Tačiau atsistatydinimas savo prašymu nėra nuobauda. Akivaizdu, kad prokuratūra neatliko savo tarnybos pareigų. Dėl to nebuvo ir tikriausiai nebus tinkamai išaiškintos visos tragiškų įvykių aplinkybės, buvo nužudyti žmonės, o Lietuvos teisėsaugos sistema galutinai prarado visuomenės pasitikėjimą. Vien tik prokurorų atsistatydinimas būtų paprasčiausias viešas pasityčiojimas iš žmonėms ir visai valstybei padarytos milžiniškos žalos.
Prokurorų veiksmai kvalifikuotini pagal Baudžiamojo kodekso 229 straipsnį, kuriame sakoma, kad valstybės tarnautojas (prokuroras yra valstybės tarnautojas) neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, gali būti baudžiamas laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Dar daugiau - Kauno apygardos prokuratūros ir generalinės prokuratūros elgesys šioje istorijoje rodo, kad galimai, iš anksto nepažadėjus, buvo siekiama slėpti su nusikaltimu susijusius dalykus, turinčius įrodomosios reikšmės. Pagal Baudžiamojo kodekso 237 straipsnį už tokius veiksmus gali būti baudžiama laisvės atėmimu taip pat iki dviejų metų.
Taigi, generalinis prokuroras žinojo (privalėjo žinoti) apie vilkinamą tyrimą, bet nesiėmė tinkamų veiksmų. Generalinio prokuroro išsisukinėjimų negalima pateisinti, bet galima suprasti – generalinio prokuroro kėdėje sėdintis žmogus yra labiausiai teisiškai neliečiamas prokuroras. Tik LR Prezidentė, gavusi Seimo sutikimą nušalinti generalinį prokurorą nuo pareigų, gali inicijuoti tyrimą dėl jo padarytos nusikalstamos veiklos (Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 1 dalis). Tačiau LR prezidentė elgiasi priešingai. Ji paveda generaliniam prokurorui ištirti, kodėl buvo vilkinamas tyrimas dėl galimo mažametės mergaitės seksualinio išnaudojimo. Kitaip tariant, generaliniam prokurorui nurodyta tirti ir savo galimai nusikalstamą veiką.
Įstatymo ribas peržengiantis prezidentės palankumas gali paaiškinti, kodėl A. Valantinas jaučiasi taip drąsiai ir neatsistatydina. Atsistatydinus generalinio prokuroro kėdę gali užimti neprognozuojamas teisininkas, kuris eiliniam prokurorui gali iškelti bylą neklausdamas prezidentės sutikimo. Prezidentė kartą jau išsuko generalinį prokurorą iš keblios padėties. Jo sesuo buvo pagauta mokant atlyginimus vokeliuose, bet Telšių rajono prokuratūra šių metų vidurvasarį nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl neteisėtai išmokėtų 1,2 mln. Litų. Kilus skandalui, prezidentė ne tik neinicijavo generalinio prokuroro nušalinimo nuo pareigų, bet ir nurodė „nesikišti į prokurorų darbą“, nes ji tiki, kad prokurorai savo darbą atlieka gerai. Belieka spėlioti, kodėl prezidentė palanki A. Valantinui. Gal asmeninė simpatija, gal klaniniai ryšiai, o gal patogu turėti kišeninį generalinį prokurorą... Dievai žino, bet tai galutinai įrodo, kad Lietuvoje įstatymo viršenybė galioja tik tautai, o „tautos tarnai“ yra aukščiau įstatymo.
Pavedusi tyrimą generaliniam prokurorui, Prezidentė tą tyrimą iš anksto pasmerkė žlugti. Visiškai nesvarbu teisingi ar suklastoti bus tyrimo rezultatai. Visuomenė žino, kad iki pat žudynių Kaune prokuratūra vilkino tyrimą ir kad atsakomybė už tai tenka generaliniam prokurorui. Jokie tyrimo, kurį vykdo prisidirbę prokurorai, rezultatai nesugrąžins visuomenei pasitikėjimo Lietuvos teisingumo sistema.
Jau pati tyrimo pradžia nekelia jokio optimizmo. Pirmiausiai D. Kedžio duktė izoliuojama nuo artimųjų ir advokato, bet neizoliuojama nuo prisidirbusių prokurorų. Generalinis prokuroras, be jokių argumentų neigia valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktoriaus žodžius, kad D. Kedžio dukrai jau seniai atlikta psichiatrinė ekspertizė. Prokuroras tik pareiškė, kad „kol tyrimas nebaigtas, duomenys negali būti viešinami“. Su tokiu teiginiu reikia sutikti, bet šiuo atveju tai ne argumentas.
Nesuprantama, kodėl prokuroras neigia jau paviešintą profesionalų atliktą ekspertizę. Nors duomenys negali būti viešinami, iš prokuratūros žiniasklaidai nutekinama informacija („Respublika“, 2009-10-14), pagal kurią, pasirodo, tyrimas buvo labai intensyvus – byla jau išsipūtė iki 7 tomų, jau žinoma, kad pagrindinis įtariamasis pedofilijos byloje yra A. Ūsas, o J. Furmanavičius niekada nėra buvęs ten, kur buvo tvirkinamas vaikas. Tai nustatyta „elektroninėmis techninėmis priemonėmis“ (tokia patikima tyrimo priemonė galėtų būti tik laiko mašina!). Deja, įspūdis toks, kad skubiai ir negrabiai bandoma skalbti prokuratūros mundurą. Apskritai, toks tyrimas tik gausins ir taip gausias gretas tų, kurie įsitikinę, kad Lietuvoje teisingumą galima pasiekti tik einant D. Kedžio pramintu taku.
Užbėgdamas teisininkams už akių, prisipažįstu, kad teisėje nesu nei bakalauras, nei magistras, nei daktaras. Žinau, kad lendu ne į savo sritį, kad turėčiau užsiimti vien tik mėgintuvėliais. Deja, tenka atsitraukti nuo mėgintuvėlių, kai profesionalūs teisininkai arba vengia teisiškai vertinti prisidirbusių savo lizdo paukščių veiksmus, arba gelbėja juos nuo teisingumo.