Visą šaltąjį karą truko supervalstybių – JAV ir SSRS – ginklavimosi varžybos. Didindamos ir tobulindamos ginkluotę, kurdamos karines bazes visame pasaulyje, šios valstybės siekė priešininkei pademonstruoti karinę galią, įgyti didesnį prestižą bei įtaką pasaulyje.
Jų vadai suvokė, kad ateities karuose lemiamą reikšmę turės ne milijoninės armijos, o naujausi masinio naikinimo ginklai.
Visą pasaulį kaustė siaubas, jog bet kurią akimirką supervalstybės gali panaudoti branduolinį ginklą. Tačiau sveikas protas nugalėjo. Ir JAV, ir SSRS puikiai suprato, kad branduoliniame kare nugalėtojų nebus, todėl buvo priverstos sėsti prie derybų stalo.
Milžiniškas lėšas ryjančios ginklavimosi varžybos, satelitinių komunistinių režimų bei partijų rėmimas tapo nepakeliamas silpnai SSRS ekonomikai. Planinis ūkis nepajėgė konkuruoti su daug efektyvesne Vakarų rinkos ekonomika. SSRS ūkio padėtis buvo tragiška. Sistemą nuo griūties gelbėjo tik išvežama nafta bei iš Vakarų perkamas maistas.
Remdamasis Rusijoje ir JAV gyvenančių žmonių atsiminimais, interviu bei įslaptintais Kremliaus dokumentais, Davidas E. Hoffmanas apžvelgia abiejų šalių šaltojo karo vidinius motyvus ir slaptus sprendimus, bei detaliai aptaria mirtinų ginklų atsargas, kurios liko neapsaugotos žlugus SSRS. Knygoje taip pat nagrinėjamas ir šiandien grėsmę keliantis atominių, cheminių bei bakteriologinių ginklų palikimas, atskleidžiama, kaip buvo kuriamos mirtinos nervus paralyžiuojančios dujos „Novičiok“ bei rizikingas Vilo Mirzajanovo kelias siekiant tiesos ir viešumo...
Autorius knygai panaudojo slaptos automatizuotos kompiuterių valdomos atsakomųjų veiksmų sistemos, žinomos kaip „Negyvėlio ranka“, pavadinimą. Ši „pasaulio pabaigos mašina“ būtų perdavusi žmonijos likimą kompiuteriams – ji veiktų, net jei visi vadovai ir visos valdymo sistemos būtų sunaikintos. Kompiuteriai įsimintų išankstinio įspėjimo ir atominės atakos datas, palauktų puolimo, o tada paleistų įsakymą atlikti atsakomuosius veiksmus be žmogaus kontrolės.
„Negyvėlio ranka“ – tai intriguojanti istorija, kaip Ronaldas Reaganas, Michailas Gorbačiovas ir anksčiau nežinomi mokslininkai, kariškiai, diplomatai bei šnipai pakeitė istoriją.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
1989 m. spalį Pasečnikas darbo reikalais išvyko į Prancūziją įsigyti laboratorinės įrangos. Alibekas patvirtino šią kelionę ir ją pamiršo. Būdamas Prancūzijoje Pasečnikas gavo pranešimą per kelias dienas grįžti į skubų visų „Biopreparato“ direktorių susirinkimą. Jis pasakė kolegai išvyksiąs kitą dieną. Grįžęs į Maskvą kolega prie lėktuvo sutiko laukiančią Pasečniko žmoną – ji nustebo, kad Pasečniko nėra lėktuve. Paryžiuje Pasečnikas nuėjo į Kanados ambasadą, pasibeldė į duris, pasisakė esąs slaptos Sovietų Sąjungos bakteriologinių ginklų laboratorijos mokslininkas ir norįs prašyti prieglobsčio. Kanadiečiai jam prieš nosį užtrenkė duris. Pasečnikas jautėsi beviltiškai. Jis bijojo eiti į Jungtinių Valstijų ar Britanijos ambasadą, nes manė, kad abi tos šalys gali priversti jį toliau dirbti prie bakteriologinių ginklų. Bet pasirinkimas buvo mažas, tad nenoriai paskambino į Britanijos ambasadą, pakartojo esąs sovietų bakteriologinių ginklų specialistas ir norįs prašyti prieglobsčio.
