Tokie ir panašūs klausimai keliami pamirštant, kad eitynės yra eitynės, nepaisant to, kokios lytinės orientacijos žmonės jas organizuoja. Nekreipiamas dėmesys net ir į tai, kad eitynės – tik viena renginio „Baltic pride“ dalis, kuria ne tik eisena kviečiama pasakyti „ne“ homofobijai, tačiau taip pat dalyvauti ir filmų festivalyje, aplankyti fotografijų parodą.
Kodėl, atrodytų, niekuo neišsiskiriantis renginys – eisena, filmų festivalis ir fotografijų paroda – pjudo visuomenę? Kodėl kasmetinės neįgaliųjų šventės, kuriomis bandoma priminti akis bandančią nepritaikytą neįgaliesiems aplinką, menkas socialines garantijas, nepriimamos kaip šūkavimai ir išskirtinių teisių reikalavimai? Atsakymo toli ieškoti turbūt nereikia: neįgalieji, tarybiniais laikais laikyti už keturių užraktų, išėję į visuomenę išvengė klišių. Pamatę, kad žmogus vežimėlyje turi tik vaikščiojimo, bet ne žmogiškumo negalią, sveikieji į juos nustojo žiūrėti kaip į dinozaurus.
Taip pat stigmatizuota ir dar, priešingai nei neįgalieji, kriminalizuota (LTSR Baudžiamasis kodeksas numatė bausmes už homoseksualius santykius tarp vyrų), homoseksualų grupė iš „savo spintos“ taip praktiškai ir neišlindo per visus dvidešimt nepriklausomybės metų. Nei politikai ar krepšininkai, kuriems „rožinė“ spalva tiesiog veržiasi per kraštus, nei žinomi menininkai nenustojo viešumoje gyventi dvigubo gyvenimo, o pastaruoju metu per visus kraštus besiliejanti homofobija dar ir paskatino „slėpeivas“ į viešus renginius vaikščioti įsikibus į priešingos lyties atstovo parankę.
Naujausia nustūmimo į užribį strategija pasigirdo iš fašistuojančių nacionalistų: kadangi LGL vadovauja ne lietuvių kilmės Lietuvos pilietis, homoseksualų judėjimą Lietuvoje jau bandoma pritempti prie rusiško kurpalio. Nepaisoma nei to, kad fašistuojančios organizacijos pačios yra atvirai remiamos rusiško kapitalo (homoseksualų teises ginančios organizacijos tokios paramos niekada nėra gavusios, visų rėmėjų logotipus ir projektų aprašus galite rasti internete), o ką jau kalbėti, kad kai kuriems nacionalistams trūksta elementariausio išsilavinimo, ukrainietišką pavardę (Simonko) vadinant rusiška.
Tačiau be kartkartėmis pasigirstančių „naujienų“, kad vis dėlto homoseksualų mafija įsikūrusi Maskvoje, o ne Briuselyje, dalis žiniasklaidos atlieka kasdieninį vinių kalimo į seksualinių mažumų teisių karstą darbą. Nors jau, atrodytų, nemažai publikacijų pasirodo, kuriose homoseksualai iškrypėliais nebevadinami, o pačiomis antraštėmis nebebandoma lygioje vietoje padaryti skandalą, tačiau tiek žurnalistų, tiek redaktorių nesupratimas, apie ką yra rašoma, toliau kelia aistras ir neapykantą visuomenėje.
Neseniai viename portale perskaičiau delfi.lt dažnai komentarus publikuojančio Donato Paulausko laišką kito portalo redaktoriui. Jame humanistas, žmogaus teisių aktyvistas kalbėjo apie keturis, jo manymu, baisiausius lietuviui klausimus apie homoseksualus. Džiugu, kad apskritai tas portalas publikuoja ne itin Lietuvoje mėgstamą nuomonę, tačiau iliustracija komentarui parinkta tokia „kaip visada“ – trys ant pakylos šokantys vyrukai, kurių mėlyni apatiniai itin išryškina tai, ką mes esame įpratę vadinti „žemiau juosmens“. Tokią redakcijos elgseną galima „pateisinti“ bent jau savanaudiškumu – taip „iliustruoti“ rašiniai susilaukia didelio dėmesio ir, aišku, kelia skaitomumo rodiklius. Tačiau tik visiškai savęs negerbiantis redaktorius gali išspausdinti rašinį apie gegužę rengiamas EITYNES su nuotraukomis iš homoseksualų PARADŲ užsienyje. Pasidaro neaišku, ar nesugebama atsiversti Dabartinės lietuvių kalbos žodyno ir pasitikrinti, kokia yra žodžių „eitynės“ ir „paradas“ reikšmės, ar ir toliau apsimetinėjama bukenomis dėl tų pačių skaitomumo rodiklių.
Nepaisant to, koks tikrasis atsakymas, toks elgesys turi labai skaudžių pasekmių Lietuvoje gyvenantiems homoseksualams. Pradėjusi keistis visuomenės nuomonė apie seksualines mažumas užstrigo kaip tik toje vietoje, kur žiniasklaida nesugebėjo atlikti savo darbo objektyviai: bene mėgstamiausia kiekvieno lietuvio fraze tapo „tegu jie gyvena sau ramiai, bet tegu nesiviešina“. Jokie aiškinimai, kad eisenomis (apie ką Lietuvoje tėra kalbama) bandoma visuomenei priminti apie savo sudėtingą padėtį ir patiriamą diskriminaciją ir tai niekaip nėra susiję nei su homoseksualų, nei su heteroseksualų rengiamais paradais, nebeveikia. Žmonės taip įbauginti, kad net mano, jog būtina apsaugoti savo vaikus, eisenos dieną niekur neinant iš namų, nors kai protesto eiseną surengia profesinės sąjungos ir kitos visuomenės grupės, tokių minčių net nekyla.
Straipsnio autorė yra žurnalistė