Lietuvos generaliniai prokurorai, prezidentai, teisėjai, Seimo nariai ir jų pirmininkai, kai kurie europarlamentarai prieš tai sapnavo:
„Šiaurės Kaukazas. Čečėnija. Rusijos karinė bazė. Bazėje budi iki dantų ginkluoti kareiviai, tankai, šarvuota technika, bazė apsupta minų laukais, ją saugo karinė aviacija.
Šiaurės Kaukazo sukilėliai nuleidę rankas. Kol kas viskas, ką jie gali, tai – užpulti rusų karines vilkstines, karinius postus ir pan.
Ir štai nušvinta viltis. Lietuva. Eglė Kusaitė. Tai ji susprogdins tą baisią karinę bazę. Tereikia, kad ji ryžtųsi. Bet kaip ją pasiekti? Tik „Al Qaeda“ gali padėti. „Al Qaeda“ nenuvylė. E. Kusaitė sutiko sunaikinti baisiąją karinę bazę. Net savo gyvybės kaina.
Planas buvo subrandintas iki smulkmenų. Sukirto dėl sunaikintų kareivių skaičiaus. Ne mažiau 1000. Tačiau svarbiausia, kad likusieji 9000 įbauginti ne mažiau valandą paniškai lakstytų bazės teritorijoje.
Tiesa, Eglei liko neaišku, ką daryti su bazėje laikomais asmenimis, kariavusiais Čečėnijoje. Kas jie? Rusų karo nusikaltėliai? Čečėnai, už kuriuos keršys? ... Nuspręs paskutinę akimirką.
Nesuprato E. Kusaitė, kad rengėsi užpulti ne karinę bazę kariaujančioje Čečėnijoje (apie kokį ten teroro aktą pagal tarptautinę teisę tada būtų galima kalbėti), o civilinį objektą – tankų ir lėktuvų kariuomenės saugomą kalėjimą (įprasta praktika Lietuvoje ir kitose demokratinėse valstybėse). Tuo remdamiesi vėliau talentingi LR prokurorai ir teisėjai neleis jai išvengti pelnytos bausmės pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Ne Rusijos, kaip teigia įvairaus plauko šmeižikai. Ir bus „vsio zakonno“.
Bet nebuvo numatyta vienintelė smulkmena, kuri sužlugdė visus E. Kusaitės planus.
Budrūs Lietuvos Respublikos, buvusios Lietuvos SSR, prezidentai, seimai, vyriausybės, teisėsaugininkai, teisėtvarkinkai ir teisėdarytojai nesnaudė. Jie dar prieš daugelį metų, dar Eglei lankant vaikų darželį, nustatė, kad joje – teroristės genas. Dėl tos priežasties jau tada aukščiausioji VSD valdžia nusprendė – jokių įspėjimų E. Kusaitei dėl teroristinių užmačių. Ir sekė ją dieną naktį, apsimesdami teroristais, kad įgytų E. Kusaitės pasitikėjimą, nuolat rizikuodami gyvybe, keisdami konspiracinius butus, automobilius ir net lytį. Dėl švento reikalo – išaiškinti visą teroristų tinklą – teko net mečetę Klaipėdoje pastatyti. Tai kainavo Lietuvos mokesčių mokėtojams nemažai pinigų, bet galų gale pasiteisino su kaupu.
Įrodymai buvo tokie negailestingi, kad E. Kusaitė iš karto viską prisipažino. Prisipažino už būsimą teroro aktą ir ledams „Eskimo“ Maskvoje nusipirkti (tai buvo principinė E. Kusaitės sąlyga) gavusi net 500 JAV dolerių. Parodė sprogmenų slaptavietes (tiesa, sprogmenis čečėnų emisarai jau buvo išgabenę į Rusiją), slaptą lankstinuką su Kremliaus panorama ir Putino nuotrauka. Kratos metu buvo surastas svarbiausias įkaltis, iš Rusijos ambasados seifo dingęs slaptas Maskvos metro planas. E. Kusaitė prisipažino, kad pagal instrukciją daug kartų keisdama maršrutus Maskvos metro požemiuose ji turėjo atsikratyti Rusijos specialiųjų tarnybų „uodegų“ ir tik po to vykti į Čečėnijos kalnus gauti paskutines instrukcijas, kaip pereiti minų lauką, apgauti sargybinius, koketuojant moterišku žavesiu ir baltomis, kaip sniegas, kalgotkėmis, ir pagaliau pasiekti tą savo gyvenimo tikslą, puoselėtą nuo mažumės“.
