Tačiau egzistuoja ir didžiulė „tylinčiųjų klasių“ dauguma, kurios tik dalį galima priskirti viduriniesiems sluoksniams. Daugelis iš „tylinčiųjų klasių“ atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, nesugeba aiškiau artikuliuoti savo interesų ir už juos kovoti. Tomis jų silpnybėmis puikiai naudojasi „kalbančiosios klasės“, kurioms pirmiausia ir yra reikalinga globalizacija su jos teikiamomis galimybėmis. Tačiau globalizacija dažnai pablogina „tylinčiųjų klasių“ padėtį. Susikuria globalizacijos antipodas – glokalizacija, kuri tarsi įkalina tylinčiąsias mases dėl pajamų stygiaus, ligų, amžiaus, negalios, įgūdžių neturėjimo, negalėjimo pakeisti gyvenamosios vietos ir pan. Ištisi sluoksniai globalizacijos sąlygomis marginalizuojasi – kai kurie lieka gyventi tik iš socialinių išmokų, kiti nesugeba pragyventi iš menkų atlyginimų, tretiems belieka prieglaudos ir patiltės.
Daugelio ekonomistų ir sociologų yra įrodyta, kad ekonominis augimas, kurį skatina globalizacija, savaime nepašalina skurdo ir socialinės atskirties. Turi egzistuoti arba stipresnė ir aktyvi socialinė politika, arba pakankamos bendruomenės paramos formos, kurios neizoliuotų ir nemarginalizuotų didelių gyventojų masių. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse egzistuoja tiek stipri valstybinė socialinė apsauga, tiek įvairios „komunitarinės“ bendrabūvio formos, kaip socialiniai partneriai, iš kurių išsiskiria profsąjungos, taip pat nevyriausybinės organizacijos, kitos asociatyvios organizacijos. „Tylinčiosios masės“ gali pasiekti laimėjimų prieš „kalbančiąsis mases“, tik būdamos organizuotos ir galėdamos artikuliuoti savo interesus.
Taigi dvi Lietuvos yra ne mitas, o realybė, ir neatsižvelgus į tai galima padaryti didelių vertinimo ir prognozavimo klaidų. Ne paslaptis, kad beveik nė vienas Lietuvos mokslininkas ar žurnalistas savo laiku nepranašavo Rolando Pakso atėjimo į prezidento postą ar Vytauto Šustausko išrinkimo į Seimą. Bet įvyko taip, kaip įvyko. O dėl to turėtų prisiimti kaltę tik globalizaciją, elitą bei „kalbančiąsias mases“ matantys analitikai, kurie dažniausiai yra visiškai atitrūkę nuo Lietuvos tikrovės, jos žmones supančių vargų ir glokalizacijos procesų.
Darbo partijos trečioji vieta paskutiniuose Seimo rinkimuose aiškiai demonstruoja, kad socialiai atskirtuosius galima patraukti į savo pusę žadant jiems „alaus ir saldainių“ ar kaip kitaip paperkant. „Tylinčiosios daugumos“ ignoravimas vėliau seniesiems valdantiesiems atsirūgsta trigubai, kai reikia nekonstituciniu būdu griauti naujai laimėjusiųjų eile“, blokuoti jų priėjimą prie valdžios ar kaip kitaip apriboti. Tai yra Lietuvos politinio elito kova su pasekmėmis, o ne su priežastimis, kodėl tokios partijos leidžia tokiems politiniams veikėjams, kaip Viktoras Uspaskichas, manipuliuoti masėmis, o vėliau nuo jų nusisukus, perimti valdžią ir vykdyti savo klaninę politiką.
Kaip savotišką „tylinčiųjų masių“ proveržį galima vertinti ir kontraversiškos „Drąsos kelio“ partijos patekimą į Seimą, deleguojant ten septynis narius. Tačiau svarbiausia Lietuvos politinėje arenoje dabartiniu metu yra seniai nematyti Lietuvos socialdemokratų partijos bandymai formuoti tikrą kairiąją politiką, kuri sugebėtų perskirstyti viešąjį valstybės biudžetą mažiau uždirbančiųjų labui, kelti kapitalo ir turto apmokestinimo klausimus, siekti socialinės nelygybės mažinimo, ginti viešąjį interesą ir viešąsias paslaugas. Pasipriešinimas tokiai socialdemokratų politikai iš dešiniųjų, liberaliųjų jėgų pusės kyla didžiulis, tad galima užduoti natūralų klausimą, ar tokia politika neapsiribos tik deklaratyviu turiniu ir žengs toliau į praktiką?
Tiek metų rūpinęsi privatizacija ir tarnavę stambiajam kapitalui, socialdemokratai, atrodo, demonstruoja persitvarkymą ir socialinį dėmesį bei nori iš tiesų šioje kadencijoje kažką konkretaus nuveikti „tylinčiųjų masių“ naudai. Tačiau vien principų demonstravimo neužtenka, būtini ir konkretūs metodai, kaip to pasiekti nesugriaunant ekonomikos, o taip pat nesupriešinant viešojo ir privataus sektoriaus.
Tokia politika yra sudėtinga ir reikalaujanti daugiau pastangų, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Socialinį teisingumą, socialinės rinkos ekonomiką, taip pat kaip ir viešąjį interesą visada bus sunkiau logiškai pagrįsti palyginus su darvinistiškai konkrečia laisvosios rinkos argumentacija.
P.S. Po paskutinių socialdemokrato Broniaus Bradausko prišnekėjimų dėl turto mokesčių nereikalingumo, atrodo, galima suabejoti mano aukščiau išdėstytais teiginiais, tačiau vis dar viliuosi, kad šio tipiško nomenklatūros atstovo nuomonė atstovauja mažesnės Socialdemokratų partijos dalies įsitikinimus. Įdomu, prie kurių – tradicionalistų ar progresyvistų pozicijos - „Veido“ žurnalo leidėjas A. Šindeikis priskirtų tokią B. Bradausko nuomonę, kuri kliūva net jau visada liberalizmu ir globalizmu garsėjusiam Tarptautiniam Valiutos Fondui?