Ko reikia Lietuvai – daugiau Europos ar mažiau Europos? Jeigu daugelyje Europos valstybių tautiškumo puoselėjimui netrukdo šiuolaikiniai pilietinių teisių ir laisvių principai, tai gal ir Lietuva jau galėtų nebesigąsdinti pagarbą kiekvienam individui garantuojančiomis laisvėmis? O gal galima surasti sveiką pusiausvyrą? Jau daug metų vyksta rimta idėjų kova šiuo klausimu. Nors Seime koalicijos formuojasi vis dar kitu pagrindu, bet akivaizdu, kad politines partijas lengviausia atskirti būtent pagal vertybines orientacijas – draugiškumą arba priešiškumą liberalios demokratijos vertybėms, kurios įtvirtintos Jungtinių Tautų konvencijose ir yra Europos sąjungos pagrindas bei jos didžiausia stiprybė.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad idėjų kova vyksta ne tik visuomenėje ar tarp partijų, bet ir kiekvienos partijos viduje.Visos svarbiausios partijos turi ir proeuropietiškai nusiteikusių politikų, ir kovotojų prie Europos vertybes.
Turbūt didžiausias mūsų laikmečio nesusipratimas yra nuolat kartojamas teiginys, kad liberalios demokratijos vertybės, kurios įsitvirtino šiaurės, vakarų ir pietų Europoje, Lietuvai netinka, nes jos esą prieštarauja pamatinėmis vadinamomis mūsų tautos vertybėms.
Neidealizuojant senosios Europos, gausūs rodikliai rodo, kad tai sveikiausia ir saugiausia vieta gyventi, nes Europoje žmogus yra gerbiamas labiau negu bet kur kitur, o valdžia daugiau negu bet kur kitur yra kontroliuojama pilietinės visuomenės.Taigi Europos Sąjungos vertybės lemia, kad Europoje valdžia mažiau korumpuota, nelinkusi prievartauti piliečius valstybės vardu ar kištis be reikalo į jų privatų gyvenimą. Šių dienų Lietuvai labai reikia tokių vertybių ir tokios Europos.
Kitaip sakant, ir tie, kurie pralaimėjo karą – tokios valstybės kaip Vokietija ar Italija, ir aišku, kartu su jomis karo laimėtojai Vakaruose – pasimokė iš skaudžių tragedijų ir nuosekliai tvirtino demokratiją, remiesi pamatinėmis žmogaus teisėms ir laisvėmis. Na, o į rytus nuo mūsų, užsnūdus ant nugalėtojų laurų, pabrėžtinai naudojantis principu, kad nugalėtojai yra teisūs ką bedarytų, ir jau beveik 70 metų triukšmingai švenčiant pergalę, buvo tęsiamos totalitarinės ideologijostradicijos su visomis dabar ryškėjančiomis pasekmėmis. Tragiška istorija lėmė, kad per 50 okupacijos metų didelę dozę prievartos kultūros gavo ir tapo nuo jos priklausoma ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos visuomenė.
Tokiose situacijoje kaimynams nebebūna trečiojo kelio. Apsimetinėti, kad mūsų tai neliečia, jau nėra kaip – tai netgi darosi pavojinga. Taigi tenka užimti poziciją, ir Lietuva ryžtingai stoja Ukrainos pusėje. Pagaliau suvokėme agresijos grėsmę ir tai, kad jau dabar esame priversti dalyvauti informaciniame kare. Bet dar nevisai suvokėme, kad šiame kare vidinių grėsmių turime nemažiau negu išorinių. Net ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje prievartos ir veidmainiavimo kultūros šalininkų bei gąsdinančių Europos vertybėmis Lietuvoje vis dar tiek daug, kad kitoje valstybėje kuriamoms technologijoms esame palankus taikinys.
