Ties siūlymais, kaip jį įgyvendinti, šiame etape plačiau neapsistojama. Tačiau pateikiama keletas pavyzdinių įvaizdžio koncepcijos įgyvendinimo idėjų, kurios įvaizdžio kūrėjų žodžiais „turėtų iliustruoti, kokio pobūdžio veiksmų reikia imtis mūsų šaliai, kad būtų atkreiptas pasaulio visuomenės dėmesys, o Lietuva būtų pristatyta kaip drąsi šalis“. Šios siūlomos idėjos vertos aptarimo, nes, kaip „pavyzdinės“ jos taikosi užduoti kryptį visiems tolimesniems ir, matyt, nepigiems, mūsų šalies įvaizdžio kūrimo veiksmams.
Trumpai persakytos naujojo Lietuvos įvaizdžio kūrėjų pasiūlytos „pavyzdinės idėjos“ yra šios:
1. Vyriausybės vardu parašyti „Gedimino laiškus“ architektams kviečiant „sukurti ir suprojektuoti ekstravagantiškiausią ir technologiškai pažangiausią pasaulyje visuomeninės paskirties pastatą“.
2. Holivudo studijoje sukurti vaidybinį filmą apie LDK laikų kovas.
3. Pastatyti ir įkurti Gugenheimo muziejaus padalinį Vilniuje.
Į akis krenta siūlymų prioritetas – statybos. Nesvarbu net kam skirtas ekstravagantiškiausias pasaulyje statinys X? Pastatysime – pamatysime. Svarbu išgarsėti. Na o Gugenheimo-Ermitažo muziejaus statybų idėja, sugalvota jau ne įvaizdžio kūrėjų, taip pat žada pritrenkti visą pasaulį savo ekstravagantiškumu. Šių statybų paskirtis aiškesnė – atriekti liūto dalį iš valstybės biudžeto superstatiniui, kuriame būtų pristatomi garsiausių užsienio menininkų darbai užsienio turistams. Gal ir šaunus galėtų būti sumanymas, jei prieš tai būtų išspręstas kitas „finansinis klausimas“ – sudarytos ne mažesnės galimybės Lietuvos kultūros ir meno prisistatymui patiems sau ir užsienio turistams.
Mėtysim skurdų kultūros biudžetą ekstravagantiškų gugenheimų statyboms, kuriuose kaip inkstai taukuose tarps moderniausi pasaulio avangardistai, o tokių mūsų tautos genijų kaip A. Gudaičio, S. Krasausko, A. Martinaičio, J. Švažo, L. Šepkos, R.A. Šulskio ir kitų nuostabių šalies bei užsienio lietuvių menininkų darbus ir toliau tebeglaus rūsiai, palėpės ar fondų saugyklos? Kiek dar prireiks laiko supratimui, kad užsienio turistus Lietuvoje pirmiausia domina mūsų autentiškos lietuviškos vertybės, o ne tai ką jie gali išvysti savoje ar bet kurioje kitoje pasaulio šalyje?
Kultūros ministerijos senbuviai jau daug metų postringauja apie lietuvišką istorinį filmą ir priskabę stirtą ramunių žiedų – Bartui ar Banioniui? – Žalgirui ar Margiriui?.. – taip ir neranda drąsos apsispręsti, kam gi patikėti filmo kūrimą. Tuo tarpu: Žalgirio metinės sparčiai artėja; kultūros kasoje visada nėra pinigų; Lietuvos ekonomika nesigręžiodama į kultūrą liūto šuoliais liuoksi pirmyn...
Tad jau visai gali būti, kad greitu laiku „lietuviškas kinas“ reikš tik žmogų iš lietuviško kinų kvartalo. Ir nepadės čia jokie holivudai, jei neatsikratysime lietuviško prisitaikėliškumo ir nesurasime drąsos pasidaryti patys tai ką užsibrėžę, nesižvalgydami į šalis, kas čia geresni už mus galėtų tai atlikti. Įkvepiančių pavyzdžių toli ieškot nereikia, užtenka pasižiūrėti į artimiausius Žalgirio kovų sąjungininkus lenkus (rež. A.Vaida: „Ponas Tadas“, 1999, „Katynė“, 2007 ir kt.) ar gudus (rež. J.Elchovas „Kunigaikštienė Sluckaja“, 2004).
