O konservatorių lyderė užtikrino: toji alternatyva bus labai rimtai alternatyvi esamam
status quo
(„kairiųjų vyriausybei“).

Sustiprinusi pajėgas tautininkais ir krikščionimis demokratais (žinant, koks mažas šių partijų reitingas, apie bent kiek realesnį sustiprinimą kalbėti naivu – tikėtina, kad tai tėra simbolinis gestas, būdas parodyti, kur linksta patys konservatoriai), Tėvynės sąjunga žada „radikalius pokyčius“, „esmines permainas“, „tvarką ir teisingumą“, kurį – laimėjęs rinkimus – netruktų įgyvendinti vieningas „dešiniuoju pusrutuliu“ mąstančių politikų blokas. Tai būtų nauja, drąsu, originalu ir – ką čia slėpti – netikėta Lietuvos rinkėjams, kuriems dešinioji pasaulio vizija visiškai nežinoma. Kol kas jie – supraskime – matė tik kairiąją, kuri nepateisino vilčių ir todėl prašosi atsveriama kuo nors patikimu, garbingu, solidžiu, padoriu (kuo nors artimesniu dešinei).

Nida Vasiliauskaitė:
Politika, kuriai priešinama „Dešinioji alternatyva“, pati neabejotinai atstovauja tam tikru būdu suprastai dešinei, todėl konservatorių ir jų sąjungininkų „alternatyvumas“ (...) tegali reikšti žingsnį dar dešiniau, į nacionalsocialistinę ultra-dešinę.

O gal, greičiau, to „kairiojo pusrutulio“ joje apskritai nesama (viršuje esančias pastraipas be ironijos perskaitys tik tie, kam žodis „kairė“ tereiškia „komunistus“)? Gal reikėtų kalbėti apie įvairius dešinumo variantus ir laipsnius? Pavyzdžiui, apie dominuojančias dešines (socialdemokratai ir konservatoriai), marginalines dešines (tautininkai, murzininkai) ir dominuojančias marginalines (liberaldemokratai ir „darbiečiai“)?

Politika, kuriai priešinama „Dešinioji alternatyva“, pati neabejotinai atstovauja tam tikru būdu suprastai dešinei, todėl konservatorių ir jų sąjungininkų „alternatyvumas“ (paradoksas: sąvoka „dešinė“, seniai tapusi Lietuvos „politinės normos“ sinonimu, „piarinama“ kairuoliškai skambančiu šūkiu „Būk kitoks, būk alternatyvus!“) tegali reikšti žingsnį dar dešiniau, į nacionalsocialistinę ultra-dešinę.

Žingsnį pačios Tėvynės sąjungos viduje („Tėvynės sąjungoje šiandien tarytum šviečiasi nauja perspektyva: jau viešai kalbama, kad nuoseklūs konservatoriai kartu su patriotiniu ir krikščioniškuoju šios partijos sparnu pasirengę iš esmės keisti vadovybę. Belieka palinkėti sėkmės. Jeigu tai pavyktų, išties būtų galima kalbėti apie konservatyviųjų, tautinių ir krikščioniškųjų jėgų koaliciją – kaip Lenkijoje arba Latvijoje“, – prieš pusantrų metų rašė Marius Kundrotas; atrodo, jis neklydo).