D. Pūras. Laisvės dvasią kaliname provincialaus ultranacionalizmo narve

 (254)
Prezidento ir Europarlamento rinkimų kampanijoje mažiausiai diskutuojama apie tai, kas šiuo metu būtų svarbiausia – ar Lietuva pagaliau pasinaudos galimybe de facto integruotis į Europos vertybių sistemą? Ar ne pats laikas būtų palikti praeičiai ir kai kuriems kaimynams rytuose meilę prievartos, cenzūros ir veidmainystės kultūrai?
Dainius Pūras
Dainius Pūras
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Ko reikia Lietuvai – daugiau Europos ar mažiau Europos? Jeigu daugelyje Europos valstybių tautiškumo puoselėjimui netrukdo šiuolaikiniai pilietinių teisių ir laisvių principai, tai gal ir Lietuva jau galėtų nebesigąsdinti pagarbą kiekvienam individui garantuojančiomis laisvėmis? O gal galima surasti sveiką pusiausvyrą? Jau daug metų vyksta rimta idėjų kova šiuo klausimu. Nors Seime koalicijos formuojasi vis dar kitu pagrindu, bet akivaizdu, kad politines partijas lengviausia atskirti būtent pagal vertybines orientacijas – draugiškumą arba priešiškumą liberalios demokratijos vertybėms, kurios įtvirtintos Jungtinių Tautų konvencijose ir yra Europos sąjungos pagrindas bei jos didžiausia stiprybė.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad idėjų kova vyksta ne tik visuomenėje ar tarp partijų, bet ir kiekvienos partijos viduje.Visos svarbiausios partijos turi ir proeuropietiškai nusiteikusių politikų, ir kovotojų prie Europos vertybes. 

Turbūt didžiausias mūsų laikmečio nesusipratimas yra nuolat kartojamas teiginys, kad liberalios demokratijos vertybės, kurios įsitvirtino šiaurės, vakarų ir pietų Europoje, Lietuvai netinka, nes jos esą prieštarauja pamatinėmis vadinamomis mūsų tautos vertybėms. 

Turbūt didžiausias mūsų laikmečio nesusipratimas yra nuolat kartojamas teiginys, kad liberalios demokratijos vertybės, kurios įsitvirtino šiaurės, vakarų ir pietų Europoje, Lietuvai netinka, nes jos esą prieštarauja pamatinėmis vadinamomis mūsų tautos vertybėms.
Dainius Pūras

Priminsiu, kuo stipri šiuolaikinė Europa. Po Antrojo pasaulinio karo, pasimokius iš skaudžių tragedijų, kurias atnešė du baisūs režimai, vienodai nekentę ir demokratijos, ir liberalių vertybių – bolševizmas ir nacionalsocializmas – Europa apsisprendė besąlygiškai ginti kiekvieno žmogaus teises ir laisves. Investavusi į laisvų ir atsakingų piliečių ugdymą (be laisvės niekada nebus ir atsakomybės), senoji Europa sukūrė sveikas gerovės visuomenes ir stiprias ekonomikas. 

Neidealizuojant senosios Europos, gausūs rodikliai rodo, kad tai sveikiausia ir saugiausia vieta gyventi, nes Europoje žmogus yra gerbiamas labiau negu bet kur kitur, o valdžia daugiau negu bet kur kitur yra kontroliuojama pilietinės visuomenės.Taigi Europos Sąjungos vertybės lemia, kad Europoje valdžia mažiau korumpuota, nelinkusi prievartauti piliečius valstybės vardu ar kištis be reikalo į jų privatų gyvenimą. Šių dienų Lietuvai labai reikia tokių vertybių ir tokios Europos.

Kitaip sakant, ir tie, kurie pralaimėjo karą – tokios valstybės kaip Vokietija ar Italija, ir aišku, kartu su jomis karo laimėtojai Vakaruose – pasimokė iš skaudžių tragedijų ir nuosekliai tvirtino demokratiją, remiesi pamatinėmis žmogaus teisėms ir laisvėmis. Na, o į rytus nuo mūsų, užsnūdus ant nugalėtojų laurų, pabrėžtinai naudojantis principu, kad nugalėtojai yra teisūs ką bedarytų, ir jau beveik 70 metų triukšmingai švenčiant pergalę, buvo tęsiamos totalitarinės ideologijostradicijos su visomis dabar ryškėjančiomis pasekmėmis. Tragiška istorija lėmė, kad per 50 okupacijos metų didelę dozę prievartos kultūros gavo ir tapo nuo jos priklausoma ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos visuomenė.