Dėl giliai įsišaknijusio prisitaikėliškumo nesame linkę savo tautos politines ir kultūrines įtakas skleisti platesnėse erdvėse, priešingai, puikiai taikstomės ir persiimame svetimosiomis. Jei nebus išrasta kultūrinė-švietėjiška ar kitokia psichoanalitinė vakcina nuo šio tautinio komplekso, dvasinės ir materialinės konjunktūros srovė mūsų drąsą perkeis į mėgdžiojimo, provincialumo, neofasadinės kultūros pavidalus.
Ilgam įsirėžė į atmintį vieno lietuvio seniai tarnaujančio Prancūzijos legione įvairių tautų karių taiklūs tautinių charakterių apibūdinimai: prancūzai – krokodilai dideliais nasrais trumpomis kojomis (suprask – daug malantys liežuviu, o kai reikia nepasijudinantys iš vietos); žydai – keliantys per didelius reikalavimus sau ir kitiems, prie jų visi turi taikytis; rusai – nuoširdūs, ištikimi bendražygiai, fanatiški kariai; lenkai – mėgstantys aršiai aiškintis istorines peripetijas vos tik sutikę lietuvį, bei gi apsukrūs, galintys apsirūpint ir aprūpint kitus kuo tik reikia. Na o mes patys – lietuviai – esam stebėtojai, ilgai vertinantys susiklosčiusią padėtį, tobulai prisitaikantys ir ištirpstantys aplinkoje.
Duok Dieve, kad šis viešai neįvardintas prisitaikėliškumo sindromas nenublokštų mūsų toli į šalį nuo gražios siekiamybės – drąsos. Manau, kad to išvengti pavyks, jei pajėgsim suprasti, kad atėjo laikas drąsą rodyti ne tik laužant ir griaunant stereotipus ir tradicijas, ne kopijuojant ar mėgdžiojant svetimas naujoves, o siekiant išsaugoti iš rankų slystančias, o daug kam Europoje jau ir išsprūdusias, tradicines dvasines ir medžiagines vertybes.
Užuot svajoję apie ekstravagantiškus statinius, raskime drąsos sutvarkyti, bei kultūrinei ir turistinei paskirčiai pritaikyti bent prioritetinius Lietuvos kultūros paveldo objektus. Išdrįskime apginti pasaulinės reikšmės JUNESKO paveldo vertybes – Vilniaus senamiestį bei Kuršių Neriją, nuo juos niokojančių „ekstravagantiškų“ statybų. Argi į Indiją, Tibetą, Kiniją, Japoniją... vykstame žiūrėti kokių nors modernių statinių? Mus traukia tų šalių gamta, kultūrinis paveldas, dvasinės tradicijos. To paties ir mūsų šalyje ieško, atranda ir vertina užsienio turistai, o mes patys dažnai nesuvokiame ir nepuoselėjame to ką turime.
Štai Vilniaus universitete baltistiką studijuojanti ir jau lietuviškai pramokusi studentė iš Prancūzijos paklausta, kodėl pasirinko lietuvių kalbos studijas, atsakė: „Kai išgirdau lietuviškas folklorines dainas – jos mane labai sužavėjo, tuomet ir nusprendžiau vykti į Lietuvą, išmokti lietuvių kalbą ir pažinti šią šalį“. Tai buvo tik liaudies daina, kokių turime daug ir kuriomis vis dar neišmokstam didžiuotis.
Kažkada teko nugirsti smėlio pilis stačiusių vaikų ginčą: „mano pilis didžiausia“, „ne tavo – mano didžiausia“... vienas per kitą šaukė smėlio dėžės „piliečiai“. Ir tik vienai mergytei užtikrintai ir su pasididžiavimu ištarus: „o mano – mažiausia“ - ginčas nuščiuvo.
„Lietuva – DRĄSI ŠALIS” – geras pasirinkimas, geidžiama siekiamybė. Šalis bus drąsi jei tapsime drąsiais mes – jos piliečiai. Dabar jau reikia drąsos likti savimi, išlaikyti savo miškus ir vandenis, dvarus ir pilis, gimtąją kalbą, savitą kultūrą, tradicinę šeimą, tradicinę moralę... visas iš protėvių paveldėtas vertybes negailestingai laužomas globalizacijos vėjų.