O gal vis dėlto mintis subtilesnė? Gal Eglė Wittig-Marcikevičiūtė norėjo pasakyti, kad gretinti Lietuvos konservatorius su britų aristokratais, kurie prievartavo tarnaites ir savo žmonas, yra tas pats, kas gretinti NK95 su Mao Dze Dongu? Suprask: jei galime gretinti postsovietinės Lietuvos konservatorius su britų toriais (o jų gretinti, anot Marcinkevičiūtės, negalime), tai panašiai galime gretinti NK95 su hareme besismaginančiu Mao Dze Dongu?
Būtų smagu, jei taip ir būtų. Tačiau autorės moralizuojantis tonas – o ką apie Vasiliauskaitės „diskriminaciją“ ir „paniekos logiką“ mano Bielskis ir Donskis, kodėl nesiima to ar ano, kodėl neprotestuoja prie „Crowne Plazos“? – byloja kažką kita. Jokios ironijos tekste nėra. Šis opusas turi du simbolinius akcentus – moralizuojantį kaltinimą dėl to, ko NK95 nepadarė ir nedaro (taip, iš tikrųjų NK95 visuomet skelbėsi ir tebesiskelbia esanti politine partija!, jei netikite, žvilgtelėkite į pirmą manifesto punktą, be to, ačiū, kad pamokote, ką turime daryti) ir miglotą įsitikinimą, kad tikra kairė, „o ne šiaudinė naujoji kairė“ (atkirtis į mano „šiaudinį patriotizmą“), niekuo nesiskirianti nuo nomenklatūrinės senosios kairės, bus įmanoma tik tuomet, kai Lietuvoje atsiras tikrai stipri dešinė.
Tačiau autorė neapsiriboja tik kaltinimais dėl to, kas nekalbama ir nedaroma. Jie yra papildomi kaltinimais, kad einama išvien su Paleckiu junior. Skirtingu metu parašyti tekstai referuojami ir pristatomi taip, lyg jie būtų buvę parašyti vakar ir sudarytų pabaigtą Naujosios kairės’ 95 politinę programą, su kuria ji tuoj tuoj įžengs į didžiąją politiką. O tyli jie, oportunistai, dėl to, kad „nenori susigadinti santykių su verslu – potencialiu rėmėju“.
Visa tai, žinoma, yra juokingai graudu. Graudu, nes autorė pretenduoja ne šiaip į poleminį populizmą (tekstas publikuotas „Kultūros baruose“), o į kažką „rimčiau“, į „filosofinius“, loginius argumentus. Prie jų aš dar grįšiu, bet pradžiai verta pasakyti kelis žodžius apie Paleckį junior (ir visai ne todėl, kad matau reikalą teisintis nevykusių kaltinimų akivaizdoje).
Kalbant apie politinius įvykius ir jų komentavimą svarbu atsižvelgti į jų kontekstą. Tai yra akivaizdu bet kam, ypač filosofu save laikančiam. Atrodo, kad autorei tai sunkiai pavyksta. Yra didžiulis skirtumas tarp to, ką jaunasis Algirdas Paleckis (nepaisant net to meto politinių klaidų ir nusišnekėjimų) darė 2008-ųjų gruodį (kai teisėtai metė iššūkį Brazausko-Kirkilo trigalvio slibino nomenklatūrai) ir ką jis daro šiandien. 2008 metų gruodis buvo ir tikriausiai liks Algirdo Paleckio politinės veiklos zenitas, po kurio (alas!) prasidėjo negrįžtamas smukimas. Sunku pasakyti, ar duobė jau pasiekta, bet A. Paleckio neseni ekscesai yra absoliučiai nesuvokiami Lietuvos politinės bendruomenės kontekste. Pareikšdamas, kad 1991 metų sausio 13-ąją saviškiai šaudė į saviškius, jis iš esmės išdavė Lietuvos valstybingumo (t.y. politinės bendruomenės įkūrimo) projektą ir šia prasme radikaliai nubloškė save į Lietuvos politinio gyvenimo užribį.
Šis Algirdo Paleckio pasakymas yra įdomus tuo, kad leidžia į Sąjūdį pažvelgti ne kaip į etnolingvistinio nacionalizmo projektą (taip jis vis dar yra suprantamas; kaip tik jį ir kritikuoja Naujoji kairė), bet kaip į politinį projektą. 1988 metais susikūrusio Sąjūdžio tikslas buvo Lietuvos visuomenės išsivadavimas iš Sovietų Sąjungos, įkuriant nepriklausomą demokratinę politinę bendruomenę. Formaliai šis siekis buvo pasiektas 1990-ųjų kovo 11 dieną, kai buvo paskelbta atkurta Lietuvos demokratinė respublika.
