K.Girnius. Išdavystės paieškos ir posovietinis mentalitetas

Vos Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) nusprendė nedislokuoti priešraketinės gynybos skydo Lenkijoje ir Čekijoje, pasipylė įprastas priekaištų srautas Amerikai ir Vakarų Europai, kad esą jos eilinį kartą ketina išduoti Lietuvą ir Rytų Europą, gerins santykius su Rusija Rytų Europos sąskaita, į antrą planą nustums naujų NATO narių saugumą.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius pasakė, kad dabar Amerika turi įrodyti Baltijos šalių žmonėms savo įsipareigojimus užtikrinti mūsų regiono saugumą: „Aš nenorėčiau, jog mūsų žmonės padarytų išvadą, kad Rusija kokiu nors atžvilgiu laimi ginčą, kas turi daugiau įtakos įvykiams Centrinėje Europoje“.

„Hospodarske Noviny“ rašė, kad šalis prarado puikią galimybę išsprūsti iš Rusijos įtakos sferos: „Reikėtų pasakyti, kad sąjungininkė, kuria mes rėmėmės, išdavė mus ir išmainė mus į geresnius santykius su Rusija, šalimi, kurios mes pagrįstai bijome.“ Tokių komentarų buvo daug.

JAV, bet dar labiau Vokietija ir Prancūzija, buvo kaltinamos išdavyste po Rusijos ir Gruzijos konflikto Pietų Osetijoje. Prieš kelerius metus Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis palygino Vokietijos ir Rusijos nutarimą tiesti dujotiekį „Nord Stream“ po Baltijos jūra su Molotovo-Ribbentropo paktu.

Jau daugiau negu pusę amžiaus Vakarai esą pataikauja diktatoriams ir išdavinėja Rytų Europos šalis. Mėgstamiausi pavyzdžiai – Čekoslovakijos išdavimas Miunchene 1938 m. bei Jaltos ir Potsdamo susitarimai, padovanoję Maskvai Rytų Europą. Kritikai dar mini Vengrijos sukilimą 1956 m. bei Prahos pavasario nuslopinimą 1968 m. Esą JAV pokario metais kurstė Lietuvos partizanus toliau kovoti, nors neketino jiems padėti.

Daugelis priekaištų yra tiesiog klaidingi arba grindžiami labai abejotinu istorijos supratimu. Taip, Prancūzija ir Anglija pasidavė iliuzijoms, nusileido Hitleriui Miunchene, pritarė vokiečių apgyvendintų Sudetų žemių atėmimui iš Čekoslovakijos. Bet tada daugelis manė, jog tautų apsisprendimo principas suteikė Sudetų vokiečiams teisę prisijungti prie Reicho ir kad susitarimu bus ištaisoma istorinė Versalio sutarties neteisybė. Svarbiau prisiminti, kad Anglija ir Prancūzija garantavo Lenkijos saugumą ir paskelbė karą Vokietijai, kai ji puolė Lenkiją. Pataikavimas ilgai nesitęsė.

Jaltoje ir Potsdame buvo iš dalies nusileista Kremliaus reikalavimams dėl Rusijos vakarinių sienų. Bet Vakarai neatidavė Rytų Europos Stalinui, jis ją pasiėmė. Buvo nusileidžiama, nes nebuvo galima nenusileisti. Tik karu būtų buvę galima priversti Maskvą išvesti Raudonąją Armiją iš okupuotos teritorijos. Bet niekas nesvarstė naujo karo. Sovietų Sąjunga vis dėlto buvo sąjungininkė, Raudonoji armija buvo galingiausia pasaulyje (nors Vakarų karo aviacija buvo pranašesnė), reikėjo Maskvos paramos tebesitęsiančiame kare su Japonija. Be to, rytų Europa buvo praryta ir suvirškinta laipsniškai. Maskva galutinai įsitvirtino Čekoslovakijoje tik 1948 m., praėjus trejiems metams po karo pabaigos.

Būta klaidų. Spartesnis JAV ginkluotųjų pajėgų puolimas būtų leidęs užimti didesnę Vokietijos ir Čekoslovakijos teritorijos dalį. Bet ryžtingesni kariniai veiksmai nebūtų užkirtę kelio Stalino užmačioms.

Atlanto chartijos pažadai liko neįgyvendinti, geležinė uždanga nusileido Rytų Europoje. Per Vengrijos sukilimą NATO sausumos kariuomenė nebūtų galėjusi įveikti Raudonosios armijos, o tiesioginis Rusijos puolimas būtų galėjęs privesti prie branduolinio karo. Joks atsakingas valstybininkas negalėjo tuo rizikuoti. Kiekvienu atveju Europa būtų vėl tapusi karo ir naikinimo lauku.

JAV nelaikė Rytų Europos išvadavimo svarbiausiu savo strateginiu tikslu, bet ir niekada neišdavė Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių. Ne visi JAV vadovai manė, kad Sovietų Sąjunga buvo blogio imperija, bet nė vienas nei pripažino Baltijos šalių inkorporavimo, nei galutinai susitaikė su Maskvos hegemonija Rytų Europoje. Dėl to Kremlius neturėjo jokių iliuzijų.

Man nesuprantamas Lietuvoje įsitvirtinęs „našlaitėlio“ kompleksas, įsitikinimas, kad Vašingtonas, kaip pasakų piktoji pamotė, pasiryžęs kiekviena proga Lietuvą palikti vieną ir neapgintą. Nėra jokio pagrindo tokiems nuogąstavimams, juo labiau kaltinimams bei priekaištavimams. Nors mėgstama kalbėti apie Vakarų ištižimą, valios stoką ir naivumą, nors liaupsinami apsukrūs sovietiniai diplomatai bei kieti kariškiai, bet Šaltąjį karą laimėjo Vakarai. Dabar Rusija valdo mažesnę Europos dalį negu carai 18 amžiuje. Kodėl manyti, kad nusilpusi Rusija dabar pajėgs apgauti, įveikti ar išgąsdinti Ameriką, kai ji negebėjo to daryti Sovietų Sąjungos galybės metais? O amerikiečiai staiga leisis būti apgaunami ar įbauginami ganėtinai silpnos valstybės?

Gal išdavystės paieškas skatina dešimtmečius kurstomas antiamerikietiškumas? Gal sąmokslo teorijos ir polinkis manyti, kad kas atrodo balta turi būti juoda ir priešingai? Gal įsitikinimas, kad valstybės, kurios negrūmoja ir negrasina kaimynų nėra „vyriškos“, tad yra neryžtingos? Gal tiesiog nesugebama įsisąmoninti, kad geresni santykiai su Rusija nėra pirmas žingsnis į išdavystę, ir kad tokie ryšiai gali būti naudingi ir Rytų Europai? Tiesiog nežinau, bet atsakymas veikiausiai slypi posovietinio mentaliteto labirintuose.

Verta prisiminti, kad Vakarai greitai suteikė NATO narystę išsivadavusioms Rytų Europos šalims, nors jos tik kukliai, jei iš viso, didina bendrą NATO saugumą. Ilgainiui Europos sąjungos (ES) plėtra bus naudinga visoms ES šalims, bet narystė būtų buvę galima atidėti dar dešimtmetį, iki kol Rytų Europos šalių ūkis labiau pribrendo. Jei įstojimo kriterijai būtų taip griežtai taikomi kaip Turkijai, veikiausiai stovėtume už vartų ir negautume milžiniškos ES pašalpos. Bet argumentai paprastai nepašalina fobijų ir obsesijų.