Galima tik stebėtis, kad vos keturiems metams prabėgus nuo NATO narystės pradžios, politikai ir politikieriai vos ne unisonu ėmė šaukti apie pavojų, kuris mums grės, dislokavus tokia NATO misiją. Dešimt ar viena kita raketos šachta, neva, ką nors pakeis. Nė vienas tikriausiai tiksliai nežinome, kiek sovietmečiu šachtų buvo įrengta mūsų šalyje. Tiesiog niekas nei klausė, nei informavo, ir buvo ramu...
Šiame komentare nekalbėsiu apie techninę reikalo pusę. Techniškai tai ne toks jau grandiozinis projektas. Svarbiau – jo politinis kontekstas, ypač argumentai prieš.
NATO priešininkų stovykla
PRG priešininkus, pagal jų argumentus galima suskirstyti į keletą grupių.
Pirma – neutraliteto stabai. Jie sako, kad turėdami daugiau saugumo sistemų, būsime labiau geidžiamu puolimo objektu. Visiems ims grėsti užpuolimo pavojus. Kokiems nors estams, mat, grės mažiau, nes jie beginkliai, o štai mes – ginkluoti. Ir, regis, patiems sau pavojingi. Tad meskime ginklus į šalį, ir saugiai ramiai gyvenkime, niekur nesikišdami.
Antra – ksenofobai. Juos labiausia baugina, kad čia atsiras kažkokios užsienio šalių pajėgos. Mums, mat, jau ir Zoknių per akis. Nesvarbu, kad jie patruliuoja visoje regiono oro erdvėje (ir gal todėl rusų lėktuvai kartais krenta), vis tiek nervuoja.
Trečia – smulkūs biznieriai. Jie ne prieš taip labai, bet jeigu ta PRG sistema atsiras, tai reikia ją išnuomoti ir iš viso euroatlantinio saugumo susikurpti bizniuką. Nori būti saugūs – tegu moka, o jei nemoka... Gal rusai mokės?
Ketvirta – antiamerikiečiai ir stileivos. Jiems malonu, pasinaudojus laisve, pilti pamazgas ant ko tik įmanoma. Kritikuoti ir koneveikti Ameriką nūnai madinga, tad kodėl gi čia nepašiukšlinus...
Penkta – rusofobai, iki šiol dar neišėję iš Sovietų Sąjungos ir tvirtinantys, kad Rusija su savo aftos ir Kalašnikovų vamzdžiais tebevaldo Lietuvą. PRG formaliai nukreiptas ne prieš Rusiją, bet argi tai svarbu?
Štai ir visi argumentai, visi gana silpni ir tiesiog neįdomu būtų dėl jų diskutuoti, bet tenka.
Lietuva ir jos gynybos politika
Lietuvos gynybos ir NATO politika lig šiol nebuvo bloga, nors pastaraisiais metais prastėjo. Anksti įsijungusi į taikos palaikymo operacijas, aktyviai dalyvavusi Partnerystės Taikos Labui programose, nepataikavusi Rusijai ir sugebėjusi išvaryti jos armiją anksčiau už Baltijos kaimynus, mūsų šalis buvo pavyzdys, kaip turi elgtis Vidurio Europos demokratinės valstybės, norinčios realiai pretenduoti į vietą Vakarų bendrijoje. Visi aktyvūs Lietuvos veiksmai saugumą tik didino.
Komentatoriai, kurie mano, kad PRG turėjimas pavers mus taikiniu, kartoja esminę klaidą tų neutraliteto šalininkų, kurie mano, kad jei neturėsime armijos, nesikišime į kitų valstybių reikalus ir nesiginsime, tai niekas mūsų ir nepuls.
Galima tik labai liūdnai prisiminti 1940 metus. Tada Lietuva buvo tokia neutrali, kad daugiau turbūt neįmanoma. Nenorėdama „kištis“ Lietuva nedrįso garsiai smerkti Musolinio agresijos prieš Abisinija, Austrijos anšliūso ir Sudetų, Sovietų agresijos prieš Suomiją. Neutralitetas. Ypač draugiška šalis SSSR, sudorojusi priešus lenkus . Nėra ko stebėtis, kad ir draugų tais atmintinais metais turėjome nedaug. Lietuva nuo Suomijos skiriasi šiandien todėl, kad viena gynėsi, o kita – ne. Vienintelis saugus neutralitetas yra gerai ginkluota valstybė, tačiau tokios šiandien mums turbūt neleis turėti biudžeto problemos.
Prekiauti saugumu labai pavojinga – saugumas, kaip ir sielos išganymas, neateina už dyką. NATO mus gina (apsilankykite Zokniuose). Stodami į NATO kai ką įsipareigojome ir mes, kai ką vykdome, tačiau pastarųjų metų, net mėnesių krašto gynimo tendencijos labai blogos.
Tokia šalis kaip mūsų turi būti pasiruošus totalinei gynybai, tai reiškia, kad kiekvienas žmogus turi žinoti, ką veiks nelaimės atveju, kaip prisidės prie krašto gynimo ir išsaugojimo. Nebūtinai su ginklu rankoje – savo darbo ar gyvenamoje vietoje, kokias vertybes privalės evakuoti ar slėpti, kur kreiptis pagalbos, kaip ją suteikti. Skandinavai ir vakarų Europa tą labai gerai sugeba ir dviračio nereikia išradinėti.
Istorija rodo, kad kol tėvynę ginti yra šventa pareiga, tėvynė gyvuoja. Vakar dar buvo šiaip sau pareiga, šiandien jau visai ne pareiga. O tai reiškia, kad tokia vertybė, kaip tėvynė išnyksta iš vertybių sąrašo. Jos nereikia. Tai ir nebus.
Prieš dvidešimt metų Sąjūdis sakė, laimingi būsime, kai patys galėsime tvarkyti savo saugumą, kai Lietuvos likimas priklausys nuo mūsų pačių. Vėliau žadėjome remti NATO narystę, kad atsakomybę už Lietuvis saugumą prisiimtų NATO. Šiandien gausybėje tekstų matau, kad vis daugiau komentatorių mano, kad Lietuvos saugumas priklauso (ar privalo priklausyti... nuo Rusijos).
Dėl pinigų. Pigiausias saugumas buvo sovietiniais laikais – nė žemės nuomavome, nei sprendėme, kur kokias sistemas statyti. Ar daug praturtėjome?
Epilogėlis
Mums labai reikia priešraketinės gynybos. Jei ne Lietuvoje, tai bent Lenkijoje, mums reikia supratimo sau patiems ir kitiems, kad kuo labiau strategine Europos vieta būsime, tuo labiau būsime ginami ir apginami. Kuo daugiau NATO bus Lietuvoje, tuo mažiau čia liks Rusijos. Tuo ir būsime saugesni. Bet NATO kažkada gynė ir labai pažeidžiamą Daniją ir apsuptą Vakarų Berlyną ne vien dėl Amerikos norų, o dėl to, kad danai ir berlyniečiai taip pat to norėjo. NATO klausia, ar norime, sovietai neklausę žinojo. Skirtumas yra.
Galiausiai nebe taip svarbu, kuriame miškelyje bus tos raketų šachtos. Diskusija apie saugumą tikrai reikalinga, bet dar labiau reikia elementarios saugumo politikos logikos. O jos taip trūksta.