Šalies vadovai, politikai, biurokratai tarsi bažnyčioje, mušasi į krūtines – „taip, taip, negerai, aš labai kaltas, mes labai kalti, bet kiti dar kaltesni“, paskui nuoširdžiausiai palinki vieni kitiems ramybės ir užvertę audito ataskaitas, ramiausiai viską pamiršta. Iki kitų ataskaitų arba tragedijų, kurios ritasi viena paskui kitą.
Taip, žinome, demokratija geriausia valdymo forma iš visų blogų. Žinome, kad demokratijos garantas yra politinės partijos. Tačiau štai bėda – Lietuvoje tos partijos tiek išsikvėpusios ir suvienodėjusios, kad garantu nebegali būti.
Mūsiškoji demokratija visiškai devalvavosi, nebeliko nei idėjų kovos, nei pačių idėjų. Bet valdančiųjų tai nelabai jaudina, jiems svarbiausia ciniškos grupuočių dalybos ir siekis dominuoti. Todėl valstybė ir keliauja nesibaigiančia chaosų, nemoralės, nesąžiningumų, negarbingumų Mėbijaus juosta. Viską lemia interesai, o ideologiniai, juo labiau moraliniai principai tapo pakelės šiukšlėmis.
Ir vis tik, artėjant rinkimams, partijoms suskausta galvas, kaip vėl patekti į Seimą, nes jų tikslas, kaip klasikai mokė, paimti valdžią. Kadangi „tradicinės“ partijos žmonių pasitikėjimo resursus išsėmusios, aferistams atsiveria puikios galimybės prižadėti pieno upių su medaus krantais ir tapti „vienais iš trijų, keturių ar penkių“ valstybėje. Berods vėl kuriasi naujos „gelbėtojų“ partijos, ir žmonės, tikėtina, vėl lips ant grėblio, nes viltis visada miršta paskutinė.
Idėjų reikia ne tik rinkimams, jų reikia visada, kad valstybė gyvuotų, turėtų savo kryptį, kad prasmingos vizijos sujungtų žmonių pastangas ir intelektus bendromis gerovės kryptimis. Tačiau idėjų taip tragiškai nėra, kad prieš kelerius metus buvo paskelbtos visuotinės paieškos, ėmė klausinėti gatvėse, kolektyvuose, televizijoje, eilinių ir žymių žmonių, net vaikų.
Bene realiausias buvo Vytautas Landsbergis, sarkastiškai pasakydamas, jei jau nerandate, tai svarbiausia idėja yra Lietuva. Galop pompastiškai nuspręsta, kad strateginė idėja Lietuvai – „mokytojas, prestižinė profesija“. Ir dabar jau matome, kokia grimasa iš to pasidarė.
Nėra idėjų, nėra ir lyderių, o gal atvirkščiai, lyderių nėra, todėl ir idėjų? Partijų vadai arba visiškai nuvytę, arba bandantys pumpuruotis, bet pražysti niekaip nesugebantys.
Visuotinai pripažinta, kad švietimo reforma yra prioritetas iš prioritetų. Ir ką turime? Aukštųjų mokyklų reforma pokiliminių intrigų ir makiaveliškų suktybių dėka baigėsi mokytojų „kalvės“ pedagoginio universiteto sunaikinimu. Ir tai tuomet, kai švietimas – prioritetinė sritis, kai mokytojas – strateginė Lietuvos idėja!
O juk galėjo pasinaudoti puikia infrastruktūra ir sukurti, pavyzdžiui, Šiaurės Rytų Europos mokslinį edukacinį centrą! Mokyklų reforma baigėsi beviltišku mokytojų sulipimu į ministeriją per langą bei kelių klasių mokinių susodinimu vienoje patalpoje. Kuo ne daraktorių gadynė?
Medicinos reformos neatsilieka kontroversiškais dalykais. Kovoje susiviję ministras, biurokratai, vaistų prekeiviai, medikų sąjūdžiai, asociacijos, psichologiniai terorai, mobingai, alkoholis, viešieji pirkimai, ligoninių optimizavimas ir dar neaišku kas.