Valdžios sapnas baigėsi. Pasitelkus „Aro“ dalinį pavojinga teroristė po įnirtingo pasipriešinimo buvo suimta Kaune ir pasodinta Lukiškėse. Deja, dėl neatsakingo teisėjo sprendimo po devynių mėnesių buvo paleista ir, žinoma, iš karto pradėjo kenkti nepriekaištingai LR Generalinės prokuratūros ir teismų reputacijai, šmeižti jas, keisti parodymus. Baisiausia, kad E. Kusaitė bandė susisiekti su Lefortovo kalėjimo Maskvoje, kuriame teisingo atpildo laukia jos bendrininkai, viršininku, spausdama jį, kad šie pakeistų parodymus jos naudai. Ir jai tai beveik pavyko.
Planas buvo paprastas. Klaipėdoje išaugusi E. Kusaitė nuo mažens labai bijojo kalnų ir apskritai aukščio (nuo jo svaigo galva). Tereikėjo, kad bendrininkai paliudytų, jog apie tai, planuodama teroro aktą, ji nepagalvojo ir per paskutinį pokalbį sakė, kad tikriausiai į Čečėniją nevyks. O tada taip stropiai sudaryta E. Kusaitės byla, paremta nepaneigiamu prokurorų įsitikinimu, kad teroro aktas buvo sustabdytas Kaune (neįvykdytas dėl nuo E. Kusaitės nepriklausančių priežasčių), sugriūtų, kaip kortų namelis. Ir vėl nukentėtų vargšė Lietuva, nes bylą pralaimėjus jai tektų E. Kusaitei sumokėti ojojoj kokias kompensacijas, ir už kalėjime praleistą laiką, ir už sugriautą jaunystę, jos bei artimųjų sveikatą ir t.t. Ginant viešąjį interesą teko ją vėl pasodinti į kalėjimą.
Lietuvos liaudis rūsčiai pasmerkė Eglę Kusaitę ir pareikalavo jai aukščiausios bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos.
E. Kusaitės bendrininkams čečėnams Maskvoje, kuriuos išaiškino ir kovos draugams iš Rusijos KGB, atsiprašau, FST, įdavė bebaimiai LR VSD pareigūnai, pasisekė labiau. Juos teisia pats humaniškiausias teismas demokratiniame pasaulyje. Atrodo, jie gaus palyginti nedideles laisvės atėmimo bausmes, kokius 25 metus. Tik tie laisvę vertinantys čečėnai – labai keista tauta. Rusijos kalėjimuose jie paprastai neišgyvena ir metų. Numiršta keistomis aplinkybėmis, dažniausiai „savo noru“.
Paskutinis Lietuvos sapno veiksmas vyksta Prezidentūroje.
Joje pasižymėjusiems kovoje prieš tarptautinį terorizmą įteikiami aukščiausieji ordinai. Tarp apdovanotųjų – generalinis prokuroras Valys (aukščiausias ordinas), budrūs prokurorai ir teisėjai Laucius, Dūda, Birštonas (per išdaviką Kačinauską kritęs nelygioje kovoje prieš tarptautinį terorizmą, atsiprašau, ant nelygių laiptų,), Švedienė, Pažarskis, Damanskienė ir daug kitų. Dabartiniai ir buvę VSD vadovai, aukšti pareigūnai, slaptieji liudininkai apdovanojami ordinais Slaptojoje prezidentūros salėje, kad nebūtų atskleisti Rusijai priešiškoms žvalgyboms jų darbo metodai ir paslaptys.
Skamba Lietuvos himnas „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“.
Apdovanotųjų akyse – džiaugsmo ir pasididžiavimo ašaros.
Autorius – mokslų daktaras, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime.