Kai Pekeliūnas per televiziją prišnekėjo niekų apie „visų gerbiamą valstybę“ – Tarybų Lietuvą, Seimas turėjo valios pašalinti jį iš Europos reikalų komiteto pirmininkų. Pašalino, kad nepridarytų gėdos.
Draugus, kaip sakoma, pažinsi nelaimėje. Kai ta nelaimė vadinasi VLS, draugai joje ir atsipažįsta: nukritusią Pekeliūno „išminties“ vėliavą pakėlė valstietiškai liaudiškai mąstanti Mogenienė.
Kur buvusi, kur nebuvusi vasarai įpusėjus ši valstietė bei liaudininkė guviai įšoko į didžiausių Seimo kvailysčių trasą. Mat konstitucinė tautos teisė laisvai gyventi ir kurti jai pasirodė perdėm demokratiška.
Ir Mogenienė nutarė maloniai nustebinti partijos kolegas – net tokius, kaip Rozova, Pekeliūnas ir tautos auklėtoja Rima Baškienė. Seimui ji pateikė žodžio laisvę varžantį Visuomenės informavimo įstatymo projektą, kuriuo galima bus tildyti valdžios kritikus.
„Ar asmens subjektyvūs vertinimai, mintys, nesiremiančios faktais, pagrįstais argumentais, negalės būti traktuojamos kaip asmens nuomonė?“ – klausiama Mogenienės ir jos bendrų šokiruoto Europos teisės departamento išvadoje.
Europos žmogaus teisių teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktiniai teiginiai turi būti atskirti nuo subjektyvių vertinimų, kurių teisingumą itin sudėtinga įrodyti. Mogenienė ir jos bendraminčiai ignoruoja šią Teismo poziciją ir makabriškai priskiria subjektyvias nuomones prie faktinių teiginių.
„Teismas laikosi pozicijos, kad subjektyvių vertinimų autorius negali būti patrauktas atsakomybėn už savo nuomonę apie tam tikrus faktus ar aplinkybes, kurių teisingumas negali būti įrodytas, o reikalavimas, kad asmuo įrodytų, pagrįstų savo subjektyvius vertinimus, gali būti prilyginamas laisvės turėti savo nuomonę ... paneigimui“, - pažymima departamento išvadoje.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. skelbia, kad žmogus turi teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus. Pagal asmeninius ar grupinius (ideologinius, religinius) įsitikinimus ir nebūtinai remiantis įrodomais „faktais“, vieni dalykai laikomi gerais, o kiti – blogais. Ar Mogenienės įstatymas uždraus žmonėms viešai smerkti blogį?
Vieša politinė diskusija yra piliečių nesutarimas dėl to, kas visuomenei yra gera ir bloga. Demokratinė politika grindžiama nuomonių pliuralizmu, o ne faktinės tiesos žinojimu. Jei žinotume visą tiesą, jei politines nuomones galėtume grįsti vien empiriškai patikrinamais faktais ir apsieitume be vertybinių normų ir įsitikinimų, tai politikos apskritai neliktų. Nes politika yra ne neginčijamų faktų, o nuomonių ir nesutarimų dėl teisingumo sritis.
Kaip teigiama Europos teisės departamento išvadoje, „tiek pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, tiek pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai“.
Tačiau akivaizdu, jog Mogenienės pateikto įstatymo priėmimas, kad ir kaip gražiai atrodytų jo motyvai, ne tiek išspręstų anoniminio chamizmo problemą, kiek iškreiptų Lietuvos politinę santvarką, grindžiamą žodžio ir minties laisvės principu.
„Ne kiekviena nuomonė, kuri nėra pagrįsta faktais, bus ką nors kurstanti, įžeidžianti“ – pabrėžiama Europos teisės departamento rašte. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įtvirtina teisę į saviraiškos laisvę, kuri, pasak Europos teisės departamento, „taikoma ne tik informacijai ar mintims, kurios yra teigiamos, tačiau taip pat apima ir šokiruojančios, erzinančios, trikdančios informacijos gavima ir skleidimą“.
