Tiek lietuvių tautos, kultūros ir kalbos išlikimas, tiek ekonominis Lietuvos potencialas ir gerbūvis itin priklausys nuo demografijos.
Demografinė problema labai pavojinga ir dėl to, kad ji yra iš dalies nepastebima, nes vidutiniu laikotarpiu viskas atrodo gerai – ekonomika auga, darbuotojų daugėja, nekilnojimo turto kainos didėja. Iš tiesų, Lietuvos ekonomika išgyvena demografinį aukso amžių – į darbo rinką šiuo metu įsilieja pati gausiausia naujųjų laikų lietuvių karta gimusi 1985-90 metais (gausesnė buvo tik 1955-65 metų karta), todėl net sparčiai mažėjant gyventojų skaičiui, dirbančiųjų skaičius auga.
Demografinės situacijos supratimo problema atsiranda ir dėl sunkumo atskirti du visiškai atskirus procesus – mažą gimstamumą ir emigraciją. Nemažai kas mano, kad lietuviams nustojus masiškai emigruoti, Lietuvos demografinės problemos išsispręs. Tai yra klaidingas požiūris – kadangi, būtent mažas gimstamumas, o ne didelė emigracija yra didžiausia Lietuvos demografinė problema.
Taip, jei mažiau lietuvių emigruotų, Lietuvos demografinė padėtis būtų geresnė, tačiau žymusis gimstamumo rodiklis – 1,3 vaiko tenkančio vienai moteriai (pagal kurį Lietuva yra trečia nuo galo Europoje ir paskutiniame pasaulio dešimtuke) – šis rodiklis yra apskaičiuojamas būtent Lietuvoje gyvenančioms (likusioms) moterims – t.y. net, jei lietuviai ir visiškai neemigruotų esant tokiam gimstamumui iki šio amžiaus galo jų skaičius sumažėtų ko gero trigubai. Tai iliustruoja paprastas pavyzdys – esant tokiam gimstamumui, 100 žmonių (50 moterų) turės vidutiniškai 65 vaikus, 42 anūkus, 27 proanūkius ir t.t. (norint išlaikyti pastovų gyventojų skaičių 100 žmonių reikia turėti po 100 anūkų ir proanūkių).
Anot Jungtinių Tautų prognozės, Lietuvoje 2050 metais gyvens apie 2,65 milijono gyventojų – maždaug tiek kiek jų buvo 1950 metais. Tačiau ši prognozė remiasi optimistine prielaida, kad gimstamumas vienai moteriai nuolat didės ir pakils nuo dabartinio 1,3 iki 1,7 vaiko vienai moteriai. Be to 2050 m. vidutinis Lietuvos gyventojas bus 50 metų amžiaus (dabar 39) – taigi didysis lietuvių skaičiaus mažėjimas prasidės būtent po 2050 metų, mat iki tol nors ir sparčiai mažėjant vaikų ir jaunimo, didės pensininkų skaičius – kuris bent sukurs statistinę regimybę, kad Lietuvoje “dar yra gyventojų”.
Norint išryškinti menko gimstamumo problemą, svarbu pažvelgti į Lietuvos demografinę padėtį, laikinai „užmiršus” emigraciją. Tokiam lyginimui labai tinka Lietuvos palyginimas su Rusija, kadangi Lietuvos gimstamumas yra labai panašaus lygio kaip ir Rusijos, tačiau Rusija neturi emigracijos problemos – todėl Rusija yra pavyzdys kas lauks Lietuvos, net jei ir lietuvių emigracija išsikvėps.
Kas stebi Rusijos oficialiąją žiniasklaidą, žino, kad “demografičieskijie probliemi” ten minimos itin dažnai ir kalbant apie tai Rusijos veikėjų veidai įgauna visiškai nedirbtinai rimtą atspalvį – jie iš tiesų suvokia visą problemos mąstą ir supranta, kad bent jau jiems, tai iš tiesų yra problema numeris vienas. Rusijos saugumo tarnybos puikiai žino, ką skaičiuoja, kad ir Amerikos Centrinė žvalgyba ir puikiai supranta, kad Rusija po truputi yra pradedama nurašyti kaip galimas konkurentas ilgalaikėje perspektyvoje.