– Sovietų Sąjunga kuria strateginius bakteriologinius ginklus. Maras nėra kovos mūšio ginklas!
Britų slaptosios žvalgybos tarnyba reagavo skubiai. Jis buvo įsodintas į automobilį, Britanijos oro linijų keleiviniu lėktuvu nuskraidintas į Hitrou ir nugabentas į saugų nuošalų namą Anglijos pakrantėje.
1989 m. spalio 27-osios, penktadienio, vakaras buvo gana niūrus, šaltas ir drėgnas. Darbo diena ėjo į pabaigą, temo. Christopheris Davisas, karališkojo laivyno karo gydytojas, įgijęs išsilavinimą Oksfordo ir Londono universitetuose, seniausias Gynybos žvalgybos štabo bakteriologinio karo specialistas, prisimena ruošęsis savaitgaliui. Jis susitvarkė stalą. Ant jo nebuvo nė lapelio, viskas, kaip priklauso, užrakinta. Tada apie 17 val. sučirškė telefonas – skambino jo viršininkas Brianas Jonesas.
– Chrisai, užsukite į mano kabinetą, – pasakė Jonesas. Davisas nuėjo į mažą, ne ką didesnį už jo paties, kabinetuką. Jonesas padavė Davisui vieno puslapio dokumentą – Britanijos slaptosios žvalgybos tarnybos, žinomos kaip MI6, pranešimą, kuriame buvo rašoma apie sovietų pabėgėlio atvykimą, ir jo pasakojimo santrauka.
– O, mėšlas, – pasakė Davisas. Jo žvilgsnį prikaustė vienas žodis – „maras“. Jis akimirksniu suvokė svarbą ir pasakė Jonesui:
– Sovietų Sąjunga kuria strateginius bakteriologinius ginklus. Maras nėra kovos mūšio ginklas!
* * *
Pirmadienio rytą į Alibeko kabinetą Maskvoje įbėgo jo sekretorė. Pasečniko pavaduotojas Nikolajus Frolovas skambino iš Leningrado ir norėjo tučtuojau pasikalbėti su Alibeku. Alibekas prisimena buvęs taip pervargęs, kad, rodės, padės galvą ant stalo ir užmigs.
– Turime problemą, – įsitempęs tarė Frolovas. – Pasečnikas negrįžo.
Alibekas ramiai atsakė, jog tai ne problema, jei į institutų direktorių susirinkimą Pasečnikas kiek pavėluos.
– Ne! Ne! – bemaž rėkė į telefono ragelį Frolovas. – Norėjau pasakyti, kad jis negrįš iš Pranzūzijos!
Alibekas prisimena, kad Frolovas pasakojimą apie tai, kas atsitiko, išpyškino vienu atsikvėpimu. Pasečnikas Prancūzijoje visą naktį nemiegojo, gulėjo lovoje apsirengęs, o tada pasakęs kolegai, kad vyktų vienas. Kai šis susiruošė į oro uostą, Pasečnikas jį apkabino ir pasakė proščaj, arba lik sveikas, užuot, kaip įprasta, sakęs do svidanija – iki pasimatymo.
„Klausydamas pasakojimo jaučiau, kaip gniaužiasi skrandis“, – sako Alibekas. Jis nuėjo į salę pas „Biopreparato“ direktorių Kalininą ir pasakė dingus Pasečniką. Pasak Alibeko, tai išgirdęs Kalininas atrodė tarsi sužinojęs apie artimo giminaičio mirtį. Kalininas išblyško. Jis liepė Alibekui tučtuojau skambinti Gorbačiovui.
