Kodėl būtina atgaivinti LDK?

Na, štai kovo pabaigoje susirinko žemaičių atstovais (sarmatais) save vadinantys vadinamosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Karalystės Atkuriamosios Tarybos veiklos atnaujinimo pradininkai ir paskelbė kreipimąsi į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų valstybių žmones, ragindami atkurti LDK, o Lietuvą gražinti į monarchijos laikus.

Šių šalių sutikimo laukti nereikės: esą jau rugsėjį Lenkijoje įvyks „istorinėse LDK žemėse gyvenančių atstovų“ susirinkimas. Paskui karalystėje bus renkamas karalius. Taip šį sumanymą neseniai spaudos konferencijoje pristatė trys energingi „sarmatai“ ir viena „sarmatė“.

Kodėl tai reikia daryti? Pasak vieno iš jų, karaliaus institucija turi būti „šiuolaikiškai patobulinta“, nes dabartinė valstybė veikia „kažkaip ne taip“, o „yra požymių, kad Lietuvos Respublika yra neteisėta – pati kaip sistema“; žodžio „respublika“ Lietuvos valstybės atkūrimo aktuose apskritai nėra, gi trispalvė – tik „laikina vėliava“ ir t.t.

Daug pylos gavo ir Romos Katalikų Bažnyčia, kuri „stojo prieš Sarmatiją“, bet dabar reikia raginti Prezidentę kreiptis į Popiežių, kad „būtent pontifikas galėtų padėti surinkti visus duomenis apie nutylėtąją šlovingąją Lietuvos istoriją“.

Ar jau pakaks? Štai dar: esą kunigai mus durnina, o jaunimo mainus rengia „tarptautiniai špionai“; kunigai kažkodėl pasakoja apie žydus (t.y. skaito Bibliją), bet ne apie šlovinguosius mūsų protėvius... Kai žurnalistai paklausė, ar jie jau numatę kandidatą į karalius, vienas iš vyrų pademonstravo kuklumo žybsnį: jis teigė nenorįs būti karaliumi, nes „per daug darbo“...

Nepatenkinti valdymo forma

Atmetus tokius svaičiojimus, respublikos, kaip valstybės sanklodos bei valdymo formos, neigimas nėra naujas ir nelogiškas. „Res publica“ (lot. iš visuomenės, visuomenės reikalas) reiškia valstybės valdymo organų renkamumo, atstovavimo principą. Suprantama, seniau ši sąvoka į valstybių pagrindinių aktų tekstus nebūdavo įtraukiama, o tai, kad po 1569 m. sudarytos Liublino unijos iki 1795 m. egzistavo vadinamoji Abiejų Tautų Respublika (Žečpospolita), dar nereiškė šios LDK bei Lenkijos karalystės valdymo būdo.

Politikos filosofas Alvidas Lukošaitis neseniai bandė atskirti nesusipratimus keliančias monarchijos, LDK, ATR bei Lietuvos valstybės sąvokas.

Daug girdėjome apie klasikinį pavyzdį – Romos Respubliką (VI a.pr.m.e – 27 m. pr.m.e.). Istoriniuose šaltiniuose galima rasti Šiaurės Lietuvoje buvus Joniškėlio Respubliką (1918-1919), iki III Reicho egzistavo ir Veimaro Respublika (1919-1933), dabar nestokojantys humoro entuziastai Vilniuje įkūrę Užupio Respubliką... Kažkada gi turėjome okupacinę Lietuvos Tarybos Socialistinės Respublikos versiją.

Iš tikrųjų, nei 1905 m. Vilniaus Seimo, nei 1917 m. rugsėjį sušauktoje lietuvių Konferencijoje, numačiusioje nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą, Steigiamojo Seimo sušaukimą bei įkūrusioje Lietuvos Tarybą, ir jos priimtuose dokumentuose nebuvo sąvokos „respublika“.

Jos nėra ir 1918 02 16 bei 1990 03 11 Nepriklausomybės atkūrimo aktuose. Tik istorikas Arvydas Anušauskas šiemet kovą, rašydamas apie 22-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, pavartojo publicistinę sąvoką „Kovo 11-osios Respublika“.

Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad, kaip tvirtina savo portale iniciatyvos autoriai, „tarpukarinė Lietuvos Respublika neteisėta, o ir jos atkūrimas po LSSR irgi yra neteisėtas Lietuvos Karalystės tęsinys“. Žinoma, LDK – ne Lietuvos Respublikos pirmtakas, bet ir ne vien tik „junginys iš Sarmatijos, kurios sudėtyje buvo ir Lietuva“.

„Galima didžiuotis LDK, bet negalima prarasti moderniosios tautinės valstybės savitumo suvokimo. Sunku įsivaizduoti, kad JAV piliečiai užmirštų 1776 m. Nepriklausomybės deklaraciją, Konstituciją, savo tėvus kūrėjus ir savo ištakas sietų su indėnais, ispanais konkistadorais, Naujosios Anglijos piligrimais ar Didžiosios Britanijos valdovais“, - DELFI portalui sakė A.Jokubaitis.

Beje, grįžtant į LDK galėtų padėti Va Tik Anas (taip ironiškai iniciatoriai išskaido Vatikano valstybės pavadinimą), kuris taip galėtų išpirkti savo kaltę dėl Žemaitijos krikšto, „vykdant Šventosios Romos imperijos popiežių užduotis“. (Po Žalgirio mūšio 1411 m. pasirašyta Torūnės taikos sutartis, ir Žemaitija buvo gražinta LDK. Tuomet kunigaikščiai Vytautas bei Jogaila pradėjo žemaičių krikštą, formaliai trukusį iki Žemaičių vyskupijos įkūrimo 1417 10 23, tačiau pagonių persekiojimas dar tęsėsi iki XVI a., vadinasi, žemaičiai buvo pakrikštyti vos trimis dešimtmečiais vėliau).

Strėlės į pirmąjį karalių

O jeigu grįžtame į LDK, į karalystę, tai būtinas ir karalius, kurios personalijos iniciatoriai dar nesvarsto. Ir čia vėlgi blogu žodžiu prisimenamas pirmas ir turbūt vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, kurio karūnavimo 759-ąsias metinės pažymėsime liepos 6-ąją – Valstybės dieną.

Būti Lietuvos karaliumi taip pat buvo kviestas Vilhelmas Urachas - Mindaugas II (1864-1928), kuris dar vadinamas „100 dienų karaliumi“, bet jis taip ir nebuvo vainikuotas. 1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o Lietuvos karaliumi tą pačią dieną 13 Tarybos narių dauguma iš 6 ar 7 kandidatų išrinko Uracho hercogą Vilhelmą II fon Urachą. Po poros dienų Taryba, leidus Viurtenbergo karaliui Vilhelmui II, išrinktąjį karalių oficialiai pakvietė užimti Lietuvos karaliaus sostą. Skolintas monarchas net puolė mokytis lietuvių kalbos ir apžiūrėjo Mindaugo II rezidenciją – Verkių rūmus.

Taigi Mindaugas - „vienas trumparegiškiausių ir daugiausiai žalos padariusių asmenybių Lietuvos istorinėje padangėje“, tvirtinama žemaičių sambūrio „Būkime vieningi“ svetainėje. Jam esą prilygtų nebent Antanas Smetona... Karalius Mindaugas, suvienijęs valstybę, 1251 m. pats priėmė krikščionybę, bet po Durbės mūšio Lietuvos krikštą sustabdė, ir iki pat XIV a. pabaigos LDK teritorijoje iš esmės veikė tikėjimo laisvė.

Bet žemaičių mastytojai teigia, kad, „jei ne Mindaugas, Vidurio Europoje turėtume unikalią baltišką, tiksliau, sarmatišką valstybę, susidedančią ne tik iš nadruvių, prūsų, kuršių ir jotvingių, bet ir išlaikiusią vieną iš seniausių pasaulėžiūrų pasaulyje“.

Tai kas gi bus tas karalius?