Rusija neturi emigracijos problemos, net ir dabar migracija į Rusiją yra teigiama. Nuo 1990 į Rusiją imigravo 5 milijonais daugiau žmonių nei emigravo – grįžo daug žmonių iš Latvijos, Kazachstano, Azerbaidžano ir t.t. Tačiau Rusijos gyventojų skaičius vietoj to, kad padidėtų 5 milijonais, sumažėjo 8 milijonais. Iš kur atsirado šios 13 milijonų “žirklės”? Atsakymas matematiškai labai paprastas – kiek sumažės gyventojų skaičius per 18 metų kasmet gimstant po 1,4 milijono ir mirštant po 2,3 milijono žmonių – būtent apie 13 milijono.
Štai kaip Rusijos gyventojų skaičiaus kaitą, net išliekant teigiamai migracijai, iki 2050 metų prognozuoja tos pačios Jungtinės Tautos:
Anot Jungtinių Tautų, iki 2050 metų Baltarusijos (kurios visiškai nekamuoja emigracija) gyventojų skaičius turėtų sumažėti nuo 10 iki 7 milijonų, Ukrainos nuo dar nesenai buvusių 50 iki 30, o Lenkijos nuo 38 iki 30 milijonų. Europos gyventojų skaičius ateityje mažės beveik vien tik Rytų Europos sąskaita.
Itin įdomu prasminga Lietuvą palyginti su Airija. Dar 1995 m. abi šalys turėjo lygiai tiek pat gyventojų - po 3,6 milijono. Tačiau kai 2050 m. Lietuvoje gyvens 2,6 milijono, Airijoje jau bus 6,2 milijono. Pagrindinė to priežastis, kad nors dar nesenai abiejose šalyse gimdavo po 50 tūkstančių kūdikių kasmet, Lietuvoje šis skaičius nuo dabartinių 30 tūkst. mažės link 25 tūkst., o Airijoje išliks virš 60 tūkst. kaip ir yra dabar. Kol vidutinė lietuvė gimdys po 1,4 vaiko, vidutinė airė gimdys – 1,9. Teigiamos imigracijos poveikis Airijai, bent jau Jungtinių Tautų prognozėse bus minimalus ir pagrindinė augimo priežastis bus didesnis gimstamumas.
Tad, ką gi daryti lietuviams, jei jie turi šiokių tokių ambicijų išlikti dauguma bent jau savo šalyje? Be abejo, visų pirma, būtina įtvirtinti nuostatą, kad 3-4 vaikų šeima yra normali, kai tuo tarpu 1-2 vaikų šeima yra mažavaikė. Nes plečiantis vokiškam fenomenui, kuomet kas trečia moteris iš viso neturi vaikų, netgi, jei likusios susilaukia po 2 – bendras vidurkis telieka 1,3 (jei likusios turėtų po 3, vidurkis būtų 2 vaikai).
Visų antra, būtina sukurti itin patogų ir modernų nemokamų lopšelių-darželių tinklą. Kurie esant reikalui rūpintųsi vaikais nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, savaitgaliais ir t.t. Be abejo, reikia transformuoti ir vidurinių mokyklų tinklą – kad šios atliktų ir popamokinės veiklos ir laisvalaikio funkcijas. Labai svarbus teigiamas visuomenės ir darbdavių požiūris į šeimas su vaikais.
Tačiau svarbiausia keisti psichologinį Lietuvos klimatą. Nes nenuostabu, kad šalis esanti pirmoje vietoje pasaulyje pagal savižudybių ir (bent Europoje) pagal “karo keliuose“ aukų skaičių, o taip pat dar 2006 m. (prieš pajudėjus bulgarams ir rumunams) pirmavusi ir pagal emigracijos mastą – Lietuva, anot Amerikos Centrinės žvalgybos yra ir 218 vietoje pasaulyje (iš 222 valstybių) pagal gimstamumo lygį (vėlgi – tai gimstamumas moterims likusioms Lietuvoje ir emigracija šio rodiklio nesumažina).
Galima nebent “pasidžiaugti” tik tuo, kad prieš keturis metus Lietuva buvo žemesnėje – 222-oje vietoje ( tarsi ir buvo įvertinta “du...du...du”) – tačiau tuomet ir valstybių Centrinės žvalgybos sąraše buvo daugiau... Tai ne balandžio pirmosios pokštas.