Nereikia būti Carlo Schmitto pasekėju, kad pritartumei jo tezei: politiškumas (ypač politinės bendruomenės steigimo metu) reiškiasi draugas versus priešas skirtyje ir konfrontacijoje. Burokevičiai ir į žmones važiuojantys tankai buvo Sąjūdžio (ir Lietuvos) politinio projekto priešai, nes jų veikla buvo nukreipta prieš Lietuvos nepriklausomos politinės bendruomenės įsteigimą. Šia prasme yra visiškai nesvarbu, kokios etninės kilmės ar tautybės buvo burokevičiai ir panašūs į juos (lygiai kaip Vilniaus televizijos bokštą gynė ne tik lietuviai, bet ir lenkai, žydai, rusai, homoseksualūs žmonės), jie buvo Lietuvos politiniai priešai, taigi ne savi.
Ironiška, bet taip teigdamas Algirdas Paleckis operuoja ta pačia „žemės ir kraujo“ nacionalizmo paradigma, nes už jo „savas“ supratimo (greičiausiai) slypi etniniai lietuviai: lietuviai (tautiečiai) šaudė į lietuvius (tautiečius). Bet tokia argumentacija prieštarauja tam, ką jis lengvabūdiškai kalba apie „kovą prieš fašizmą“ ar siaurai suprastą lietuvišką nacionalizmą.
Štai kodėl Marcinkevičiūtės kaltinimas, jog NK95 nekenčia Sąjūdžio, yra visiškas nesusipratimas, nes ne Naujoji kairė (kurios nariams niekada nėra kilusi nė menkiausia abejonė Sąjūdžio politiniu projektu) spjauna į Lietuvos išsilaisvinimo Sąjūdį, bet Algirdas Paleckis. Ar tai reiškia, kad Algirdas Paleckis ir tokie jo pasisakymai turi būti kriminalizuojami? Vienareikšmiškai ne! Dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, dėl to, kad skirdami vieną ar kitą nuobaudą mes dar labiau susiaurinsime ir taip siaurą mūsų viešą demokratinę erdvę, kurioje privalo (!) būti toleruojami net tokie (o gal kaip tik tokie) pasisakymai, kurie neigia (iš principo ar nesąmoningai) egzistuojantį valstybingumo projektą. Antra, kriminalizuodami „savi šaudė į savus“ parodysime ne tik tai, kad Lietuvoje tebedominuoja siaurai suprastas ir visiškai neproduktyvus nacionalizmas, bet ir tai, kad Lietuvos politinė bendruomenė (su visomis savo galios struktūromis) mato grėsmę tokiame pasakyme.
Bet grįžkime prie Marcinkevičiūtės filosofinių-loginių argumentų. Pradėkime nuo Immanuelio Kanto. Neverta rimtai reaguoti į banalius pareiškimus, jog mano Kanto interpretacija primena sovietiniuose vadovėliuose aptinkamą Kanto interpretaciją, juolab kad sovietinių filosofijos vadovėlių aš neskaičiau, todėl nežinau (nors galiu nuspėti), kaip juose Kantas būdavo pristatomas.
Tokie argumentai apeliuoja į primityvų mūsų visuomenės mentalinį klodą: jei tai nors kiek primena sovietinę praeitį, tai jau savaime yra didžiausias blogis. Bielskis skaito Karlą Marxą, interpretuoja Kantą sovietiškai, eina iš vien su Paleckiu junior, ergo yra sovietinio tipo filosofas. Kaip tik iš čia – komplekso sovietmečiui – išplaukia E. Wittig-Marcinkevičiūtės viso straipsnio geležinė logika. Nesugebėdama kritiškai atsiriboti nuo nekenčiamos sovietinės praeities (beje, aš taip pat jos nemėgstu) ir garbindama sąjūdinio tautiškumo sakralumą (kaip drįsta Vasiliauskaitė jį įžeidinėti?), Naująją kairę (visiškai nesuvokiant jos konteksto ir intencijų) susieja su sovietine, nomenklatūrine, „rytietiška“ kaire.