Lietuvai likimas lėmė pusę šimtmečio ne savo valia dalyvauti komunizmo eksperimente. Komunizmas buvo veidmainiška ir moralizuojanti ideologija, kurioje melas buvo vadinamas tiesa, komunizmo statytojai turėjo būti „nepriekaištingos reputacijos“, viskas kas kėlė nepatogumų buvo uždrausta ar paslėpta, pažeidžiamos grupės ir mažumos buvo atvirai diskriminuojamos ar net laikomos nusikaltėliais. Prisitaikėliškumas buvo prilygintas padorumui.
Kai prieš 24 metus išsivadavome iš Sovietų imperijos, atsirado istorinė galimybė siekti tikrosios laisvės. Ji įmanoma tik sukūrus atvirą atsakingų piliečių visuomenę. Turėtų būti aišku visiems, kad valstybės laisvė ir nepriklausomybė – tai tik didelio kelio pradžia. Kur kas sunkiau yra tapti laisvų piliečių visuomene. Šiuo keliu sunkiai žengiame iki šiol, kurdami pilietinę visuomenę, palaipsniui išsivaduodami iš melo kultūros, bejėgiškumo ir tarpusavio nepasitikėjimo, kuriuos mums primetė totalitarinė ideologija
Paskutiniu metu atrodė, kad dramatiškas išpuolis prieš laisvę Ukrainoje turėjo prablaivinti tuos Lietuvos piliečius, kuriems dar nebuvo aišku, kas yra kas, ir kokias vertybes turime rinktis. Tikiuosi, kad toks atsikvošėjimas ir įvyko daugelio Lietuvos piliečių galvose ir širdyse.
Tačiau štai visai neseniai pasirodė Lietuvos intelektualų ir kai kurių nevyriausybinių organizacijų atviras laiškas „Dėl mūsų šalies vertybių būklės“, kuriame vėl užpuolama laisvės ir atviros visuomenės dvasia. Skaitant tą laišką, iš pradžių norisi pritarti susirūpinimui dėl skaudžių visuomenės dvasinės sveikatos problemų. Tačiau kai laiško autoriai pradeda interpretuoti problemų ištakas ir siūlyti sprendimo būdus, darosi liūdna. Įsiskaičius aiškėja, kad dėl bėdų kalta laisvojo pasaulio įtaka ir kad Lietuvą gali išgelbėti tik grįžimas prie praeities vertybių. Tik taip – „ginant tėvų teisęs auklėti vaikus pagal savo pačių įsitikinimus“ ir užskaitant tik tokį meną, mokslą bei padorumą, kokį pripažins laiško autoriai, esą galima išgydyti visuomenę nuo savižudybių bei kitokių savinaikos apraiškų epidemijos. Atrodo, kad inteligentai, taip ir nepasimokę iš istorijos pamokų,vėl lipa ant to pačio grėblio ir siūlo gydyti tautą tuo, nuo ko ji XX amžiuje yra stipriai susirgusi.
Niekas taip nepakenktų žmogaus ir visuomenės sveikai raidai, kaip šiame intelektualų atvirame laiške siūlomi kai kurie tautos gydymo būdai. Pritariu mintims, kurias išdėstė Agnė Narušytė reaguodama į minėtas tendencijas (A. Narušytės komentaras buvo skirtas Seime vykusiai konferencijai, kuriame buvo siūloma cenzūruoti meną ir drausti tai, ką laiško autoriai laiko neprofesionalumu ar nepadorumu).
Nejaugi padorumu vis dar siūloma laikyti tarnavimą savųjų skoniui ir interesams? Susirūpinę tautos likimu inteligentai turėtų pamąstyti, kodėl šiaurės ir vakarų Europoje žymiai mažiau, negu Lietuvoje ar Rusijoje ir savižudybių bei patyčių, ir korupcijos bei nepotizmo. Laikas būtų menininkams ir mokslininkams suvokti bei paaiškinti tautai, kad būtent negebėjimas reflektuoti, melo, moralizavimo ir demagogijos kultūros skatinimas supureno dirvą, kurioje iki šiol klesti savęs ir kitų naikinimo kultūra.