Savo ruožtu Europos žmogaus teisių teismo praktikoje saviraiškos laisvė apibrėžiama kaip viena iš esminių demokratinės visuomenės pažangos sąlygų. Tad koks yra valstietės liaudininkės Mogenienės ir jos kolegų, pateikusių makabriškas įstatymo pataisas, santykis su demokratinės visuomenės pažanga?
Matyt, toks pat, kaip ir Seimo narių, šių metų pradžioje pasišovusių steigti specialią komisiją, kuri tirtų, kaip drįso kai kurie komentatoriai ir politikai nepritarti valdžios sprendimams dėl „Leo LT“ projekto.
Priminsime: 36 parlamentarai, raginami parašus rinkusios socialdemokratės Irenos Šiaulienės, prieš pusmetį inicijavo parlamentinį tyrimą „dėl grėsmių Lietuvos valstybės interesams, nacionaliniams projektams ir valstybės nacionaliniam saugumui“. Kaip ir sovietmečiu, nomenklatūrininkai užsibrėžė, saugumo struktūrų padedami, persekioti kitaminčius ir prilygino valdžios kritiką antivalstybinei veiklai.
Tarp pasirašiusiųjų buvo ir parlamentaras Bronius Bradauskas, kuris konstitucinę žodžio ir minties laisvę atvirai pavadino „sumaištimi“. „Reikia vieną kartą baigti su šitais dalykais, išsiaiškinti, kas ir kodėl kelia sumaištį... Paskelbti tiesą, kas ir kaip inspiravo“, – aiškino jis.
DELFI žurnalistės paklaustas, ar gali visuomenėje būti ir šiaip kritiškai mąstančių žmonių, nebūtinai inspiruojamų įtakų iš šalies, jis leido suprasti, kad ne, negali: „Aš lankausi savo rinkimų apygardoje Elektrėnuose ir Kaišiadoryse, aš paaiškinau apie tą projektą ir paprasti žmonės supranta bei nekelia tokių dalykų. Čia tik saujelė, kuri, pasitelkusi žiniasklaidą, inspiruoja visas tas bangas“.
Į neapykantą perauganti nepagarba valdžios kritikams, kitaminčių „saujelėms“ bei „bangas keliančiai“ žiniasklaidai – šios Seimo kadencijos politikų skleidžiama mada.
Turbūt nė nereikia sakyti, kad už sudarymą komisijos, turėjusios nutildyti įtakingos verslo grupės bei jai asistuojančios Gedimino Kirkilo vyriausybės tandemo kritikus, anąkart pasirašė ir „valstiečių“ įžymybės – Kazimira Prunskienė, Pekeliūnas, Rozova. Tad nieko nuostabaus, kad šiandien prie žodžio ir minties laisvę paminti trokštančių kolegų prisijungė ir jų bendražygė Mogenienė.
Galima tik stebėtis, kodėl sveiku protu nesuvokiamą Mogenienės žingsnį padėjo žengti minėto įstatymo pataisas kartu su ja teikiantys liberalcentristas Jonas Čekuolis ir liberalas Vytautas Grubliauskas. Laisvę gniuždantis kvapas, sklindantis iš „valstiečių“ gardo, pasirodo, gerai nuteikia keistus lietuviškuosius liberalus.
Kone per du nepriklausomybės dešimtmečius politikais save laikantys žmonės niekaip nenustoja kartoti kvailystės, esą politikui žodžiai nesvarbūs – svarbūs, girdi, tik darbai. Teisus Tomas Venclova, kai kalba apie lietuvių valstietišką baudžiavos paveldą. Iki kaulų smegenų įsismelkusi baudžiava, matyt, niekaip neleidžia suvokti, kad ne žagrė daro mus laisvus, o minties raiška. Kad ne kūjis ir pjautuvas, o žodis ir mintis – logos – yra laisvų žmonių politinio gyvenimo pagrindas.