Kadangi buvo Didžioji savaitė, o bažnyčioje vyko susikaupimo dienos, nėriausi iš kailio, kad Velykų džiaugsmo belaukianti liaudis kuo skubiausiai atsigręžtų į dvasines vertybes ir tinkamai pasiruoštų susitikimui su Viešpačiu.
Akies krašteliu stebiu ir manęs besiklausančią pelę, kuri visai nemano atsidūrusi ne savo vietoj. Pradedu nervintis, apleidžia įkvėpimas. Staiga prisimenu, kaip kadaise seminarijoje mūsų retorikos profesorius per praktinius užsiėmimus hipnotizuodavo mus skvarbiu žvilgsniu ir gaudydavo kiekvieną mūsų pirmųjų bažnytinių lemenimų žodį. Dabar panašiai. Pelė kraipo galvą ir aiškiai šaiposi. Mane ištinka totalaus pralaimėjimo jausmas. Taip ir girdžiu komentarą: “Ko čia dabar draskaisi? Nesiparink. Mums kitoje pusėje altoriaus viskas yra daug aiškiau ir paprasčiau”.
Paleisčiau į tą niekingą įsibrovėlę kokią šventą knygą ar surikčiau, kad nešdintųsi lauk. Bet juk – bažnyčia. Dar dingteli, kad seniau garsieji pranciškonai be jokių kompleksų droždavę pamokslus tai paukšteliams, tai vilkams ar net žuvims. Mintyse keikiu tokias kvailas tradicijas ir laukiu nesulaukiu, kada ateis metas pasakyti “amen”. Jau nė pėdsako nelikę buvusio noro sukelti priešvelykinę audrą ir atvesti visus į tikrąjį tikėjimą.
Kai dabar svarstai, kas dėjosi tuoj po pirmųjų Velykų, akivaizdu, jog ten irgi, tarsi perbėgus pilkai pelytei, nebuvo leista pakilti į nežemiškos didybės ir iškilmingumo sritis. Pagrindinis ano ryto įvykis – Viešpaties išėjimas iš kapo, galėjęs tapti įspūdingiausiu Velykų scenarijaus numeriu, taip ir liko pridengtas tamsos, be liudininkų, be galimybės užgriūti ant tavęs gniuždančiu tikrumu.
Kristaus pergalės patyrimas persikels į pakraštį, į neparuoštas, neapdorotas, tarsi atsitiktines vietas, pas žmones, kurie nerepetuoja velykinio džiaugsmo. Eidamos tolyn nuo lemtingo kapo Evangelijos moterys atsitrenkia į prikeltąjį Jėzų ir išgirsta jį sakant: “Sveikos”. Bėgdami iš Jeruzalės, iš centro, du mokiniai jį sutinka kelyje ir vakarieniaudami su juo atpažįsta, jog tai Viešpats. Bus dar ir jo sukurtas laužas, žuvis ir duona, brėkštantis rytas, kalba apie meilę, kiti pažįstami dalykai. Daugsyk kartotas žodis “Nebijokite”.
Ir šiandien, jei svarbu pagauti Velykų skonį, koks nors ano pasaulio pasiuntinys praneš, kad pirmiausia nereikia susireikšminti. Nei tiems, kurie tariasi išmaną visas Dievo paslaptis, nei stovintiems atstumu ir nusprendusiems, jog įtikinamų Prisikėlimo argumentų nėra. Viskas daug paprasčiau, tai jau tikrai anos pelės teisybė.
Pirmosios Velykos bus paskleidusios pasaulyje daugybę garsų, spalvų, kvapų, judesių ir žodžių, senų ir naujų, kurie ir vėl tarsi netyčia, nepasiruošus ir nesusiplanavus, įtipena lengvučiais žingsniais tau į širdį ir sveikina su tuo, kas turėtų būti neįmanoma. Ir kaip tada atsilaikysi? Kaip nenusišypsosi tam, kuris visa tai pradėjo?