Galime kelti klausimus, ar etiška kalbėti ir viešinti šio jaunuolio laiškus, mintis ir patirtis, tačiau ne mažiau teisėtai galime klausti, ar etiška tylėti, kai dėl tvyrančios homofobijos, priešiškumo seksualinei orientacijai ar tapatybei žudosi jauni žmonės. Juolab, kai tai nėra tik vienintelis atvejis. Už minėto vaikino mirties – daugybė kitų, tik anonimiškų tokių jaunuolių savižudybių, kurios statistiškai beveik neapčiuopiamos ir niekam neįdomios, išskyrus pačią LGBT bendruomenę.

Minėtas vaikinas LGBT bendruomenės nariams ne kartą rašė apie tai, kaip sunku gyventi, kai artimieji nepripažįsta jo seksualinės orientacijos, tapatybės, rašė apie ketinimą pasitraukti iš gyvenimo. Tokių jaunuolių, kenčiančių dėl homofobiškos aplinkos ir ieškančių pagalbos, supratimo ir palaikymo, yra daug. Prieš kelis metus sulaukiau kito homoseksualaus vaikino žinutės, kupinos savineigos ir suicidinių minčių, kurias neabejotinai sukėlė homofobinė aplinka. Tad akivaizdu, kad reikia kuo garsiau kalbėti apie pagalbos trūkumą būtent tokiems jaunuoliams, apie jų patirtis ir situaciją. Deja, Lietuvoje nėra atliekami jokie LGBT jaunimo tyrimai, jų gyvenimas – nematomas ir negirdimas.

Donatas Paulauskas
Tai, kas palaiko ir stiprina homofobines patyčias mokykloje, šeimoje ir visuomenėje, sukeliančias jaunuolių savižudybes, yra politiniu lygiu skleidžiama neapykanta LGBT asmenims. Iš tiesų – kodėl kažkoks paauglys turėtų nustoti tyčiotis iš savo bendraklasio gėjaus, jeigu iš tokių žmonių tyčiojasi Seimo narys?
Tačiau ypač svarbu prabilti apie tai, kas lemia tokių jaunuolių problemas, kas skatina žudančią homofobiją ir kas atsakingas už tokių nekaltų, tragiškų mirčių atsiradimą. Patyčios klasėje, mokykloje, sklindančios iš bendraamžių ir net mokytojų, atstūmimas ir nesupratimas šeimoje, neapykanta prieš kitos seksualinės orientacijos asmenis visuomenėje – visa tai turi milžiniškai didelę įtaką homoseksualaus, biseksualaus ar translyčio jaunuolio gyvenimui, psichinei sveikatai ir gerovei. Tačiau retai kas pastebi akivaizdų ryšį tarp šių fenomenų ir politinio gyvenimo.

Psichikos sveikatos specialistai ir ekspertai patvirtina – be politinio palaikymo, tokia homofobija, kokia vyrauja dabar visose gyvenimo srityse, negalėtų egzistuoti. Tai, kas palaiko ir stiprina homofobines patyčias mokykloje, šeimoje ir visuomenėje, sukeliančias jaunuolių savižudybes, yra politiniu lygiu skleidžiama neapykanta LGBT asmenims. Iš tiesų – kodėl kažkoks paauglys turėtų nustoti tyčiotis iš savo bendraklasio gėjaus, jeigu iš tokių žmonių tyčiojasi Seimo narys? Kodėl provincijos šeima neturėtų manyti, kad jų homoseksualus sūnus yra iškrypėlis ligonis, jei jį vos ne kasdien taip vadina TV eterį pripildantys politikai? Kodėl visuomenė turėtų nustoti smerkti ir diskriminuoti tokius žmones, jei Seimo nariai juos diskriminuoja savo įstatymų iniciatyvomis ir neapykantos kalbomis?

Akivaizdu – homofobiją, privedančią prie savižudybių, lemia ir motyvuoja politinės patyčios LGBT asmenų atžvilgiu. Tad jeigu klaustume, kas atsakingas už tragišką minėto vaikino mirtį ir kitas anonimines LGBT asmenų savižudybes, klausimas nebūtų retorinis. Būtent tie politikai, kurie metų metus inicijuoja bei skatina politines patyčias ir neapykantą LGBT asmenims, turi nors kartą prisiimti politinę atsakomybę už savo veiksmus. Ir tą padaryti kuo greičiau, kad tokių tragiškų istorijų nedaugėtų.

Seimo nariai ir vietos valdžios politikai, skleidžiantys neapykantą ar diskriminacines nuostatas LGBT asmenų atžvilgiu – Petras Gražulis, Rimantas Jonas Dagys, Stanislovas Buškevičius, Mantas Adomėnas ir kiti – jei vis dar turi sąžinę, turėtų atsistatydinti iš savo pareigų. O jei sąžinė jiems nesvarbi, savo sprendimus ir raginimus prisiimti politinę atsakomybę turėtų pateikti politinės partijos, kuriems šie asmenys priklauso. Antraip joks esminis pokytis artimiausiu metu kovojant prieš homofobiją ir patyčias neturės ateities.