Mūsų postkomunistinė politikos komentavimo tradicija niekaip neišsivaduoja iš siauro dešinės ir kairės ideologinio šablono.
Jis paprastai reiškia štai ką: kairieji yra raudonieji, dešinieji – pažangūs vakariečiai.
Turbūt niekas nesiginčys: politinis kairumas Lietuvoje a priori suvokiamas kaip mažų mažiausiai socializmo propagavimas. O dažnai dešinieji politikos kritikai (kurių yra didžioji dauguma) kairumą laiko ne kritišku ir šiuolaikišku požiūriu, o prorusišku ar net siekiančiu SSRS laikus.
Tuomet, kai bandome nubrėžti tam tikrus politinės krypties šrichus, leidžiančius teoretizuoti politiką kaip valstybės valdymo meną, istoricizmas yra didžiausia grėsmė, kad tie šrichai bus brėžiami drebančia ranka, kuriai pasąmonė neleidžia įsiklausyti į proto balsą.
Nesiimant spręsti, kodėl ir kuo nusivylėme, daug svarbiau yra akcentuoti tai, kad po tokios istorijos pamokos mes visą laiką labiau norėsime dešiniųjų valdžioje. Šis mūsų noras yra pagrįstas. Bet pagrįstas ne racionaliais argumentais, o baime. Baime vėl nusivilti.
Politikos komentatoriai taip pat nesiekia įvesti aiškumo. Net priešingai – dažnam atrodo, kad taip ir yra: kairieji – tai Rusijos remiami statytiniai, kuriems nerūpi Lietuva. Kad kairieji – tai darbiečiai, paksistai ir frontininkai. Ir kad blogiau už juos nieko negali būti!
To, kad kairumas gali būti atsietas tiek nuo socializmo, tiek nuo bet kokio prorusiškumo, mūsų šalyje nesako niekas. Lietuvos dar greičiausiai nepasiekė toki politikos mokslų vadovėliai, kuriuose jau būtų įmanomas ir kairumas be socialistinės ideologijos.
Bet tai – vis dar net Vakaruose nemadingos mintys, kurių sau neleidžia išsakyti nei dideli autoritetai, nei rėksmingi revoliucionieriai.
Iš tiesų, tuomet, kai kairumą visiškai atsiejame nuo socializmo, tampa nelabai aišku, kokią politinę ideologiją atstovaujame ir apskritai – ar tokia ideologija yra įmanoma?
Nenorėčiau čia aptarinėti Trečiojo kelio alternatyvos, kuri yra daugiau hipotetinė utopija nei realus politinis simbolis.
Norėčiau akcentuoti kitą, daug svarbesnį momentą – mūsų nesugebėjimą žvelgti į tam tikrus dalykus be ideologizuotų akinių.
Tai svarbu, ypač, turint omeny, kad dažnai tik dėl politiškai angažuotų sąvokų įvyksta visiškas nesusikalbėjimas ir neįsiklausymas į alternatyvias nuomones.
Tuomet, kai pačios sąvokos implikuoja tam tikrą politinį kursą, svarbu yra išsiaiškinti, kaip pačias sąvokas struktūruoja esama politinė realybė.
Tai ambivalentiški teoriniai ašmenys, nes bandymas atsieti sąvokas nuo bet kokio istoricizmo, gali būti suprastas kaip ketinimas paslėpti vieną ašmenų pusę. Tarkim, jei sakysime, kad socializmas – tai ne kairumas, arba – kad kairumas – tai ne socializmas.
Iš tiesų, taip ir turėtume sakyti. Nes suplakdami šias dvi sąvokas į vieną, mes iš principo nepaaiškiname nei vienos, nei kitos. Mes tiesiog jas eliminuojame, kaip netinkamas mūsų pasirinktai pozicijai apginti. Kas, beje, ir daroma Lietuvoje.
Būtent dėl to, kad mūsų istorinė pasąmonė jau turi tam tikrą politinės skirties kompleksą, mes dažniausiai verčiau jo atsisakome, nei bandome jį įsisąmoninti ir pasveikti.
Mūsų intelektualai, politikos apžvalgininkai ar paprasti žurnalistai, verčiau linkę mistifikuoti kairumo ir socializmo konotacijas nei ieškoti skaidrumo ir bendro susitarimo dėl šių sąvokų vartojimo.
Kodėl tai svarbu? O tai svarbu, nes tuomet, kai kairumą prilyginam socializmui (arba prorusiškumui) į esamą politinę realybę žvelgiame kaip į neišvengiamai deterministinį aktą ir verčiau liekame geldoje nei bandome iš jos išlipti, bijodami, kad iš jos išlipę, tiesiog nuskęsime.
Tai svarbu, nes valdžios kritika, kuri nesiremia šiandienos Vakarų kairiųjų mintimis, dažniausiai esti lėkšta ir paviršutiniška. Ji neatspindi problemos šerdies – tai yra dešiniųjų nesugebėjimo rasti išeities iš krizės, kurią sukūrė jų pačių propaguojama sistema.
Tai svarbu, nes jokia demokratinė valstybė negali egzistuoti be stiprios dvipartinės sistemos, kuri tarsi garantuoja, kad bus išlaikytas liberalaus politikavimo statu quo.
Tai svarbu, nes tuomet, kai kuri nors pusė – kairieji ar dešinieji – pasijunta tvirtai laikantys valstybės valdymą savo rankose, dažniausiai atsitinka taip, kad laisvė pakeičiama prievarta.
Tai svarbu, nes su mūsų supratimu apie pasaulį glaudžiai koreliuojanti politinė tikrovė kuria visuomenines vertybes, normas ir nuostatas.
Tai svarbu, nes netrukus, balsuodami savivaldos rinkimuose, mes taip pat turėsime rinktis tarp kairės ir dešinės.
Kairumas kaip politinio pasirinkimo kursas neturėtų būti siejamas, o juo labiau tapatinamas, su senais stabais, taip sukuriant klaidingus politinius stereotipus.
Belieka apgailestauti, kad tiek politikoje, tiek jos apžvalgose vyraujantys dešiniųjų pažiūrų vėjai į Lietuvą niekaip neatneša išsvajoto kapitalistinio rojaus.
Taip ir norisi paklausti: ar politinė Lietuvos negalia nėra naujo kairumo trūkumas?