Juokinga yra tai, kad Naujoji kairė Lietuvoje buvo kaltinama labai daug kuo, tačiau nė vienas rimtas komentatorius ar jos kritikas (o ne anoniminių blevyzgų žinių portale rašeiva) nėra kaltinęs jos flirtu su sovietine, „rytietiška“, nomenklatūrine, netgi bolševikine kaire, nes toks kaltinimas yra absurdiškas. Prireikė Islandijoje studijavusios filosofės, kad tai būtų kartą ir visiems laikams pasakyta. Ką gi, bravo!
O štai dar vienas pavyzdys: „Vakarietiškiems žmogaus teisių teoretikams Karaliaučiaus filosofas šiandien yra vienas svarbiausių klasikų. Kanto pozicija vertinama už besąlygišką žmogaus orumo propagavimą, atmetant bandymus individą paversti visuomenės įrankiu. Todėl filosofai antiutilitaristai, kurie bendruomeninio progreso ir gerovės didinimo nelaiko svarbiausia moraline vertybe, vadina save „kantininkais“.
Verta būtų aptarti šios pastraipos toną, o sykiu nenuilstamą „vakarietiška“ minėjimą, pabrėžiant dirbtinę ir vis dar tebesitęsiančią giliai ideologizuotą, o sykiu provincialią skirtį tarp „Vakarų“ ir „Lietuvos“ (Rytų, Ne-Vakarų, vis-dar-ne-Vakarų) (lyg Lietuva po dvidešimties nepriklausomybės metų nebūtų Europos ar tų pačių „Vakarų“ dalis), bet apsiribosiu utilitaristais ir kantininkais.
Paskutinis citatos sakinys yra akivaizdus nesusipratimas. Teigti, kad „(visi) filosofai antiutilitaristai yra kantininkai“ (taip būtų galima logiškai performuluoti šį teiginį) yra didžiausia klaida. O kaip su Martha Nussbaum, su moderniais Tomo Akviniečio pasekėjais, su Alasdairu MacIntyre‘u (tiesa, ne per dideliu žmogaus teisių gerbėju), Jacques Maritainu ir kitais, su dorybių etikos teorine tradicija, kurioje apstu reikšmingų žmogaus teisių gynėjų, ponia Wittig? Ar iš tikrųjų neigti utilitarizmą, reiškia tapti kantininku, net nesuvokiant, kad yra tomistinė prigimtinės teisės ir dorybių etikos tradicija?
Kaip tik pastaroji yra konceptualiai kur kas artimesnė Marxo socialinei teorijai, nes akcentuoja socialinės aplinkos bei socialinių institucijų svarbą mūsų moralinėms pozicijoms ir apsisprendimams. Marcinkevičiūtė kalba apie kantišką žmogaus teisių diskursą, tačiau apsisukusi ima jį kritikuoti (pavyzdžiui, klausia, ar neturtingos visuomenės neįgalus narys turi teisę į „invalido vežimėlį“) manydama, kad kritikuoja marksistinę jo interpretaciją. Teigdama, kad Naujoji kairė „marksistiškai interpretuoja svarbias žmogaus teisių kategorijas“, ji darsyk demonstruoja savo spragas (t.y. tiek Marxo socialinėje teorijoje, tiek ir deontologijai alternatyvioje moralės teorijoje).
Marxas niekada teigiamai nekalbėjo apie žmogaus teises. Tačiau tai, kad jis nelaikė jų aukščiausiu civilizacijos pasiekimu ir kritikavo jas (pavyzdžiui, ironiškai teigdamas, kad „neatimamų „žmogaus teisių“ katalogą keičia kukli įstatymo apribotos darbo dienos Magna Charta“ Kapitalas I t., 382 psl.), dar nereiškia, kad jis jų niekada nevertino. Ar ne prieš cinišką politinių laisvių ir teisių ribojimą kovojo jaunasis Marxas ir kairieji hegelininkai autoritarinėje Prūsijoje? Tačiau netruko suprasti, kad ši kova už pilietines teises (pavyzdžiui, už žodžio, už susibūrimo laisvę) be ekonominės laisvės, be radikalių ekonominės galios santykių pakeitimo, liks viso labo kelių privilegijuotųjų prerogatyva kaip tik dėl to, kad „universalios žmogaus teisės“ reikš ne ką daugiau kaip privačios nuosavybės teises.
Kanto „gerbk kitą žmogų kaip tikslą savyje“ yra puikus etinis principas, tik bėda yra ta, kad neoliberaliame kapitalizme jis yra tuščias lozungas. Cut-throat korporacinis kapitalizmas diena iš dienos verčia žmones vienas kitą traktuoti tik kaip priemones, kaip „žmogiškuosius išteklius“. Naivus Marcinkevičiūtės teiginys, kad Marxas yra neaktualus, nes nūdienos laisvoje rinkoje vyrauja smulkusis šeimyninis verslas, yra daugių daugiausiai juokingas. Kodėl Londone smulkios bakalėjos ar šimtmečius dirbę alubariai užsidaro? Gal dėl to, kaip pasakytų rinkos fundamentalistai, kad jų savininkai tingi dirbti? Kokią dalį visų rinkoje atsirandančių maisto produktų pagamina smulkūs verslininkai, o kokią didžiosios korporacijos? Kas dominuoja maisto produktų (bet ne tik jų) gamyboje ir platinime – vietiniai ekologiško maisto turgeliai ir nepriklausomos parduotuvėlės ar maximos, tesco, asda‘os, maži tradiciniai ūkininkai ar pieno žvaigždės, dean foods, monsantos ir tyson foods?
Tokie mąstytojai kaip Marxas ir Aristotelis, o ne Kantas, yra kur kas reikšmingesni diskusijoje apie žmogaus laisvę, nes akcentuoja, jog ji yra įmanoma tik pabrėžiant žmogišką socialumą, o ne a priori racionalumą ir abstrakčias žmogaus teises. Žmogaus laisvė yra neįmanoma be bendrojo gėrio struktūrų, kurios yra sistemiškai naikinamos vyraujančios ekonominės sistemos, kurios vienintelis tikslas yra bet kokių socialinių saitų (taip pat ir kuriamų daiktų, netgi mūsų kūnų; jei netikite, paieškokite inkstų ar kepenų eBay) ir gamtos komodifikacija pelningumo vardan. Kaip tik čia slypi politinės kairės reikšmė – emancipacinė kova už tai, kad žmogiški santykiai būtų ištraukti iš pelningumu grįsto ekonominio determinizmo ir abstrakčios, bet viską lemiančios kapitalo logikos ir galios.
Tačiau šio opuso vinis – tai mintis, jog Lietuvos dešinieji, kitaip nei Lietuvos kairieji (pirmiausia LSDP), nėra stambaus kapitalo partija, vadinasi, Lietuvos inteligentija elgiasi teisingai, balsuodama už dešiniuosius:
„Jeigu sutiksime su tokiais Bielskio teiginiais, teks padaryti išvadą, kad Lietuvoje dešinieji, kaip ir kairieji, yra stambiojo kapitalo partija. Jei Bielskis iš tikrųjų taip mano, tada jo argumentacija logiška, bet… prasilenkianti su sveiku protu. Mat jeigu tiek dešinieji, tiek kairieji atstovauja stambiajam kapitalui, vadinasi, galimi tik du variantai: a) Lietuva yra labai turtingas kraštas, nes didžioji dauguma piliečių yra susijusi su stambiuoju kapitalu; b) Lietuva yra „bananų respublika“, kurioje stambiojo kapitalo interesų grupės pešasi dėl valdžios, o „paprastų žmonių“ (nesusijusių su stambiuoju kapitalu) interesai nėra politiškai reprezentuojami. Jeigu teisingas antrasis variantas, tai Lietuvos nebuvo galima priimti į ES, nes įtvirtinti demokratinius principus yra būtina narystės sąlyga. Pirmasis variantas irgi atkrenta, nes Lietuva tikrai nėra turtinga šalis. Atrodo, iš nelogiškų teiginių ir absurdiškų konkliuzijų raizgalynės išsipainiosime tik pripažinę, kad Lietuvos dešinieji nėra stambiojo kapitalo interesams atstovaujanti partija“.
