Tad būtų daug geriau, kad sėkmingai dirbantys verslininkai, mažiau kalbėję apie darbuotojų stygių, pradėtų mokėti didesnius atlyginimus ir taip dalintis su žmonėmis gaunamą pelną – dirbančiųjų tikrai atsirastų. Būtų naudingiau, jeigu politikai tą laiką, kurį sugaišta aušindami burnas apie emigracijos grėsmes ir liūdną tautos ateitį, panaudotų kovos su korupcija ir minėtų „valdiškų kontorų“ darbo gerinimui.
Verslas nenori dalintis
Įvairių apklausų duomenimis, svarbiausia išvykimo priežastimi migrantai nurodo mažas pajamas. Didžiųjų prekybos centrų salės darbuotojų ir kasininkų siūlomi atlyginimai – nuo 600 iki 1000 litų, atskaičius mokesčius. Panaši situacija didesnių ar mažesnių parduotuvių, viešbučių ir restoranų sferoje – siūlomas atlyginimas nei viename siūlomame darbe nesiekė daugiau 1000 litų.
Akivaizdu, kad žmogus, gaudamas tokio dydžio atlyginimą, neturi galimybės gyventi oriai ir pilnavertiškai. Štai jau beveik trys metai esame ES nariai, tačiau kai kuriose gyvenimo srityse beveik niekas nepasikeitė - žymi darbuotojų dalis už savo tikrai sunkų darbą gauna menkus atlyginimus, kurių ne visada pakanka elementariausiems gyvenimo poreikiams.
Negana to, daugelis savo darbuose susiduria su vis dar įsigalėjusiu diktatūriniu, autoritariniu valdymo stiliumi, nepagarba savo darbuotojams, tikra norma tapusiais priverstiniais, neapmokamais viršvalandžiais. Tad visiškai nėra ko stebėtis, kad žmonės, dirbantys tokiose įmonėse, išeina iš darbo ir keliauja į užsienį, kur, atsivėrus ES sienoms, daugeliu atveju dirbdami legaliai, jie gali tikėtis tiek adekvataus atlyginimo už savo darbą, tiek pagarbaus darbdavių požiūrio į pačius darbuotojus.
Žmonės – tik priemonė
Daug rašoma apie aukšto lygio specialistų - mokytojų, gydytojų, vadovų emigraciją, bet apie išvažiuojančius „paprastesnių“ specialybių darbuotojus – padavėjus, kasininkus, ir kitus – informacijos beveik nėra.
Akivaizdu, kad šiuo požiūriu nemaža dalis Lietuvos darbdavių ir verslininkų yra gerokai atsilikę nuo savo kolegų Vakarų Europoje. Taip yra todėl, kad Lietuvoje kol kas vyrauja išskirtinai tikslų siekimu pagrįsta vadyba. Tikslas versle beveik visuomet yra pelnas, o žmonės – tik priemonė kuo mažesnėmis sąnaudomis tam tikslui siekti. Kol darbdaviai ir verslininkai taip galvos, žmonės bėgs iš Lietuvos.
Paradoksas, tačiau akivaizdu, kad svarbiausia emigracijos ir vis stiprėjančio darbuotojų trūkumo priežastis – būtent pačių verslininkų ir darbdavių vykdoma trumparegiška darbo užmokesčio politika bei socialaus verslo būtinybės nesuvokimas. Todėl būtų daug geriau, jei verslininkai ir darbdaviai, užuot raginę vyriausybę ir seimo politikus įstatymais riboti specialistų emigraciją bei „atidaryti“ sienas ekonominiams migrantams iš skurdesnių šalių, patys imtųsi priemonių išlaikyti žmones darbo vietose. Tai – požiūrio į darbuotojus keitimas, darbo užmokesčio didinimas ir darbo aplinkos sąlygų gerinimas.
ES senbuvėse paskutiniaisiais metais tikslais grįstą vadybą sėkmingai keičia vertybėmis pagrįsta vadyba. Čia požiūris į žmones visiškai kitoks. Suprantama, kad būtent žmonės, darbuotojai, yra pagrindinė verslo dalis, be kurios jokia gamyba, prekyba ir sukurtų produktų vartojimas nebūtų galimi. Dėl šių ir kitų priežasčių darbdaviai suinteresuoti jiems dirbančių žmonių gerove ir sėkme. Suvokiama, jog darbo užmokestis turi būti adekvatus atliktam darbui. Ypatingai daug pastangų dedama siekiant sukurti šiltą žmogiškąją darbo atmosferą, techniškai patogias ir sveikas darbo vietas, populiarios ir realiai veikia taip vadinamos „lojalumo“ programos.
Žinoma, tai jokiu būdu nėra taisyklė. Lietuvoje jau yra išties modernių, pagal humanistinės psichologijos teorijos personalo valdymo metodus veikiančių įmonių, o ES senbuvėse tikrai atrastume kompanijų, kuriose dirbantys žmonės - viso labo priemonė tikslui – pelnui pasiekti, tačiau bendros tendencijos kol kas yra kitokios.
Yra ir teigiamų pusių
Ko gero, didžiausią teigiamą poveikį turinti emigracijos pasekmė – žymus nedarbo šalyje sumažėjimas. Įvairiais skirtingų autorių socialiniais–psichologiniais tyrimais įrodyta, jog tarp nedarbo ir nusikalstamumo yra tiesioginė koreliacija. Esant mažam nedarbo lygiui, tame pačiame regione paprastai sumažėja ir nusikalstamumo dydis. Todėl teiginys, jog emigracija, nors ir netiesiogiai, stabdo nusikalstamumą – iš esmės teisingas.
Kita itin svarbi darniai visuomenės raidai emigracijos pasekmė – augantis darbo užmokestis. Darbo užmokesčio atlyginimo augimas yra būtinas darniam socialios visuomenės vystymuisi. Pakankamas darbo užmokestis sudaro pilnavertiško ir oraus gyvenimo galimybę dirbantiesiems bei vidutiniojo visuomenės sluoksnio plėtrai. Kadangi darbdaviai susiduria su vis didesniu darbuotojų stygiumi, galima prognuozuoti, kad dėl šios priežasties darbo užmokestis laikui bėgant turėtų artėti prie ES vidurkio.
Prastas psichologinis mikroklimatas, nesaugios darbo sąlygos vis dar yra didelė mūsų visuomenės problema bei priežastis, dėl kurios daugelis žmonių nesijaučia laimingi savo darbe. Tai trukdo pilnavertiško vidutiniojo visuomenės sluoksnio vystymuisi. Tačiau, didele dalimi dėl emigracijos, psichologinis darboviečių mikroklimatas bei darbo sąlygos turėtų gerėti, nes darbdaviai tampa vis labiau suinteresuoti išlaikyti darbuotojus.
Todėl, bent jau dėl ekonominių priežasčių, emigracijos mastai ateityje turėtų mažėti – retas norės važiuoti dirbti svetur, jeigu tėviškėje jam bus sudarytos priimtinos darbo sąlygos. Dėl šios priežasties turėtų didėti ir grįžtančiųjų iš emigracijos kiekis. Tokius procesus jau dabar stebime klestinčiame statybų sektoriuje, kur atlyginimai dėl darbuotojų emigracijos pastaraisiais metais kilo itin sparčiai.