Šia prasme modernios psichologijos ir kitų socialinių mokslų pasiekimai per pastaruosius penkiasdešimt metų yra labai svarbūs. Jie atskleidė, kad homoseksuali orientacija nėra jokia patologija ir kad kiekvienoje visuomenėje, nepriklausomai nuo jos kultūrinių praktikų ir vertybių, visuomet buvo, yra ir bus iki 10 proc. homoseksualių žmonių.
Homoseksualūs žmonės, lygiai kaip ir heteroseksualai, nesirenka savo seksualinės orientacijos. Daugumai žmonių ji yra visiškai natūrali, tad bet kokie bandymai gydyti ar atvesti į „teisingą kelią“ yra ne tik neveiksmingi, bet ir žmogišką orumą žeidžiantys. Tad kaip tik šių socialinių mokslų pasiekimų kontekste – jį geriausiai atspindi svarbiausios pasaulio mokslinės psichologų ir sociologų asociacijos, kurios vieningai sutaria, kad homoseksualumas nėra liga ar iškrypimas – turime suprasti Biblijoje aptinkamas nuorodas į homoseksualias praktikas.
Visų pirma, krikščionims svarbiausiose Biblijos knygose – keturiose evangelijose – homoerotinės praktikos neminimos. Senajame Testamente yra kelios nuorodos, tačiau toli gražu ne visos jų yra reikšmingos diskusijoje apie tai, ar homoseksualūs santykiai kaip tokie yra nuodėmingi. Toks, pavyzdžiui, yra pasakojimas apie Sodomą ir Gomorą (Pradžios 19:1-29), kurių gyventojai yra pasmerkiami dėl noro pažeminti bei išniekinti Dievo pasiuntinius juos išprievartaujant.
Vienintelės dvi vietos Senajame Testamente, kur, atrodytų, vienareikšmiškai smerkiamas „vyro gulėjimas su kitu vyru” – tai Kunigų 18: 22 ir 20: 13 eilutės. Jose rašoma: „Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina” ir „Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu ir užsitraukė kraują”.
Kai kurie katalikų ir protestantų teologai, pavyzdžiui, Johnas J. McNeillas ir Walteris Winkas, teigia, kad šios Senojo Testamento eilutės turi būti suprantamos kanaanitų (o taip pat ir kitų žydų kaimynystėje gyvenusių tautų) ritualinės prostitucijos kontekste. Pagoniška ritualinė vyrų ir moterų prostitucija buvo plačiai paplitusi, o žydų Dievo garbinimo papročiai nebūtinai buvo atsparūs šių religinių praktikų atžvilgiu. Todėl labai tikėtina, kad šios ir kitos Biblijos eilutės (jose neminimi moterų homoseksualūs santykiai) pirmiausia reiškė vyrų prostitucijos draudimą pagoniškuose vaisingumo ritualuose. Dalyvavimas tokiuose ritualuose visų pirma būtų nusižengimas svarbiausiam Dievo įsakymui neturėti ir negarbinti kitų dievų.
Kita vertus, minėti teologai atkreipė dėmesį į tai, kad senovės žydų mąstyme buvo paplitęs tradicinis įsitikinimas, kad tik vyro sėkloje slypi aktyvus gyvybės pradas, tuo tarpu moters įsčios yra tik inkubacinė ertmė, kuri nevaidina jokio lemiančio vaidmens naujos gyvybės susiformavime. Todėl pagal šį tradicinį ikimokslinį įsitikinimą (suprantant mokslą kaip sistemišką ir kruopštų faktų fiksavimą ir jų teorinį apibendrinimą) bet koks nereproduktyvus spermos išliejimas – masturbacijos ar homoseksualaus akto metu – privalėjo būti draudžiamas (Pradžios 38:1-11).
Žinoma, šiuos argumentus visuomet galima atmesti apleliuojant tiesiog į Biblijos „objektyvumą“ ir absoliutumą. Argumentas čia maždaug toks: Biblija yra Dievo žodis, vadinasi, atmesdamas vieną ar kitą jos teiginį, prieštarauji Dievo valiai. Krikščioniškas fundamentalizmas, be abejo, yra atskira tema, kuri čia negali būti išsamiai aptarta. Visgi porą dalykų paminėti verta.
