Tokioje šalyje stebėtis sociopolitiniu status quo ar, juo labiau, protestuoti, tikintis ką nors pakeisti ar bent apginti savo teisę būti alternatyva – moraliai nepriimtina: juk, pasak Rašto, „visa valdžia iš dievo“ (puiki tezė – ją priėmus darosi visiškai aišku, IŠ KUR kyla nepasitenkinimas esama visuomenės „tvarka“). Socialinei kritikai, nonkomformistiniam gyvenimo būdui, neortodoksinei mąstysenai čia ne vieta, nes mąstymas – gundymas, mąstymas – puikybė, mąstymas trikdo avelių ramybę, blaško malonų „buvimo neklystančia dauguma“ (kuriai visi, žinoma, pavydi) pojūtį ir gali paskatinti suabejoti ganyklos ribų (o gal net paties „avelės“ statuso) natūralumu.
Mąstymas kenkia galios struktūroms, todėl jos mielai save sakralizuoja, prisidengdamos neskaitomo, nesuprantamo, bet labai gerbiamo Rašto Autoritetu (būtent „prisidengdamos“ – Raštas išsitraukiamas tada, kai norisi ką nors pridengti). Turėti tokį dievišką užnugarį – labai svarbu: taip bet kokį širdžiai mielą nacionalinį ypatumą, inerciją, skonį, asmeninius ar kolektyvinius interesus galima paskelbti nepajudinama, neginčijama, visiems privaloma vertybe (o tada... tada visi, kas nepritaria „vertybėms“ ar jų nepageidauja – nevertingi: „Nesupranta? Išaiškinsim. Netiki? Įtikinsim. Vis tiek netiki? Nieko, priversim – jie juk nežmonės“).
Dievą cituojantis partijos vadas – ne šiaip vadas, o „Dievo žmogus“. Meras, narsiai ginantis vietines patriarchalines tradicijas – ne šiaip meras, o „savas bičas“ tiems, kas savo vertę ir vietą geba suvokti tik tokių tradicijų kontekste. Triukas, be abejo, galioja tik ten, kur tikima „Dievo žmonėmis“ ir patriarchaline tvarka iš Dievo (arba – dar įdomiau – gamtos) malonės, todėl nepasirūpinti, kad tokio širdingo tikėjimo sakraliniu natūralumu (turinčiu rėžti pirmiausia krikščionišką ausį) nepritruktų, būtų nedovanotinas, tiesiog savižudiškas aplaidumas.
Kol kas viskas puiku – paskutiniųjų savaičių homofobiška isterija neleidžia suabejoti politinės ir bažnytinės galios simbioze: gal būtų pats laikas ją įteisinti konstituciškai, išsklaidant Europą trikdančias dviprasmybes? Paskelbti diskriminaciją lyties ir seksualinės orientacijos pagrindu mūsų „tautine vertybe“? O herbą papuošti užrašu auksinėmis raidėmis: „Esame primityvūs ir tuo didžiuojamės!“ (neužsigaukite: „primitivus“ lotyniškai reiškia „pirmykštis, pirmutinis, ankstyvas“, mus pasiekusią prasmę šis žodis įgavo vėliau – tada, kai visuomenė ėmė tolti nuo „pirmykščių tradicijų“, t.y., kalbant jausmingų „tautinių vertybių“ puoselėtojų kalba, „morališkai degradavo“). Įsižeidę asmenys parodytų savo nenuoseklumą: primityvumas nereiškia nieko blogo ten, kur sąmonė neperžengia jo ribų. Nežinau nieko juokingesnio už boratiško „Kazachstano“ gyventojo pyktį pamačius savą atvaizdą – tokį žavų pagal jo paties kriterijus.