- Sakau didelę ir originalią tiesą - laikas bėga, ir kartais užstringame tam tikrame to bėgimo taške. Tada imame tapatintis su tuo laiku ir sprendžiame apie viską iš pozicijų, neatitinkančių šios dienos pasislinkimo, judėjimo ir naujovių.
Manau, šis jausmas pažįstamas ne tik man.
Mūsų amžiui iš tikrųjų teko labai svarbūs istoriniai virsmai, prilygstantys revoliucijai. Per septyniolika metų įvyko didžiulių poslinkių ne tik kiekvieno mūsų, bet ir visos tautos gyvenime. Deja, ne visi pasikeitimai džiugina.
Visos revoliucijos prasideda nuo intelektualų, šviesulių, o baigiasi tuo, kad tie šviesuliai nušluojami savo pačių sukeltos bangos.
Revoliucijų mechanizmas veikia be sutrikimų ir kapoja galvas tiems, kurie jas inicijavo ir įvykdė. Kad revoliucijos praryja savo vaikus - nėra jokia naujiena. Lietuvoje, manau, įvyko tas pats. Į visuomenės avansceną įsiveržė, bent jau mums, naivuoliams meno žmonėms, iki tol beveik nepažįstami pinigo karalystės atstovai. Natūralu, kad jiems reikėjo užimti erdvę, įsitvirtinti, todėl ir nustūmė tuos, kurie buvo scenoje plačiąja šio žodžio prasme.
Drįstu kalbėti ne tik savo vardu, jau pačiais pirmaisiais nepriklausomybės metais mes, kultūros ir meno pasaulio žmonės, pasijutome nustumti ir nereikalingi.
Tada manėme, kad tai laikina, kad drumzlės nusės ir kultūra su visomis savo apraiškomis vėl užims deramą vietą tautos gyvenime.
Buvome naivūs - porevoliucinis periodas tęsiasi. Toji brutali, pragmatiška jėga mus ne tik nustūmė į visuomenės pakraštį - netgi pradėjome tarnauti jai. Ir meno žmonės neretai suviliojami.
Žiūrėkite, kas šiandien dedasi televizijose? Ar daug jose kultūros? Kas jas valdo? Pinigai, pinigai, pinigai...
Nieko, kas reikalauja bent kiek susikaupimo, dvasinių pastangų - tik mergelės, dainelės, dešimtukai, šimtukai. Tik baltos šypsenos ir ilgos kojos. Sako, žmonės šito nori. Netiesa, tai tie, kurie valdo, šito nori. Jie visko nori greit, jie įpratę greitai galvoti, greitai veikti ir greitai vartoti. Visa kita- nesvarbu.
Visa tai įsiveržė į mūsų gyvenimą lyg nepastebint. O gal ir pastebint, gal net tyliai, pasyviai stebint ir tikintis, kad tai praeis.
Atgimimas, kurio nebuvo
- O mes taip didžiavomės savimi ir savo dainuojančia revoliucija. Gal perdaug didžiavomės ir per lengvai įtikėjome atgimimu?
- Jo ir nebuvo… Sąjūdžio avangarde buvo šviesuoliai, kuriems nereikėjo atgimti - jie ir taip buvo gyvi ir dvasingi. Tiesa, buvo didelis žmonių entuziazmas, buvo visuotinė euforija, bet visuotinio atgimimo - nebuvo. Buvo tik jo galimybė.
Praėjo septyniolika metų, o mes iki galo taip ir nesukūrėme savo valstybės.
- Ar ne per griežtai pasakyta? Juk esame pripažinti pasaulyje, sparčiai kyla ekonomika, gražėja miestai, auga atlyginimai... Ko trūksta iki tikros valstybės?
- Kultūros. Tikros, gilios, nuoseklios. Tikrai artėjame prie vakarietiškų ekonomikos standartų. Įstojom į NATO, įstojom į Europos Sąjungą, kuri mus globoja ir pinigus moka už tai, kad nieko neaugintume, tik nupjautume žolę.
Juk šitaip mums išspiriami kultūros pagrindai. Visa mūsų kultūra, dvasinio pasaulio sankloda, moralės supratimas atėjo iš kaimo. Šiandien šią kultūrą be gailesčio naikiname, o pakeisti neturime kuo.
Iki šiol neįvardijom tų dalykų, kurie turėtų būti tautos judėjimo gairės: kas Lietuva yra mums ir pasauliui? Kas mes esame? Kur mes einame ir ką turėtume daryti, kad išliktume ir būtume pasauliui įdomūs? Kokia mūsų raidos kryptis?
Kaip akis išdegę puolėme į vartotojiško, pragmatiško pasaulio liūną, kuriame kultūra ir kiti panašūs dalykai yra visiškai nesvarbūs.
Lyderius sunaikinome
- Manau, kad viena didžiausių mūsų visuomenės problemų - nebeturime dvasinių autoritetų, šviesulių, kuriais galėtume ir norėtume tikėti, pasitikėti ir sekti. Tokie lyderiai telkia visuomenę, suteikia jai jėgos ir gyvybingumo.
Mes savomis rankomis sunaikinome savus autoritetus. Žinoma, ne fiziškai, bet rezultatas vis tiek graudus.