Tik taip – „ginant tėvų teisęs auklėti vaikus pagal savo pačių įsitikinimus“ ir užskaitant tik tokį meną, mokslą bei padorumą, kokį pripažins laiško autoriai, esą galima išgydyti visuomenę nuo savižudybių bei kitokių savinaikos apraiškų epidemijos. Atrodo, kad inteligentai, taip ir nepasimokę iš istorijos pamokų, vėl lipa ant to pačio grėblio ir siūlo gydyti tautą tuo, nuo ko ji XX amžiuje yra stipriai susirgusi.
Dainius Pūras

Joks atsitiktinumas tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje. Visuomenės sveikatos požiūriu, įvertinus prievartos ir kitokių nesveikų tarpusavio santykių paplitimo laipsnį Rusijoje ir Vokietijoje ar kitose liberalios demokratijos valstybėse, kai kurių prievartos rodiklių skirtumas yra milžiniškas ir siekia iki 30 kartų. Turbūt nereikia aiškinti, kurioje pusėje nuo mūsų yra sveikesnės visuomenės, ir kurioje pusėje vis dar klesti priešiškumas laisvės dvasiai. Todėl nereikėtų stebėtis, kad valstybė, kurioje paminamos pilietinės teisės ir laisvės, ypač kai ji didelė, tampa pavojinga ne tik savo piliečiams, bet ir kaimynams.

Tokiose situacijoje kaimynams nebebūna trečiojo kelio. Apsimetinėti, kad mūsų tai neliečia, jau nėra kaip – tai netgi darosi pavojinga. Taigi tenka užimti poziciją, ir Lietuva ryžtingai stoja Ukrainos pusėje. Pagaliau suvokėme agresijos grėsmę ir tai, kad jau dabar esame priversti dalyvauti informaciniame kare. Bet dar nevisai suvokėme, kad šiame kare vidinių grėsmių turime nemažiau negu išorinių. Net ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje prievartos ir veidmainiavimo kultūros šalininkų bei gąsdinančių Europos vertybėmis Lietuvoje vis dar tiek daug, kad kitoje valstybėje kuriamoms technologijoms esame palankus taikinys.

Lietuvai likimas lėmė pusę šimtmečio ne savo valia dalyvauti komunizmo eksperimente. Komunizmas buvo veidmainiška ir moralizuojanti ideologija, kurioje melas buvo vadinamas tiesa, komunizmo statytojai turėjo būti „nepriekaištingos reputacijos“, viskas kas kėlė nepatogumų buvo uždrausta ar paslėpta, pažeidžiamos grupės ir mažumos buvo atvirai diskriminuojamos ar net laikomos nusikaltėliais. Prisitaikėliškumas buvo prilygintas padorumui. 

Kai prieš 24 metus išsivadavome iš Sovietų imperijos, atsirado istorinė galimybė siekti tikrosios laisvės. Ji įmanoma tik sukūrus atvirą atsakingų piliečių visuomenę. Turėtų būti aišku visiems, kad valstybės laisvė ir nepriklausomybė – tai tik didelio kelio pradžia. Kur kas sunkiau yra tapti laisvų piliečių visuomene. Šiuo keliu sunkiai žengiame iki šiol, kurdami pilietinę visuomenę, palaipsniui išsivaduodami iš melo kultūros, bejėgiškumo ir tarpusavio nepasitikėjimo, kuriuos mums primetė totalitarinė ideologija

Susirūpinę tautos likimu inteligentai turėtų pamąstyti, kodėl šiaurės ir vakarų Europoje žymiai mažiau, negu Lietuvoje ar Rusijoje ir savižudybių bei patyčių, ir korupcijos bei nepotizmo. Laikas būtų menininkams ir mokslininkams suvokti bei paaiškinti tautai, kad būtent negebėjimas reflektuoti, melo, moralizavimo ir demagogijos kultūros skatinimas supureno dirvą, kurioje iki šiol klesti savęs ir kitų naikinimo kultūra.
Dainius Pūras

Bet ne visi supranta, kad dar tik pradedame puoselėti laisvę ir demokratiją, ir kad problema yra ne pati laisvė, o kad trūksta ryžto nuosekliai brandinti gebėjimus ja tinkamai naudotis. Paskutiniu metu Lietuva pavojingai slydo nuo pasirinkto kelio. Dar nespėjus rimčiau įgyvendinti laisvės ir demokratijos principų, kartais atrodo, kad norėtume jų atsisakyti ir grįžti atgal, kur jau esame buvę. Vis dažniau girdėjosi pareiškimai, kviečiantys gintis nuo vertybių, kurios ateina iš vakarų ir šiaurės. Lietuva pradėta vaizduoti gausių nacionalinių fariziejų kaip nepagadintų vertybių oazė ištvirkusios Europos dykumoje.

Paskutiniu metu atrodė, kad dramatiškas išpuolis prieš laisvę Ukrainoje turėjo prablaivinti tuos Lietuvos piliečius, kuriems dar nebuvo aišku, kas yra kas, ir kokias vertybes turime rinktis. Tikiuosi, kad toks atsikvošėjimas ir įvyko daugelio Lietuvos piliečių galvose ir širdyse. 