Fundamentalizmą galima apibrėžti kaip tikėjimą, kuris skatina individus ir bendruomenes ne tik pažodžiui skaityti Bibliją, traktuojant visus joje užrašytus teiginius kaip amžiną ir neklystančią tiesą, bet ir neigti modernaus mokslo pasiekimus. Fundamentalizmas, itin paplitęs pietinėse JAV valstijose, yra regresyvus kaip tik dėl to, kad neigia bet kokius pasaulietinio mokslo pasiekimus, kurie prieštarauja pažodžiui suprastoms Biblijos tiesoms. Būdamas giliai ideologiškas ir itin dogmatiškas, fundamentalizmas prieštarauja gyvam tikėjimui.
Jis reiškiasi ne noru suprasti ir interpretuoti Šventą raštą, bet sudievinant archainį tekstą kaip neklystamą ir nereikalaujantį interpretacijos. Tokiu būdu kelių tūkstančių metų senumo istorinis tekstas yra sudievinamas. Tikėdami, kad Šventasis raštas buvo surašytas paties Dievo per jo pasirinkus žmones kaip bevalius įrankius, fundamentalistai negali susitaikyti, kad skirtingos rašto vietos gali būti suprantamos ir interpretuojamos skirtingai. Į bet kokį interpretacinį teologinį nesutarimą reaguojama kaip religinės bendruomenės skaldymą, o sykiu kaip į tai, kas prieštarauja Dievo valiai.
Fundamentalizmas, žinoma, nėra vienintelė teologinio homoseksualumo neigimo priežastis, tačiau beatodairiškas apeliavimas į minėtas eilutes, ypač nedidelėse netradicinėse protestantiškose bendruomenėse, turi fundamentalistinį atspalvį. Kaip bebūtų, tačiau toks Rašto fetišizavimas nėra ir negali būti nuoseklus, nes visuomet tik kai kurios Biblijos eilutės bus skaitomos pažodžiui, o kitos bus neišvengiamai ignoruojamos ar atmetamos. Kaip tik tai, mano nuomone, yra būdinga diskusijoje apie homoseksualumą.
Kunigų ir Pakartoto įstatymo knygose yra visa eilė parėdymų, kurių šiandien net ir griežčiausias fanatikas-fundamentalistas nelaikys „Dievo valia“. Pavyzdžiui, Pakartoto įstatymo knygoje yra teigiama, kad jei susituokęs vyras aptinka savo žmoną esant turėjus lytinių santykių su kitu vyru, tokia moteris turi būti užmušama užmėtant ją akmenimis (22: 21). Panašiai yra griežtai smerkiami seksualiniai santykiai moters menstruacinio ciklo metu, laikant tai rituališkai netyra (Kunigų 18:19, 15: 19-24).
Kita vertus, vyrų santykiavimas su prostitutėmis (Pradžios 38: 12-19), seksualinis santykis nesusituokus arba poligaminiai santykiai yra nuolatos minimi ir toleruojami Senajame Testamente (ir nėra vienareikšmiškai paneigiami Naujajame Testamente), tuo tarpu tiek katalikų, tiek ir protestantų bažnyčiose šiandien tai vienareikšmiškai laikoma nuodėmingomis praktikomis. Kokiu tuomet pagrindu mes atmetame šias ir kitas eilutes, bylojančias apie visiškai kitokias erotines mūsų tikėjimo pirmtakų praktikas, tuo tarpu vienareikšmiškai pasmerkiame bet kokius homoerotinius santykius? Ar tik ne vadovaudamiesi mūsų pačių sustabarėjusiomis kultūrinėmis praktikomis, kurios neturi nieko bendro su rimtais teologiniais argumentais?
Dažnai girdimas kontrargumentas į tai yra toks: Senojo Testamento teiginiai turi būti suprantami Naujojo Testamento šviesoje, o kaip tik čia aptinkame homoseksualių santykių smerkimą. Bet ar iš tikrųjų Naujajame Testamente yra smerkiami dviejų suaugusių vienas kitą mylinčių žmonių lygiaverčiai homoerotiniai santykiai? Mano atsakymas yra „ne“.
Pabaiga trečioje dalyje.