Netikėtas „aštuntukininkų“ problemos atsiradimas rodo, kad vienoje vietoje padaryta klaida skaudžiai atsiliepia kitoje. Ypač jei klausimas susijęs su finansais. Nuo pasirinktos aukštojo mokslo finansavimo formulės priklauso studijų kokybė ir švietimo sistemos stabilumas. Tačiau bėda ta, kad didesnis stabilumas mažina studijų kokybę ir atvirkščiai.
„Krepšelio“ metodikos padariniai
Pravartu prisiminti 1987–aisiais atliktą eksperimentą su skruzdėmis. Jo esmė labai paprasta. Skruzdėlynui buvo įrengti du identiški maitinimosi šaltiniai. Manyta, kad skruzdžių pasiskirstymas jose turėtų po tam tikro laiko nusistovėti ir būti maždaug vienodas. Tačiau atsitiko kitaip.
Kiekvienoje iš maitinimosi vietų skruzdžių pasiskirstymas svyruodavo (beje, chaotiškai) nuo 20 iki 80 nuošimčių, nesuteikiant privilegijos nei vienai iš dviejų. Asimetrijos analizė davė impulsą naujosioms teorijoms ekonomikoje, vadyboje ir net kriminalistikoje, aiškinančioms ir modeliuojančioms įvairius asimetrinius reiškinius. Ar gali iš šio eksperimento pasimokyti švietimo administratoriai?
Nesunku būtų įrodyti, kad ne ekspertų išvados lemia abituriento pasirinkimą studijuoti viename ar kitame universitete (beje, pasirinkimo analizė ir modeliavimas yra ganėtinai išplėtota ekonometrijos sritis). Taigi čia asimetrinis elgesys užprogramuotas. Kitaip sakant, pinigų „krepšeliai“ neišvengiamai pasiskirstys ir persiskirstys chaotiškai.
Taip, tai viena iš svarbiausių laisvosios rinkos požymių. Bet ar tai tinka švietimui? Jei žinias (nepainiokime su „laikraštinėmis“ žiniomis) ir gebėjimus būtų galima nusipirkti, sakyčiau, taip. Kaip vienas garsus verslininkas yra pasakęs, didžiausia sėkmingo verslo paslaptis yra žinoti tai, ko dar niekas nežino. Gal kas gali tokias žinias parduoti? Deja.
Galima išvardyti šimtus argumentų, paneigiančių laisvosios rinkos dėsnių taikymą švietimui. Taigi netapatinkime studento su skruzdėmis, kad ir kokios jos darbščios būtų. Aišku, universitetai ras būdų kovoti su „krepšelių“ metodikos sukeltu chaosu. Pavyzdžiui, nesiremdami „krepšelininkais“. Priimdami visus norinčiuosius užsimokėti už studijas.
Tokių pavyzdžių apstu ir dabar. Pakanka pažvelgti į neakivaizdines ir vakarines studijų formas. Kai kurie universitetai iš to susikrauna nemažai pinigų. Taigi „krepšelių“ metodika neišsprendžia nei įsisenėjusių (studijų programų tiražavimo, vadybinių elementų iškėlimo aukščiau studijų turinio, studijų dėl diplomo, diplomų „pardavinėjimo“ ir pan.), nei naujų problemų, pavyzdžiui, „aštuntukininkų“.
Nesvarbu, ar finansuojamas studentų skaičius (kaip dabar), ar vienas studentas (kaip projektuojama), gerai besimokančiojo sąvoka bus neaiški. Apskritai neįmanoma rasti išeities, jei finansuojamas studentas (ar jų skaičius). Tiesiog tie du dalykai yra nesuderinami.
Studijų programos finansavimas – nesvarstyta alternatyva
Kad suprastume, kaip radikaliai aukštojo mokslo sistemą gali pakeisti finansavimo modelis, panagrinėkime du kraštutinius (galbūt hipotetinius) atvejus. Tarkime, „krepšelis“ skiriamas dėstytojui už jo darbą, skaitomas paskaitas ir mokslinius tyrimus.
Beje, moksliniai tyrimai finansuojami ir dabar. Yra sukurta atitinkama mokslinės produkcijos vertinimo metodika ir jos pagrindu išvesta lėšų skirstymo formulė (kitas klausimas, ar tai veiksminga).
