2008 m. balandį Panevėžyje vykusioje tarptautinėje konferencija Lietuvos kultūros kongreso prezidentas docentas Krescencijus Stoškus kalbėjo „Kultūra – tai, ką mes patys sukuriame. Nėra žmonių, stovinčių šalia kultūros. Nereikia ginti kultūros, bet reikia kaupti ir vertinti tai, ką turime gilaus ir nepakartojamo. Galime gudrauti, bet tenka pripažinti, kad kultūra gimsta mūsų pačių pastangomis. Su džiaugsmu atvažiavau į Panevėžį, į teatrų sostinę. O štai Vilnius tampa kosmopolitiniu centru, kuriame nebėra susikalbėjimo, o veša surogatinis šou verslas, kuris šiuo metu sparčiai ugdo vartotojo sąmonę“.
Skausmingas mūsų kultūros ir kalbos dabarties ir ateities vertinimas visiškai suprantamas. Lietuvių kalba patyrė visokių imperijų, diktatūrų, okupantų prievartą, o šiandien ir be jokios prievartos, kitaip sakant, mes patys, dangstydamiesi globalizacijos neišvengiamybe, ją menkiname ir naikiname. Šis susirūpinimas juntamas ir minėto filosofo pasisakyme.
Bet nukeliaukime į tuos laikus, kai lietuviai ne savo valia keturis dešimtmečius iš esmės buvo praradę galimybę rašyti, kalbėti, mokytis lotyniškais rašmenimis. Tai buvo gūdūs carizmo, įsisiautėjusio po numalšinto 1863 m. sukilimo, laikai.
Nors Aleksandras II 1861 m. vasario 19 d. (pagal naująjį po Spalio revoliucijos 1918 m. įvestą Grigaliaus kalendorių, kai vasario 1 – oji paskelbta 14 – ąja, visos datos nukeltos 10 - 13 d. į priekį) ir pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – „Manifestą“ ir „Nuostatus“, ir buvę baudžiauninkai gavo asmens laisvę, kai kurias turtines teises, padėtis imperijoje buvo apverktina. Buvusi, prieš maždaug 70 metų panaikinta ATR, labiausiai priešinosi rusinimui, nors tada juk Rusijos imperijoje buvo uždrausta taip pat ir ukrainietiška, baltarusiška bei moldaviška spauda.
Nuosaikių pažiūrų Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas 1863-ųjų gegužės 13 d. buvo pakeistas Michailu Muravjovu, atkeltu iš Gudijos, pasižymėjusiu ypatingu žiaurumu, malšinant sukilimą. Dėl to jis buvo vadinamas Koriku. Iki šiol buvę generalgubernatoriaus rūmai, o dabar – Prezidentūra, dvelkia XIX šimtmečio šalčiu. Paradoksalu, kad šalia yra seniausias Rytų Europoje Vilniaus universitetas, kuris po 1831 m. sukilimo kitų metų gegužės 13 d. caro Nikolajaus I dekretu nebe tuometinio Gardino gubernatoriaus M. Muravjovo patarimo buvo uždarytas ir neveikė iki pat 1919 m.
Lietuvoje šiose pareigose M. Muravjovas išbuvo tik dvejus metus ir mirė 1866-ųjų rugsėjį, tačiau savo pravardę visiškai pateisino. Beje, nors jis ir nepritarė caro sprendimui panaikinti baudžiavą, už nuopelnus imperijai grafo titulą gavęs generolas buvo gražiai pagerbtas: pavyzdžiui, jo garbei 1899 m. Mažeikių miestas buvo pervadintas Muravjovu (oficialiai jis taip vadinosi iki 1918 m.).
Taigi, M. Muravjovas į pagalbą pasikvietė 140 tūkst. caro žandarų. Sukilėlius medžiojančius baudėjus lydėjo 1863 m. balandžio 4 d. aprobuotos Vilniaus švietimo apygardos mokyklų valdymo taisyklės. Pagal jas buvo uždarytos visos parapinės ir kitos nevalstybinės mokyklos, kuriose iki to laiko gana dažnai būdavo mokoma lietuvių kalba. Pagal M. Muravjovo laikais galiojusią mokyklų reformą elementorius ir maldaknyges leista naudoti tik išspausdintas rusiškomis raidėmis (kirilica arba jos atmaina „graždanka“).
Kilpa lietuviškam raštui ėmė veržtis. M. Muravjovo 1864 m. birželio 17 d. nurodymu buvo uždrausta lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, kiek vėliau visus lietuviškus leidinius.
M. Muravjovą pakeitęs generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas (atkeltas iš Krymo karo fronto, o po Vilniaus išsiųstas užkariauti Vidurio Azijos) 1865 m. rugsėjo 18 d. slaptu aplinkraščiu įteisino spaudos draudimą, sustabdė visų spaustuvėse ir knygynuose esamų anksčiau išleistų lietuviškų knygų platinimą, uždraudė lietuviškus leidinius įvežti iš užsienio. K. Kaufmano teikimu Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas 1865 m. spalio 5 d. išleido įsaką, draudžiantį lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis Rusijos imperijos europinėje dalyje. Gi 1873 m. sausio 2 d. buvo uždrausta įvežti iš užsienio ir platinti lietuvišką spaudą gotiškomis raidėmis. Augustavo ir Suvalkų gubernijose, matyt, siekiant supjudyti lenkų ir lietuvių inteligentiją, šie draudimai buvo liberalesni.