Štai ir priartėjome prie peršamos istorinės būtinybės atgaivinti Lietuvos Karalystę, žinoma, ne Mindaugo asmenyje. Šiaip jau nuo karaliaus Mindaugo valstybės sukūrimo laikų Lietuva turėjo gal kokius 33 valdovus – 20 iki Lietuvos ir Lenkijos unijos ir 13 – iki ATR trečiojo padalijimo 1795 m. Statistikos žinynai skelbia, kad tarp 251 pasaulio valstybės ir teritorijos tik 32-jose valdymo forma yra monarchija (Azijoje – 14, Europoje – 12, Afrikoje – 3 ir t.t.).

Savo karalienę turinti Britų Sandrauga vienija 14 valstybių bei teritorijų (šios sandraugos portalas http://www.thecommonwealth.org/ tvirtina, kad ją sudaro 54 šalys ir asocijuotos valstybės bei teritorijos).

Jų valdovai – monarchai, karaliai, imperatoriai. Kartais šalyse, kur monarchijos buvo atsisakyta, ištremti ar per didžiausias suirutes palikę ar ištremti monarchai bei karalių palikuonys parvyksta į tėvynę. Taip Bulgarijos karalius į gimtinę sugrįžo tik 2001 m., kai šalis vėl atkūrė nepriklausomybę. Jis tapo vyriausybės vadovu. 2002 m. į Rumuniją sugrįžo ir iš jos 1947 m. ištremtas karalius Mihai‘jus I, o pernai spalį 90-metis monarchas dar pasakė ugningą kalbą. Į Belgradą sugrįžo ir paskutinio Jugoslavijos karaliaus sūnus, leido į tėvynę grįžti karališkosios šeimos atstovams ir Italijos senatas.

Pretendentų į Lietuvos karaliaus postą taip pat yra. Antai prieš pustrečių metų tūlas Australijoje gyvenantis škotas pavarde Ronaldas Victoras Mannas paskelbė buvęs karūnuotas Darvino mieste kaip Lietuvos karalius Romanas II, o tokią teisę jis turėjęs, nes garbingą titulą paveldėjo dar 1967 m. iš tėvo princo Romano Emiljano Dambskio I.

2010 m. sausio pradžioje tuometinį užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką pasiekė laiškas iš „dr. karaliaus Romano, K.G.C.M.R.“ elektroninio pašto dėžutės.

„Gerbiamas p. Ušackai, aš esu jūsų teisėtas monarchas, nors ir 20 metų oficialiai nepripažintas“, - laiške rašo Australijos gyventojas, save tituluojantis karaliumi, ir prašo pagalbos „atkuriant Lietuvos sostą“.

70-metis australas tikino, kad tai neatneš jokios žalos, priešingai – „jums bus didelė garbė“. Garbė ir pasitenkinimas esą laukia visų lietuvių, kurie parems tariamą monarchą ir oficialiai jį pripažins karaliumi. Be to savo laiške jis prašė premjero elektroninio pašto adreso...

Be abejo, kas nežino iki šiol Vilniaus senamiestį ir įvairius renginius drebinančio istorijos mokslus baigusio ir buvusio verslininko Stasio Urniežiaus, apsiskelbusio Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Vilgaudu ir pretenduojančio bet kada užsidėti LDK valdovo karūną.

Portale www.cha.lt, kur smulkiai išdėstyta galimo valdovo biografija, buvo aiškinama, kad šis keistuolis turi Britanijos monarchų kraujo ir net gali tapti Jungtinės Karalystės valdovu, nes esą Vilgaudo mama kilusi iš garsios 15-16 a. pasiekiančios lenkų bajorų Wilkowskių giminės...

LDK ir monarchijos atkūrimo idėja nekeltų tokių šypsenų, jeigu būtų svarstomas rimtame, solidžiame įvairių kompetencijų atstovų rate. Ši diskusija padėtų pasiaiškinti vienos ar kitos valdymo formos tinkamumą istorinei ir geopolitinei situacijai, atvertų kelią platesniems svarstymams dėl šalies ateities. Dabar gi ši idėja eskaluojama, siekiant susikrauti politinį kapitalą, bet kokia kaina norint uždirbti dividendų ir pasinaudojant kritišku visuomenės nusiteikimu ekonominės krizės metu. Kaip sakoma, juokink, bet nebūk pats juokingas.