Tas pats su mokesčių, inovacijų, kovos su šešėliu, pensijų reformomis. Prioritetų nėra, strategijų įgyvendinimo formulių nėra, visur tas pats Miobijaus ratas.
Rezultatas – kokią sritį bepaimsim, visose esame paskutiniai Europoje. Ir tai ne tik milžiniška socialinė atskirtis ir iš to atsirandančios problemos, apie kurias upės prikalbėta ir kalnai prirašyta, bet netgi skenduolių vasaros metu turime daugiausia Europoje, savižudžių – taip pat daugiausia, mūsų vidutinis gyvenimo amžius pats trumpiausias Europoje, o neseniai Jungtinės Tautos paskelbė, esame sparčiausiai nykstanti tauta ne Europoje, o pasaulyje!
Tiesa, vienoje srityje užtikrintai pirmaujame – alaus skardinių ir plastiko butelių surinkime.
Čia tinka ambasadorės Inos Marčiulionytės emocija–- „Singapūras visada stebina. Ne tik modernumu, bet ir pagarba savo istorijai, paveldui. Nepriekaištinga tvarka, dėmesiu žmogui, kartais, žinoma, ir griežtumu. Visgi kai pamatai, kad vyresnis žmogus turi specialią kortelę, kuria palietęs specialų įtaisą prie sankryžos gauna papildomas 6 sekundes gatvei pereiti, tai...
Nors singapūriečiai kiek nerimauja dėl ateities ir vis modernėja, nes nemato kito kelio šiame konkurencingame pasaulyje, jie mėgsta kartoti, kad prieš kelias dešimtis metų neturėjo nieko, tik saulę, uostą ir protingus vadovus. Tik tiek.“
Tai ar galime tą „tik tiek“ turėti Lietuvoje, ar išvysime kada tuos protingus vadovus, kuriems svarbi ne sava gerovė, o Lietuva?
Taip, galime, tiksliau, galėtume, nes yra Lietuvoje ir lyderių, ir idėjų, ir vizionierių, tik jie neina į politiką. Visa eilė intelektualiausių ekonomistų, verslininkų, politologų rašo programas partijoms, vis tikisi, galgi naudosis, tačiau kiekvieną kartą lieka politikų apkvailinti.
Negali pasakyti, kad jie ne patriotai, bet kita vertus... Sakykim, vizionierius, lyderis, valstybės tvarkymo idėjų generatorius Raimondas Kuodis, su bendraminčiais lyderiais intelektualais, kurių yra labai nemažai, imtų ir paaukotų savo energijas vardan tos Lietuvos?
Nes aksioma paprasta – tik jie žino, ką ir kodėl reikia daryti, kad idėjos virstų realybe. Tam jie, bendraminčiai, privalėtų susieiti į visumą ir kardinaliai pakeisti esamą išgverusį politinį „isteblišmentą“.
Jie turi išmanymo ir stiprybės sugrąžinti demokratinį valdymą, sutraukyti interesų voratinklius, įtraukti į veiksmą ir visuomenę. Juolab jau girdisi, kad partijos nori tuos proto grynuolius įsitraukti į gretas ir paversti savo įvaizdžio instrumentais ateinančiuose rinkimuose. Jei taip nutiktų, būtų dar vienas skaudus intelekto suskaldymas ir supriešinimas.
Bet štai problema – kaip mokslinčiams tą valdžią paimti? Visiškai ne problema. Tik reikia viešai, atvirai, žmonėms pasakyti, kad mes ryžomės, mes einame, planai ir vizijos yra, rezultatai bus tokie ir tokie.
Svarbu tinkamai politiškai struktūrizuotis, tam galimybių yra įvairių, visose apygardose iškelti savus kandidatus, tai yra, save pačius, bei sudaryti sąrašą proporciniams rinkimams.
Nekenktų iš anksto paskelbti bent jau būsimą premjerą, o jei pavyktų ir visą vyriausybę.
Ir viskas, rinkimai bus laimėti konstitucine dauguma, nes Lietuvos žmonės jau trisdešimt metų to laukia, nes liaudis, tauta, piliečiai už juos balsuos.