Artimiausiomis dienomis po to, kai pasitraukė, Pasečnikas nuolat nervinosi. Jis paliko šeimą. Baiminosi, kad bus laikomas karo nusikaltėliu, viešai gėdijamas ar verčiamas toliau dirbti su patogenais, ar bus grąžintas į Sovietų Sąjungą. Apie „Biopreparato“ tyrimus žinojo begalę dalykų ir bijojo britų reakcijos. „Tarsi eitum lenta ir nežinotum, ar vandeny knibžda rykliai, ar sėkmingai pasieksi krantą“, – prisimena Davisas. „Manau, tai visiems suteikė daugiau drąsos priimant sprendimą, kad jis nebegali daugiau užsiimti tuo, ką darė iki šiol. Tai buvo išimtinis ėjimas.“
Bylai buvo suteiktas kodinis pavadinimas – „Nukirsti“ (Truncate). Davisas kartu su kitu žmogumi iš MI6 tapo vienu pagrindinių apklausėjų, periodiškai prie jų prisijungdavo Davidas Kelly‘s, Porton Dauno, Britanijos cheminės ir bakteriologinės gynybos mokslinių tyrimų įmonės, vadovas mikrobiologijai. Davisas buvo vienas iš nedaugelio sąjungininkų bakteriologinių ginklų ekspertų, metų metus sukusių galvas dėl sovietų veiklos. Apklausiant Pasečniką, buvo vartojamas išgalvotas vardas, kaip antai Michaelas, bet Davisas žinojo tikrąją Pasečniko tapatybę. Jie kalbėjosi angliškai, nors Davisui kartais prireikdavo vertimo, pavyzdžiui, kai Pasečnikas mėgino apibūdinti hamadryas baboon. Kai nekalbėdavo apie sovietų sistemą, Pasečnikas domėjosi Britanija, klausinėjo apie šeimos gyvenimą ir bendruomenes bei stebėjosi, kad Kelly‘s namie turi asmeninį kompiuterį.
Davisas su kolega iš Pasečniko sužinojo daug daugiau nei tie visi fragmentai, kuriuos jie buvo surinkę per ilgus metus. „Tai buvo ypatingas momentas, – sakė Davisas. – Jei esi žvalgybos pareigūnas, tai įvyksta vienintelį kartą. Gal nė karto gyvenime. Tai buvo vienas tų išskirtinių momentų. Iki jo [Pasečniko] atvykimo nebuvo nė vieno pasitraukimo. Taip pat jokio aukšto lygio žinių šaltinio.“ Ir pridūrė: „Faktas, kad Vladimiras pasitraukė iš šalies, buvo vienas esminių veiksnių, prisidėjusių prie Sovietų Sąjungos iširimo, ir šaltojo karo pabaiga. Tai buvo didžiausias kada nors buvęs proveržis.“
Pasečnikas papasakojo nepaprastų dalykų. Sovietų Sąjunga vertė ginklais ne vien klasikinius patogenus, bet siekė sukurti ir naujų, antibiotikams atsparių veiksnių bei palaužti aukų atsparumą. Sovietai taip pat kūrė vakcinas, apsaugančias nuo žalos bakteriologinio karo vykdytojus, bei tobulino galimo puolimo detektorius. Buvo išvystyta ne tik didžiulė mūšio lauko ginklų, veikiančių nedideliu nuotoliu, programa. Tai, kad buvo akcentuojamas maras ir raupai, rodo, kad susitelkta į tolimojo nuotolio strateginius ginklus. Pasečnikas pažymėjo, kad sovietai dar nepasiekė vieno pirmųjų savo tikslų – sukurti naują bakteriologinio karo veiksnį, visiškai atsparų gydymui, bet toks darbas vyksta.
Pasečnikas taip pat atskleidė, kad sovietų programa galiausiai gali būti nuslėpta, galbūt mažose mobiliose laboratorijose, kurių taip ir nepavyktų aptikti. Jis papasakojo apie platų laboratorijų ir gamyklų tinklą, paslėptą „Biopreparate“, per penkiolika metų kainavusį 1,5 milijardo rublių, kuriame dirba tūkstančiai mokslininkų ir pagalbinių darbuotojų. Kad Tarpšakinė mokslo ir technikos taryba, kurioje kadaise dirbo Domaradskis, yra atsakinga už bakteriologinio karo bandymų koordinavimą ir administravimą kariuomenės lėšomis. Atskleidė, kad sovietai sukūrė netikrus institutų finansinius planus, rodančius, jog jie vykdo nekaltus civilinius biotechnologijų projektus, kad užmaskuotų tikrą karinį bakteriologinių ginklų kūrimą.
Praėjus vos trims mėnesiams po to, kai Zaikovo kabinete susirinkusi Politbiuro komisija aptarinėjo priedangos variantus, Pasečnikas sėdėjo Britanijoje ir klojo ant stalo tamsiausias Kremliaus paslaptis. Jo informacija padėjo sudaryti dvidešimties dingsčių, kaip sovietai galėtų dangstyti savo neteisėtus darbus, sąrašą. Pasečnikui prakalbus, Britanijos politikos formuotojai ėmė suprasti, kad kai kurios esminės pastarųjų dešimtmečių jų nuostatos buvo neteisingos.