Tačiau štai visai neseniai pasirodė Lietuvos intelektualų ir kai kurių nevyriausybinių organizacijų atviras laiškas „Dėl mūsų šalies vertybių būklės“, kuriame vėl užpuolama laisvės ir atviros visuomenės dvasia. Skaitant tą laišką, iš pradžių norisi pritarti susirūpinimui dėl skaudžių visuomenės dvasinės sveikatos problemų. Tačiau kai laiško autoriai pradeda interpretuoti problemų ištakas ir siūlyti sprendimo būdus, darosi liūdna. Įsiskaičius aiškėja, kad dėl bėdų kalta laisvojo pasaulio įtaka ir kad Lietuvą gali išgelbėti tik grįžimas prie praeities vertybių. Tik taip – „ginant tėvų teisęs auklėti vaikus pagal savo pačių įsitikinimus“ ir užskaitant tik tokį meną, mokslą bei padorumą, kokį pripažins laiško autoriai, esą galima išgydyti visuomenę nuo savižudybių bei kitokių savinaikos apraiškų epidemijos. Atrodo, kad inteligentai, taip ir nepasimokę iš istorijos pamokų,vėl lipa ant to pačio grėblio ir siūlo gydyti tautą tuo, nuo ko ji XX amžiuje yra stipriai susirgusi.

Niekas taip nepakenktų žmogaus ir visuomenės sveikai raidai, kaip šiame intelektualų atvirame laiške siūlomi kai kurie tautos gydymo būdai. Pritariu mintims, kurias išdėstė Agnė Narušytė reaguodama į minėtas tendencijas (A. Narušytės komentaras buvo skirtas Seime vykusiai konferencijai, kuriame buvo siūloma cenzūruoti meną ir drausti tai, ką laiško autoriai laiko neprofesionalumu ar nepadorumu).

Nejaugi padorumu vis dar siūloma laikyti tarnavimą savųjų skoniui ir interesams? Susirūpinę tautos likimu inteligentai turėtų pamąstyti, kodėl šiaurės ir vakarų Europoje žymiai mažiau, negu Lietuvoje ar Rusijoje ir savižudybių bei patyčių, ir korupcijos bei nepotizmo. Laikas būtų menininkams ir mokslininkams suvokti bei paaiškinti tautai, kad būtent negebėjimas reflektuoti, melo, moralizavimo ir demagogijos kultūros skatinimas supureno dirvą, kurioje iki šiol klesti savęs ir kitų naikinimo kultūra.

Minėtame atvirame laiške galima rasti jau gerai žinomų iš Kremliaus šiuolaikinės retorikos perspėjimų apie tariamai pragaištingas laisvojo pasaulio praktikas, ypač liečiančias vaikystę ir šeimą.

Prieš porą metų dar nebuvo Rusijos agresijos prieš laisvės trokštančią Ukrainą, bet parengiamieji darbai Maskvoje išgryninant idėjines vertybes jau vyko. Po to, kai ypatingą rezonansą Rusijos visuomenėje sukėlė dviejų merginų kraupi savižudybė, Rusijos įstatymų leidėjai ta proga skubiai priėmė dar vieną įstatymą, apribojantį galimybes naudotis internetu ir socialiniais tinklais. Tokiu būdu toje šalyje, pačiai valstybei vis plačiau smurtaujant prieš piliečius, buvo nutarta puoselėti vaikų dvasinę sveikatą ir apsaugoti vaikus ir jaunimą nuo savižudybių. Atviro laiško autoriai, kaip suprantu, pritartų tokiam valstybės ir visuomenės raidos keliui, kokį pasirinko Rusijos vadovybė.

Tarp smurtaujančių prieš vaikus ir kitus artimus žmones suaugusiųjų rastume ypač daug tokių žmonių, kurie pasipiktino Conchita ir kurie reikalauja, kad Lietuvoje, kaip rašoma atvirame intelektualų laiške, būtų „ginamos tėvų teises auklėti vaikus pagal savo pačių įsitikinimus“.
Dainius Pūras

Lietuva bando neatsilikti nuo rytų kaimyno įvedant moralinę cenzūrą, kad galėtų apsisaugoti nuo „ištvirkusių Vakarų“. Galima būtų pateikti ilgą sąrašą Lietuvos valdžios bei elito viešų požiūrių, ketinimų ir veiksmų, kuriais Lietuva nenustoja konkuruoti su didžiojo kaimyno skleidžiama propaganda. Todėl nereikia būti ypatingais sekliais, norint surasti silpniausią vietą mūsų naujausių laikų pilietinio pasipriešinimo ir išsivadavimo judėjime. Tai stiprios jėgos Lietuvos visuomenėje, kurios trukdo įgyvendinti laisvų ir todėl atsakingų piliečių visuomenės ir valstybės (tik todėl stiprios) sėkmingos raidos projektą. Tai, kad dalis intelektualų ir jiems pritariančios organizacijos bei politikai yra vedini kilnių intencijų, nesumažina jų atsakomybės už tokių siūlymų liūdnas pasekmes. Tikrasis savižudiško visuomenės elgesio skatinimas būtų pasiduoti skleidžiamai panikai ir užkonservuoti visuomenės ir valstybės raidą nacionalinio išsivadavimo etape, įkalinant laisvės dvasią provincialaus ultranacionalizmo narve.