Minėtame atvirame laiške galima rasti jau gerai žinomų iš Kremliaus šiuolaikinės retorikos perspėjimų apie tariamai pragaištingas laisvojo pasaulio praktikas, ypač liečiančias vaikystę ir šeimą.
Prieš porą metų dar nebuvo Rusijos agresijos prieš laisvės trokštančią Ukrainą, bet parengiamieji darbai Maskvoje išgryninant idėjines vertybes jau vyko. Po to, kai ypatingą rezonansą Rusijos visuomenėje sukėlė dviejų merginų kraupi savižudybė, Rusijos įstatymų leidėjai ta proga skubiai priėmė dar vieną įstatymą, apribojantį galimybes naudotis internetu ir socialiniais tinklais. Tokiu būdu toje šalyje, pačiai valstybei vis plačiau smurtaujant prieš piliečius, buvo nutarta puoselėti vaikų dvasinę sveikatą ir apsaugoti vaikus ir jaunimą nuo savižudybių. Atviro laiško autoriai, kaip suprantu, pritartų tokiam valstybės ir visuomenės raidos keliui, kokį pasirinko Rusijos vadovybė.
Susitelkti stabdant šias itin pavojingas tendencijas yra visų atsakingų piliečių, politikų, nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos pareiga. Kandidatai į prezidentus ir kiti politikai turi girdėti ne tik atviros visuomenės idėjų kritikus, bet ir kitus piliečius – siekiančius, kad Lietuvoje įsitvirtintų atviros visuomenės dvasia ir pagarba kiekvienam žmogui. Reikia tikėtis, kad šis dalies Lietuvos elito regresas – kai abejotinos iš praeities atėjusios nuostatos iškeliamos prieš pažangias laisvojo pasaulio vertybes – yra laikinas nesusipratimas. Jei norime tapti sveika visuomene, pasveikti nuo prievartos, savižudybių, bejėgiškumo ir neapykantos epidemijos, turime pasinaudoti tuo, kad esame Europos Sąjungos valstybė ir laisvojo pasaulio dalis. Turime įtvirtinti Europos vertybes ne todėl, kad „Briuselis liepia“, o todėl, kad šios vertybės yra geriausias priešnuodis nuo mūsų visuomenės dvasinių negalių.
Užuot piktinęsi Austrijos ir Europos pasirinkimu šių metų Eurovizijoje ir susirūpinę, „kaip gi dabar paaiškinsime vaikams“ Conchitos fenomeną, pagaliau rimtai pasidomėkime, kodėl Lietuvoje daugybė vaikų iki šiol patiria smurtą, ir kas dažniausiai yra tie smurtautojai. Tarp smurtaujančių prieš vaikus ir kitus artimus žmones suaugusiųjų rastume ypač daug tokių žmonių, kurie pasipiktino Conchita ir kurie reikalauja, kad Lietuvoje, kaip rašoma atvirame intelektualų laiške, būtų „ginamos tėvų teises auklėti vaikus pagal savo pačių įsitikinimus“. Nuo tokių aukėtojų ir jų įsitikinimų, o ne nuo Eurovizijos dainų, reikia šiandien ginti Lietuvą ir jos vaikus.
Tikiu, kad bursis ne tik pilietiniai judėjimai, gąsdinantys sėkmingiausių laisvojo pasaulio visuomeinių patirtimis, bet ir tokie, kurie padės Lietuvai pasveikti taip, kaip po Antrojo pasaulinio karo pasveiko laisvoji Europa. Tikiu, kad ir politikų tarpe rasis vis daugiau išmintingų lyderių, kurie nustos pataikauti bejėgiškumo, moralizavimo ir demagogijos kultūrai ir padės Lietuvai tapti lygiaverte sveikosios Europos dalimi.