Jonesas, apsigynęs metalurgijos doktoratą, vos prieš dvejus metus buvo pradėjęs vadovauti skyriui DI-53, analizavusiam iš visų šaltinių ginklų žvalgybos Gynybos ministerijai surinktus duomenis apie atominius, cheminius ir bakteriologinius ginklus. Daugiausia dėmesio buvo skiriama atominių ginklų medžiagai ir chemijai; Jonesas prisimena, kad jo skyriuje dirbo vos du žmonės, specializavęsi cheminių ir bakteriologinių ginklų srityje. Vienas iš jų buvo Davisas.
Kai 6 dešimtmečio pabaigoje Britanija atsisakė bakteriologinių ginklų programos, tada ir vėliau labiausiai remtasi nuostata, kad veiksmingiausiai atgraso atominiai ginklai. „Tais pačiais metais, kai ėmė veikti mūsų atominis pajėgumas, nutraukėme bakteriologinių ir cheminių ginklų programas, –
sako Jonesas. – Mums užteks atominės.“ Paskui, 8 dešimtmečio pradžioje, buvo pasirašyta konvencija dėl bakteriologinių ginklų; britų diplomatai atliko čia svarbų vaidmenį. Jis priduria, kad buvo populiari prielaida, jog bakteriologiniai ginklai nenaudingi šiuolaikiniame kare. „Jie neatgraso, juos sunku naudoti gynybai, pagal Vakarų supratimą, kokie karo reikmenys yra naudingi, jie nėra pritaikyti“, – prisimena Jonesas. Papildomas veiksnys buvo Nixono 1969 m. sprendimas uždaryti JAV programą. Jonesas priduria: „Rusai turėjo atominį ginklą – kurių galų jiems reikėtų bakteriologinio?“ Britai darė prielaidą, kad jei sovietai ką nors daro, tai mėgina patobulinti turimus mūšio lauko cheminius ar bakteriologinius ginklus taip, kad jie skleistų toksinus, galbūt sukurti tam tikrus hibridinius cheminius-bakteriologinius ginklus. Jie manė, kad tokie nauji ginklai galėtų būti naudojami artimame mūšyje prieš kareivius. „Bet mintis buvo ta, kad rusai to siekė paskiau“, – sako Jonesas.
Bet Pasečniko apklausos britams atskleidė, kad ginklų spektras buvo daug platesnis – nuo taktinių iki strateginių. Sovietų programa buvo daug ambicingesnė, nei Vakarai galėjo įsivaizduoti. Tai tapo aišku tada, kai Pasečnikas pradėjo kalbėti apie patogenus, kuriuos geriausiai žinojo, kaip antai apie Yersinia pestis, marą sukeliantį veiksnį. Pasečnikas itin pabrėžė plaučių maro, kaip ginklų veiksnio, ištobulinimą pagerinant jo gamybą, laikymą, sklidimą aerozolio pavidalu ir atsparumą antibiotikams. Pasečnikas sakė, kad jo institutas kūrė maro veiksnio modelius, siekdamas sukurti supermarą.
Vienas šiurpiausių dalykų, kuriuos atskleidė Pasečnikas, buvo tai, kad sovietų kariuomenė jau padarė marą ginklu ir pila jo į kai kuriuos užtaisus, kurie turi būti iš naujo pripildomi kas kelis mėnesius. Tam, kad veiksnio būtų pagaminta pakankamai, padidintas gamybinis pajėgumas ir dabar jis siekia dvi metrines tonas per metus. Jis atskleidė, kad ką tik – 1989 m. – sovietai išbandė maro veiksnį su pavianais Vozroždenijės saloje Aralo jūroje.