Susitelkti stabdant šias itin pavojingas tendencijas yra visų atsakingų piliečių, politikų, nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos pareiga. Kandidatai į prezidentus ir kiti politikai turi girdėti ne tik atviros visuomenės idėjų kritikus, bet ir kitus piliečius – siekiančius, kad Lietuvoje įsitvirtintų atviros visuomenės dvasia ir pagarba kiekvienam žmogui. Reikia tikėtis, kad šis dalies Lietuvos elito regresas – kai abejotinos iš praeities atėjusios nuostatos iškeliamos prieš pažangias laisvojo pasaulio vertybes – yra laikinas nesusipratimas. Jei norime tapti sveika visuomene, pasveikti nuo prievartos, savižudybių, bejėgiškumo ir neapykantos epidemijos, turime pasinaudoti tuo, kad esame Europos Sąjungos valstybė ir laisvojo pasaulio dalis. Turime įtvirtinti Europos vertybes ne todėl, kad „Briuselis liepia“, o todėl, kad šios vertybės yra geriausias priešnuodis nuo mūsų visuomenės dvasinių negalių.

Užuot piktinęsi Austrijos ir Europos pasirinkimu šių metų Eurovizijoje ir susirūpinę, „kaip gi dabar paaiškinsime vaikams“ Conchitos fenomeną, pagaliau rimtai pasidomėkime, kodėl Lietuvoje daugybė vaikų iki šiol patiria smurtą, ir kas dažniausiai yra tie smurtautojai. Tarp smurtaujančių prieš vaikus ir kitus artimus žmones suaugusiųjų rastume ypač daug tokių žmonių, kurie pasipiktino Conchita ir kurie reikalauja, kad Lietuvoje, kaip rašoma atvirame intelektualų laiške, būtų „ginamos tėvų teises auklėti vaikus pagal savo pačių įsitikinimus“. Nuo tokių aukėtojų ir jų įsitikinimų, o ne nuo Eurovizijos dainų, reikia šiandien ginti Lietuvą ir jos vaikus.

Tikiu, kad bursis ne tik pilietiniai judėjimai, gąsdinantys sėkmingiausių laisvojo pasaulio visuomeinių patirtimis, bet ir tokie, kurie padės Lietuvai pasveikti taip, kaip po Antrojo pasaulinio karo pasveiko laisvoji Europa. Tikiu, kad ir politikų tarpe rasis vis daugiau išmintingų lyderių, kurie nustos pataikauti bejėgiškumo, moralizavimo ir demagogijos kultūrai ir padės Lietuvai tapti lygiaverte sveikosios Europos dalimi.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Tapinas. Tuk, širdele, tuk tuk (278)

Pradėsiu nuo paveikslėlio. Labai jau jis gražus. Ir simboliškas. Eligijus Masiulis duoda patarimus, kaip greičiausiai atsisakyti kyšio.

R. Valatka. Į Seimą – kaip į tuštybių mugę, iš tamsiausių pašalių (395)

Vilniuje ir Klaipėdoje strigo baseinų statybos. Zuokas džiūgavo. Tautininkai išėjo su Paksu. Puteikis gavo Centro partijos iškamšą. Konservatoriai su prezidente, kuriai neišdegė su sklypu, gerai praleido laiką Tapino piknike.

Sekmadienio Evangelija. Šimtininko tikėjimas (418)

Baigęs savo pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties.

A. Tapinas. „Laisvės piknikas“ – kuri partija užsakė ir kiek tai kainavo? (465)

Apie „Laisvės pikniką“ ir jame dalyvavusių žmonių įspūdžius turbūt jau skaitėte ir prisiskaitėte. Todėl tik dar kartą pakartosiu – tai buvo labiausiai neįtikėtinos 17 dienų, kurias yra tekę patirti.

G. Bartkus. Giliai įkvėpkite – jūs įtariamasis (69)

Kai kas sako, kad šių dienų galimos korupcijos skandalas naudingas tam tikroms politinėms jėgoms, nes artėja Seimo rinkimai, o kai kas sako, kad šis skandalas suteiks galimybę padaryti Lietuvos politinę sistemą skaidresnę.