi įmonės.
Ar planuojami sprendimai veda link krizės pabaigos?
Jei Vyriausybės tikslas būtų buvęs užtikrinti gyventojų gerovės lygį, akivaizdu, kad beveik visas pasirinktas priemones reikėtų vertinti kaip aibę neteisingų sprendimų – tai, ką daro Vyriausybė, nėra rūpestis gyventojų gerove. Sprendžiant iš priemonių, Vyriausybės tikslas – biudžeto balansas bei valstybės bankroto rizikos mažinimas, o gyventojų gerovės nėra paisoma. Tačiau net ir siekdama šio tikslo, Vyriausybė savo veiksmais mažina tiek gyventojų gerovę, tiek dar labiau išbalansuoja biudžetą.
Juk ir paprastam beraščiui aišku, kad nemokšiškai ir nelaiku pakaitaliojęs mokesčių tarifus papildomų pinigų nesurinksi. Juolab, jei jų apyvarta valstybėje yra smukusi. O absoliučios daugumos mokesčių šaltinis būtent ir yra pinigų apyvarta. Įsivaizduokite turį verslą – semiate 30 proc. upeliu pratekačio vandens jį parduodate. Jei tik tame upelyje vandens srautas sumažės, sakykime - 50 proc., tai ir jūsų uždarbis sumažės tiek pat. Net jei jūs ir pradėsite imti dvigubai daugiau vandens, uždarbis vis vien būs 50 proc. mažesnis už galimą.
Akivaizdu, kad pasirenkamos priemonės nėra orientuotos į krizės priežastis, būtent todėl jos ir neduoda laukiamo rezultato. Tik dar labiau išbalansuoja jau pakankamai išbalansuotą finansinę ūkio būklę ir paspartina valstybės „grimzdimą“. Valstybė pakliuvo į pelkę, o joje, kaip žinome, bet koks netikslingas judesys neleistinas, nes skendimo procesą tik paspartina.
Vertinant Lietuvos finansinės krizės priežastis, pagrindinės priemonės turėtų būti orientuotos į pinigų rinką. Vyriausybė turėtų užtikrinti, jog apyvartoje esančių pinigų kiekis nemažėtų ir tam tikrai yra dar neišnaudotų rezervų (nekalbant apie skurdaus vaisingumo taupymo lakštus ar brangų skolinimąsi), netgi neatmetant ir pančiojančios rankas valiutų valdybos revizavimo. Vis dėlto buhalteriški finansų vadovai (tame tarpe ir aukščiausios grandies), deja, ir toliau suka visišką fiasko patyrusios Šemetos-Šimonytės vykdytos ir vykdomos politikos smagratį.
Todėl, žvelgdamas į šių dienų realijas, drąsiai taisau Lenino mintis – ne bet kokia (net ir išsilavinusi) virėja gali valdyti valstybę.