Tiesą sakant, lietuviško rašto draudime tam tikra prasme dalyvavo ir kai kurie lietuvių šviesuoliai, norėję arba palengvinti rusinimo grandines, arba įsiteikti imperatoriui. Ypač uolūs buvo lietuviškų spaudinių cenzorius, iš kunigų į popus atsivertęs stačiatikių dvasininkas Antanas Petkevičius, kontroliavęs vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklą, ir žinomas liaudies švietėjas Laurynas Ivinskis, savo kalendorius sutikęs leisti rusų raidėmis, taip pat kai kurie Kauno gimnazijos mokytojai, kurie parengė lietuviškiems spaudiniams pritaikytą rusų raidyną, lietuvių vadinamą „graždanka” ar tiesiog „kirvukais”.
Bet didžiausią smūgį draudimams sudavė Lietuvoje atsiradę knygnešiai, slapta periodinė spauda, steigėsi naujos slaptos spaudos platintojų draugijos, caro teismuose didėjo bylų skaičius. Stiprėjantis pasipriešinimas ir nesiliaujančios pastangos legaliu būdu panaikinti spaudos draudimą pagaliau įtikino įtakingus rusų šviesuomenę, net pačią caro administraciją užbaigti 40 metų užsitęsusią nenormalią padėtį.
Paskutinis lašas buvo 1900-1903 m. inžinieriaus Antano Macijausko ir Povilo Višinskio bylos, pasiekusios vyriausią Rusijos teismo įstaigą – senatą. Inžinierius nuo Biržų išleido „Žemėlapį lietuviškai latviško krašto“, bet jo platinimas cenzorių buvo uždraustas. A. Macijauskas iškėlė bylą spaudos valdybai ir ją sugebėjo laimėti, įrodęs, kad lietuviškosios spaudos draudimas yra neteisėtas. Panašiai atsitiko ir Povilui Višinskiui, kuris 1899 m. režisavo spektaklį „Amerika pirtyje“ Palangoje, o kitąmet žandarai padarė kratą jo bute ir rado atšaukto spektaklio lietuviškų plakatų. P. Višinskiui buvo iškelta byla, bet 1903 m. Rusijos senatas pripažino, kad 1867 m. slapti aplinkraščiai, draudžiantys lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, neturi įstatymo galios. Kitaip sakant, šie įvykiai davė progą oficialiai konstatuoti spaudos draudimo įstatymo nebuvimą arba apskritai lietuviško rašto legalumą.
Galų gale, revoliucinėms nuotaikoms visoje Rusijoje kylant, 1904 m. balandžio 24 d. (gegužės 7 d.) caras panaikino spaudos draudimą. 1896 m. „Varpas” tuometine maniera rašė: „Rusai atėmė lietuviams lotynišką šriftą ir jiems bruka graždanką, o lietuviai nepriima tos neprašytos dovanos. Ir niekad nepriims. Per daug aiškią prasmę graždankai suteikė Miliutinai su Muravjovais, įsakydami jai būti tarp lietuvių apaštalu pravoslavijos ir surusinimo. Negalėjo juk to nepastebėti lietuviai.
Ir šiandien juo labiau lietuviai numano, kad valdžiai rūpi ne apšvietimo klausimai, o tik ana graždankos pasiuntinybė „užbaigti tai, ką pradėjo rusų kardas”.
Kodėl tai primename? Ir po 150 metų nuo carinio draudimo pradžios aplink Lietuvą sukinėjasi visokie cenzoriai, patarėjai, globaliniai intelektualai, vietiniai protuoliai, siūlantys nesipriešinti kitų kalbų invazijai, lietuvių kalbos ir rašto liberalizavimui, patariantys įsileisti nelietuviškas raides ir taip „atverti vartus“ geriems santykiams su kaimynais ir buvusiais partneriais ATR...
Bet ar ne patys brendame į lietuvių kalbos nykimą? Praeikime Vilniaus Gedimino prospektu, pasiklausykime jaunimo vogravimų per radiją ir televiziją, visokių politinių konsultantų patarimų, paskaitykime beraštiškus rašinėjimus portaluose ir įsitikinsime, kad esame netoli nužengę nuo XIX a. vidurio. Čia tiktų vienas mažytis Post Scriptum: visai neseniai garbaus amžiaus valstybinėje gydymo įstaigoje tebedirbantis rusakalbis psichoterapeutas savo kolegoms patarė visas išvadas ir raštus jam rašyti kirilica arba vadinamąja „graždanka“, nes jis esą taip ir neišmokęs lietuviškai...