Kai paslaptys išseko, užuomina apie marą buvo ypač svarbi. „Nenaudoji maro mūšio lauke, – sako Davisas. – Renkiesi marą, nes ketini sutrikdyti kitą šalį. Visiškai sustabdyti. Štai apie ką kalba.“
„Maras yra labai užkrečiamas. Prisiminkite, XIII a. nuo maro išmirė trečdalis Europos gyventojų. Jei nebus pradėta gydyti per 12–14 valandų po to, kai pasirodo pneumoninio maro požymiai, žmogus miršta, nesvarbu, gydomas antibiotikais ar ne. Viskas baigta.“
Tokia buvo Pasečniko žinia. Maro ginklo taikinys – neapsaugoti gyventojai. „Tai buvo dovana – pakeisti mąstymą, sugrįžti prie tradicinio bakteriologinių ginklų, kaip masinio naikinimo ginklų, naudojimo“, – sako Jonesas.
Vėliau Pasečnikas papasakojo britams, kad jo institutas buvo gavęs pavedimą sukurti tokį aerozolio paskleidimo metodą, kurį būtų galima naudoti 60 metrų aukštyje skrendančiame aparate. Pasečnikas nedirbo su pačia transporto priemone, tik su skleidimo sistema, tačiau britams nebuvo sunku atspėti, kokie ginklai skraido 60 metrų aukštyje – sparnuotosios raketos. Greitos, neaukštai skrendančios raketos buvo modernus ginklas, baisus, nes galėjo praskristi pro radarą. Sparnuotosios raketos, užtaisytos mirtinu bakteriologiniu veiksniu, gali būti paleistos iš povandeninio laivo, paskleisti patogenus kur nors pakeliui taikinio link ir pradingti. Ši mintis išgąsdino Pasečniko apklausėjus.
Per mėnesius trukusius pokalbius ėmė aiškėti ne tik tradiciniai patogenai, net ir pažangesni, genetiškai sukonstruoti Kolcove ir Obolenske. Nors Pasečniko instituto funkcijos buvo specializuotos, jis žinojo apie pastangas sustiprinti atsparumą antibiotikams. Pasečnikas taip pat papasakojo britams apie tai, kas padaryta norint apkvailinti organizmo imunitetą. Pasečnikas kruopščiai brėžė, kur tyrimai nebuvo vaisingi; jis pažymėjo, kad patobulintas maras buvo ne genetinės inžinerijos, bet labiau įprastos genetinės atrankos rezultatas. Pasečnikas taip pat pasakė britams, kad Domaradskio svajonė – genetiškai modifikuota tuliaremija – buvo siekiamybė, bet nepavyko lauko bandymai.
Pasečnikas pažinojo sistemos žmones, tarp jų savo viršininkus Alibeką ir Kalininą iš „Biopreparato“ vadovybės Samokatnajos gatvėje. Jis žinojo karinių bakteriologinių gamyklų Kirove, Sverdlovske ir Zagorske pavadinimus bei uždavinius. Taip pat didžiulį juodligės fabriką Stepnogorske. Pasečniko informacija apibendrintai parodė, kad Sovietų Sąjunga pažeidė konvenciją dėl bakteriologinių ginklų ir apgavo visą pasaulį. Sovietai savo piktadarystes užslapstė sluoksnis po sluoksnio, o Pasečnikas visus juos nuplėšė.
Tai, kas atskleista, netrukus buvo tyliai aptarinėjama debatuose britų žvalgybos ir politiniuose sluoksniuose: ar sovietų reformuotojai Gorbačiovas ir Ševardnadzė žinojo apie pavojinguosius veiksnius laboratorijų kolbose? Pasečniką suglumino klausimai apie Gorbačiovą. Jis atsakė, kad jei Ševardnadzė žinojo, turėjo žinoti ir Gorbačiovas. Taip veikia sistema. Ir Pasečnikas buvo tikras, kad Ševardnadzė lankėsi keliuose aukšto lygio susitikimuose 1988 m. Daviso vertimas taip pat gerokai sustiprino tokį požiūrį.
Jei Gorbačiovas žinojo, tada britai turi pakeisti ir savo nuomonę apie jį. Thatcher buvo pirmoji Vakarų lyderė, pareiškusi, kad su Gorbačiovu ji galinti turėti reikalų. Vašingtone, praėjus maždaug metams dvejonių, Bushas taip pat planavo pirmą viršūnių susitikimą su Gorbačiovu. Ar tikrai tai žmogus, su kuriuo jie gali turėti reikalų, ar lyderis šalies, kuri, pažeisdama visas sutartis, sukūrė ir vis dar kuria patį destruktyviausią žmonijai žinomą bakteriologinį ginklą?