Tokiu tautos idealų vėliavnešiu tikrai galėjo tapti Justinas Marcinkevičius. Tačiau ir jį sugebėjome skaudžiai įžeisti, užgauti - pasitraukė žmogus. Ne su juo vienu taip pasielgėme.
- Tačiau ar tikrai šiandien nebėra jėgų, asmenybių, kurie suformuluotų mūsų misiją, gaivintų kultūrą ir dvasią?
- Čia yra viso intelektualinio pasaulio uždavinys. Nėra bendros jėgos, tokios, koks kažkada buvo suvienytas Baltijos kelias. Tokio susiėmimo už rankų, vienybės ir išdrįsimo pasakyti: „Ponai, draugai ar mieli tautiečiai, kur mes ritamės, kur tauta ritasi, kur mūsų ateitis?“ Visa tai praeityje. Nebėra, nebeliko, iširo…
Vertybių skalė svyruoja
- Deja, aš tik apgailestaudamas konstatuoju tam tikrus šiandienos reiškinius ir situacijas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais kaip Sąjūdžio dalyvis, iniciatyvinės grupės narys, dar bandžiau veikti, kalbėti, rašyti, bet paskiau mečiau visą tą užsiėmimą, pasitraukiau į savo profesinį pasaulį.
Nesijaučiu dėl to ramus ir laimingas, nes žinau, kad niekas mums nei dvasios, nei kultūros neatneš ant lėkštutės ir nepaduos į rankas. Tuo labiau kad mūsų ir fiziškai mažėja. Jaunimas bėga arba pasiduoda popkultūros invazijai, kai kas jau nelabai ir įsivaizduoja, kad yra ir kitokia kultūra, kitokios vertybės.
Suprantu, kad vertybės, kurias puoselėjome ir kurių laikėmės mes, vyresnieji, nėra sustingęs reiškinys. Jos kinta, kaip ir visa kita, bet tam tikrų žmogiškųjų vertybių skalė turi egzistuoti.
Deja, šiandien neliko ne tik cenzūros, bet ir stabdžių. Nieko neliko - nei padorumo, nei sąžinės. Kur ji, sakykite? Užmiršome, suvalgėme, užmūrijome storoje sienoje, o gal paprasčiausiai pardavėme? Juk šiandien vertybes nustato pinigas. Kaip svyruoja pinigo kursas, taip svyruoja ir vertybių skalė.
Bet, galbūt mes, atėję iš praėjusio amžiaus vidurio, atsinešėme pasenusius kriterijus, hiperbolizuotus vertinimus ir reikalavimus, ir norime kažko, ko neturėtume norėti. Gal turime lindėti savose nišose, krebždėti, rodyti savo kūrybą žvirblių pasaulio atstovams, nepretenduodami į kažkokį prioritetinį ar svarbų vaidmenį tautos ar valstybės gyvenime?
Gal ir pačios kultūros nereikia tiek ir tokios, kaip mums atrodo ir norisi?
- Tačiau žmonijos istorija liudija, kad žmonės ir tautos išlieka tik kurdami, tik puoselėdamisavo kultūrą.
- Vadinasi, tuomet atmerktomis akimis einame į susinaikinimą.
Kultūra, kuri tarsi yra
- Tikri pesimizmo himnai. Ar ne per juodomis spalvomis piešiame kultūros paveikslą? Kasdien vyksta spektakliai, koncertai, pasaulis skanduoja mūsų režisierių pavardes…
- O man vis tiek regisi, kad mūsų dvasinio gyvenimo žiedas vysta. Taip, yra atskirų renginių, kuria atskiri menininkai, žmonės nueina į spektaklį ar koncertą. Tai tiesa - visa tai tarsi yra. Nėra tik vieno, galbūt svarbiausio dalyko - bendro kultūrinio lauko, atmosferos, kurioje visi gyventume, dirbtume vieno tikslo - vardan Lietuvos. Deja, šiandien tokie pareiškimai kelia kreivą šypseną. Kaip ir tėvynės meilės, patriotizmo, idealizmo sąvokos. Jas sunešiojome, nuvalkiojome, devalvavome.
Kartais vis dar mąstau kaip fizikas. Kad pradėtų tekėti elektros srovė, neužtenka laidų. Reikalingi įtampos židiniai, kurie sukuria elektromagnetinį lauką ir ima varinėti elektrodus. Gyvenime - lygiai tas pat, reikalingas dvasinis laukas ir dvasinės įtampos židiniai - būtinos sąlygos gyvos kultūros egzistencijai. Tuomet išnyks tas jausmas, kad gyvename „tarsi kultūros“ akivaizdoje.
- Vėl tas pats sunkus klausimas: kas sukurs tą aukštos dvasinės įtampos lauką? Kas imsis atsakomybės ir užsivers tą kryžių ant pečių?
- Negaliu jums atsakyti. Deja, negaliu ir sau atsakyti. Galiu tik konstatuoti, kad mūsų visuomenė iš tikrųjų serga. Šiandien mūsų visuomenė yra JOKIA - tai labai skaudi diagnozė, didžiausia problema, kurios neišsprendę nepajudėsime pirmyn.
Kol kas niekaip negalime savo tautos organizmo atstatyti. Nežinau, kokių injekcijų, kokių vitaminų reikėtų, kad tas organizmas pradėtų kvėpuoti.
Žinau, kad šiandien Lietuvai reikia antro sąjūdžio - kultūrinio, dvasinio atgimimo.