Sukūrus paskaitų finansavimo mechanizmą, studentai turėtų tik užsiregistruoti į norimas paskaitas, išlaikyti egzaminus (šiek tiek kitaip nei dabar) ir, surinkę nustatytą atsiskaitymų skaičių, pasiimti atitinkamą diplomą. Studentų skaičių čia ribotų tik paskaitų nauda ir auditorijų dydis. Studijuoti galėtų visi norintieji.
Kitas kraštutinis variantas. Tarkime, finansuojamas universitetas kaip vienetas. Pagal nustatytą formulę (atsižvelgiant į kokius nors rodiklius) lėšos (nustatytam laikotarpiui) paskirstomos universitetams, kurie toliau tvarkosi pagal savo vidaus taisykles. Vyriausybė gali reguliuoti tik universitetų skaičių.
Aišku, šiuo atveju labai sudėtinga rasti objektyvius rodiklius ir kriterijus, kuriuos reikėtų įtraukti į finansavimo formulę. Bet „gerai besimokančiojo“ studento apibrėžimo valdžiai tikrai nereikėtų kurti.
Dabar panagrinėkime tarpinį variantą – studijų programų finansavimą. Atrodo, šis variantas rimtai net nebuvo svarstytas. Beje, ir pačioms studijų programoms nebuvo skirta reikiamo dėmesio (išskyrus nuolatinį aiškinimą, kad jų per daug). Juk tai yra bene svarbiausia universitetinių studijų ląstelė.
Uždaryti universitetą – skausminga
Projektuoti studijų turinį galima remiantis dviem principais: dalykiniu – svarbiausia tai, ką mokaisi, ir tiksliniu – svarbiausia tai, ko sieki mokydamasis ir kokių gebėjimų įgyji. Pirmasis vyravo iki XX a. vidurio. Vėliau pripažintas antrasis principas, pagal kurį tikslams paklūsta turinys, formos, metodai, ištekliai (ir kaina).
Nors šiuo metu Lietuvoje vyrauja mišrus variantas (Lietuva atsilieka), tarkime, kad visos studijų programos kuriamos tiksliniu principu. Taigi studijų programa – savotiška paraiška teikti konkrečias paslaugas. Čia yra aiškios atsakomybės (studijų programų rengėjų, vykdytojų, administratorių ir t.t.) bei kompetencijos (dėstytojų, studentų). Neįmanoma nuslėpti ir studijų kokybės. Kokie būtų studijų programų (tiksliau, išugdomų gebėjimų) finansavimo privalumai?
- Paprastas finansinių išteklių paskirstymas (pagal teikiamas paraiškas). Studijų programą galime interpretuoti ir kaip savotišką projektą, pasiūlymą išugdyti konkrečius gebėjimus.
- Lengvai generuojama konkurencija, kai to reikia (per skelbiamus konkursus).
- Nesunku įgyvendinti įvairius tikslinius valstybės poreikius (padidinant atitinkamų studijų programų finansavimą arba skelbiant konkursus konkretiems gebėjimams išugdyti).
- Paprastas būdas reguliuoti studijų programų skaičių (nutraukiant finansavimą). Ir tai nėra taip skausminga, kaip uždaryti universitetą.
- Pakankamas aukštojo mokslo stabilumas (iš anksto nustatytas ir žinomas konkrečios studijų programos finansavimo laikotarpis bei sąlygos finansavimui pratęsti).
- Finansuojant studijų programas, studentų skaičius nebetenka prasmės. Studijuoja visi norintieji, teisingiau, tie, kurie nori ir gali. Kuo jų daugiau, tuo sąlygiškai geriau. Aišku, tikslų pasiekti galės tik motyvuoti ir gerai besimokantys studentai. Taigi arba studijų programos pačios reguliuotų studentų skaičių atsižvelgdamos į savo galimybes (pasisamdė per brangius dėstytojus, negali užsimokėti už didesnį auditorijų skaičių ir pan.) ir studijų programos sudėtingumą, arba tai darytų studentai, nepatenkinti studijų kokybe, dėl sudėtingo įsidarbinimo ir pan.
