Lietuva dujų karo metu iš pat pradžių buvo įžvalgi ir principinga. Mūsų užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas garsiausiai skelbė būtinybę tarpininkauti sprendžiant Rusijos ir Ukrainos konfliktą. Tik Tvarkos ir teisingumo partijai tai nepatiko. Jos vadovas Valentinas Mazuronis absurdišku vadino ministro norą kištis į kitų reikalus ir patarė jam tik rūpintis mažesne dujų kaina Lietuvai. Bet taip jau yra globaliame pasaulyje: jei rūpiniesi tik savo reikalais, galų gale neturėdamas jokios paramos praloši ir tuos savo reikalus.
Aišku, kad Rusijos ir Ukrainos dujų karas vyksta ne vien dėl pinigų neskaidriose sutartyse. Be abejo, tai politika. Rusija juk nepakeitė savo energetinės diplomatijos doktrinos, kuria visai atvirai skelbia diktatą Europai. Politikai užsižaidė, ko gero, tikėdami, kad ES sąjungininkai Ukrainą be atodairos gins. Deja, ES net nepajėgė išsiaiškinti, kas toje interesų raizgalynėje teisus.
Rusija neslėpė savo politinių tikslų: įrodyti ES, kad Ukraina – nepatikima partnerė ir apskritai „nevykusi valstybė“. Be to, ji tikėjosi paskatinti įstrigusį „Nord stream“ dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektą. Nelabai pasisekė. Europa rimtai suabejojo pačia Rusija kaip strategine partnere.
Šįkart Lietuva, V.Mazuronio patarimu, galėjo ramiai murksoti kaip katė prieš saulę. Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Kęstutis Sadauskas irgi taip gražiai mus guodė: per Baltarusiją mums tiekiamų dujų Rusija jokiu būdu nenutrauks, nes „Gazpromui“, turinčiam keliasdešimt milijardų dolerių skolų, labai reikia pinigų. Be to, Rusija nepaliks šalti Karaliaučiuje milijono savo piliečių, kurie dujas gauna per Lietuvą.
Deja, visi šie argumentai – gryni niekai. Lietuvos pinigai, palyginti su energetinės diplomatijos tikslais, yra tik smulkūs centai. Susipykti su Baltarusija Rusijai taip pat lengva, kaip ir su Ukraina. Savų piliečių drebulys Rusijai irgi nieko nereiškia. Daugybę kartų juos šaldė Sibire, todėl nieko neatsitiks, jei jie pašals ir Vakarų išpaikintame Karaliaučiuje.
Krizės tampoma Rusija nepajėgi investuoti į dujų gavybos telkinius. Ji turi du kelius: arba atsiverti Vakarų taisyklėms ir kapitalui, arba pulti Europą su dar žiauresne energetine diplomatija. Beje, dujos neturi rinkos kainos. Kainos nustatymo formulė irgi dažnai priklauso nuo Rusijos energetinės diplomatijos. Ar ne dėl to Lietuva už dujas Rusijai moka daugiau nei Prancūzija?
Seimo narys, buvęs euroderybininkas Petras Auštrevičius kritikavo Slovakijos sprendimą vienašališkai nesitariant su ES atnaujinti savo Bohunicės atominės elektrinės darbą. Gal nevertėtų skubėti kritikuoti. Lietuvai dabar naudingas toks Slovakijos akibrokštas. Bulgarija irgi jau paprašė leidimo vėl įjungti savo Kozlodujaus atominės elektrinės reaktorius. Lietuva prašė, bet negavo leidimo neuždaryti Ignalinos atominės elektrinės.
Lietuvai jau šiandien reikia kalbėtis su slovakais ir bulgarais. Galėtume surašyti bendrą pareiškimą apie kol kas nevaisingą ES energetinę politiką: nesukurti alternatyvūs energijos šaltiniai, nėra bendrų tinklų, kuriais lietųsi ES solidarumas, jei įsisiautėtų Rusijos energetinė diplomatija. Pasaulio ekonominė krizė ir yra tos ypatingos sąlygos, kai turi būti leista pasinaudoti sutarčių išlygomis. Juk sutartis negali tapti visuotinio susinaikinimo dokumentu.
Trys – tai jau ne vienas. Ir ne išsišokėlis. O jei dar sulauktume bent kelių šalių paramos, gal įrodytume, kad beprotiška uždaryti saugias atomines elektrines didžiausio sunkmečio metu.