- Į konkrečią studijų programą būtų siekiama priimti kuo geriau pasirengusius studentus (tiems patiems tikslams pasiekti reikės mažiau investicijų). Nelieka vietos nesveikai konkurencijai dėl studento (kaip tuo atveju, kai finansuojamas studentas ar jų skaičius). Ją keis sveika konkurencija dėl geresnės studijų kokybės (t.y. išugdant geriau ir daugiau gebėjimų).
- Užtikrinamas visiems vienodai prieinamas aukštasis mokslas (jei abituriento nepriima jokia universitetinė studijų programa, jis gali bandyti studijas kolegijoje ar kitur).
- Nėra „aštuntukininkų“ problemos.
- Registracijos į studijų programas mokesčiui susimokėti, kuris šiuo atveju būtinas tvarkai užtikrinti, galima kurti paskolų sistemą.
- Studijų programos gali samdyti tokius dėstytojus, kurie labiau tiktų tikslams pasiekti.
Galima ir toliau vardyti studijų programų (išugdomų gebėjimų) finansavimo privalumus, tačiau trūkumų taip pat yra. Bene rimčiausias trūkumas – kol kas nėra mechanizmo, kaip patikrinti, ar studentai pasiekė studijų programos keliamus tikslus ir įgijo skelbtus gebėjimus.
Manau, kad, sukūrus tokį mechanizmą, dingtų poreikis studijų programas nepamatuotai gražinti, ieškoti „užtarėjų“ valdžios koridoriuose ar kitaip jas „prastumti“. Tačiau net neabejoju, kad objektyvų įgytų gebėjimų patikrinimą tikrai galima užtikrinti. Pakanka pasiremti teigiama kitų šalių patirtimi.
Netinka ir dabar galiojantys studijų krypčių reglamentai. Nors ir surašyti gana lakoniškai bei vienodu formatu, jie labiau tinka dalykiniam studijų turiniui sukurti. Studijų krypčių reglamentus turėtų pakeisti konkretus gebėjimų sąrašas. Bakalauro studijų programoms dar tiktų rekomenduojami bazinio išsilavinimo dalykai ar jų moduliai.
Apibendrindamas noriu pabrėžti, kad yra daug aukštojo mokslo finansavimo būdų. Kaip išsirinkti geriausią? Tai ne taip paprasta. Bet viena yra aišku – remtis reikia tyrimais ir analize.
Autorius yra VU Matematikos ir informatikos fakulteto Ekonometrinės analizės katedros vedėjas
Naujausiame „Atgimimo“ numeryje taip pat skaitykite
Autistams ir jų tėvams – užtrenktos durys
Indrė Kupikevičiūtė
Autizmu sergančius vaikus valstybė paliko likimo valiai. Atsakingi pareigūnai net negalėtų pasakyti šio raidos sutrikimo masto. Metų metus į valdžios duris besibeldžiantys tėvai paramos nesulaukia, o nuskriaustus vaikus gyventi visuomenėje moko tik savo jėgomis ir tik iš savo vargano uždarbio.
„Leo LT” versus Kainų komisija
Neringa Lašienė
Monopolininkės „Leo LT” apetitą elektros energijos kainas buitiniams vartotojams didinti 7 centais už kilovatvalandę ėmėsi tramdyti Valstybinė kainų ir energetikos komisija, paprašyta keturių Permainų koalicijos frakcijų seniūnų. Tikėtina, kad elektra tebrangs nuo 3 iki 4 centų už kilovatvalandę. Tačiau „Leo LT” nėra tuo patenkinta, jie sako turėsiantys nuostolių, nors „Leo LT” vienos iš įmonių – Vakarų skirstomųjų tinklų – savininkai „Vilniaus prekyba” dar rudens pradžioje išsimokėjo 800 milijonų litų dividendų.
Palikimas: nulis minus milijardai
G.Kirkilo Vyriausybė ne tik iššlavė paskutinius valstybės finansų aruodus, bet ir paliko krūvas neapmokėtų sąskaitų. Daugiau apie tai rašo Ričardas Čekutis.
Juokėsi latvis, kad lietuvis...
Ieva Baubinaitė aiškinosi, kodėl latviai diržus juosis stipriau nei lietuviai, o estai neskuba.