Mintis aiški, tik bėda, kad ji toli šauna pro šalį. Pradėkime nuo to, kokia buvo ir tebėra viena iš svarbiausių Naujosios kairės (kaip diskursyvinių, o ne politinių (suprantant politiką makiaveliškai) aktyvistų) intencijų: įnešti būtiną ideologinę įtampą Lietuvos ideologiškai neartikuliuotoje politikoje (politikoje be idėjų, be įsitikinimų, politikoje, kurioje vyrauja rokai žilinskai, arūnai valinskai, algirdai brazauskai, politikoje, kur paklūstama išimtinai tik galiai ir pinigams). Atrodo, kad ponia Wittig supranta, kodėl tai svarbu. Bėda, žinoma, yra ta, kad ši įtampa baigia sunykti ir vadinamuosiuose „Vakaruose“. Tačiau dar didesnė bėda yra tai, jog už šio politinių jėgų supanašėjimo ir konsensuso (apie jį byloja Marcinkevičiūtės gausūs pavyzdžiai) slypi giliai ideologizuota neoliberalaus kapitalizmo realybė (apie jos pasekmes – milžinišką socialinę ir ekonominę nelygybę – daug kartų esu kalbėjęs, todėl nesikartosiu).
Ideologijų pabaigos tezė, kuri kartojama nuo pat XX a. 7-ojo dešimtmečio danielių bellų ir s.m. lipsetų iki fukuyamų XX a. pabaigoje, buvo ir yra tokia naudinga korporaciniam kapitalizmui, kuris žingsnis po žingsnio kooptuoja ne tik bet kokį įmanomą mūsų pasipriešinimą, bet ir visą socialinę-politinę realybę. Šios deideologizuotos politikos (arba, kaip pasakytų Slavojus Žižekas, postpolitikos) tikslas yra užglaistyti ir nukenksminti bet kokias idėjines ir politines priešpriešas tam, kad toliau būtų sėkmingai koncentruojama ekonominė ir politinė galia mažumos rankose, tam, kad bet koks kolektyvinis emancipacinis veiksmas būtų net neįsivaizduojamas.
Štai kodėl teiginys, kad negali būti, jog tiek dešinė, tiek kairė Lietuvoje tarnauja kapitalui, yra visiškai juokingas. Liberalios demokratijos (pradedant Britanija ar JAV ir baigiant korumpuota Lietuva) nėra jokios demokratijos, bet plutokratinės oligarchijos. Kapitalas, o ne žmonės, yra mūsų suverenas. Tačiau kaip tik todėl, kad tradiciškai Europoje politinė kairė, kilusi iš organizuoto darbo judėjimo, t.y. stiprių iš apačios atsiradusių profesinių sąjungų ir socialistinių partijų, buvo vienintelė jėga, kuri priešinosi šiam, vėlgi tariant Žižeko žodžiais, spekuliatyviam solipsistinio kapitalo šokiui, ji ir toliau privalo (ir vienintelė gali) tai tęsti. Tuo tarpu politinė dešinė – pradedant žemvaldžiams atstovaujančiais XIX a. toriais, Thatcher ir Reaganu ar angelom merkel (mažiausias blogis) ir silvio berlusconiais XX a. ir baigiant andriais kubiliais (darsyk tai pakartosiu) buvo ir bus tie, kurie idėjiškai ir praktiškai atstovavo, rėmė ir toliau jį rems.
Tad patinka kam tai ar ne, bet politinė dešinė tradiciškai visada buvo privilegijuotų socialinių grupių gynėja („mes už status quo“ yra konservatorių moto; tai banalybė, kurią žino visi). O tai, kad iš nacionalistinio Sąjūdžio flango kilusi Lietuvos politinė dešinė buvo revoliucionieriai, sovietinės sistemos griovėjai, kurie priešinosi LDDP siekiui išsaugoti sovietinės nomenklatūros privilegijas, nereiškia, kad šiandien, praėjus daugiau kaip dvidešimt metų, išliks kairiaisiais revoliucionieriais. Gal jaunasis Kembridžo daktaras Mantas Adomėnas Lietuvoje neš aukštai iškeltą socialinio teisingumo vėliavą ir priešinsis kapitalui?
Tad autorės viltis, kad stipri kairė atsiras tuomet, kai atsiras stipri dešinė, yra nesąmonė. Pati nūdienos ekonominė ir politinė realybė, prie kurios įtvirtinimo taip sėkmingai prisidėjo Lietuvos laisvos rinkos institutas (o sykiu ir LSDP), yra dešinė. Todėl stipri politinė kairė gali atsirasti tik tuomet, kai pati kapitalistinė realybė, kuri, kaip perfrazuodamas Marxą teisingai pastebėjo net buvęs Thatcher patarėjas John Gray, naikina viduriniąją klasę, t.y. mus, įsisūrės tiek, kad žmonės pradės į ją kritiškai žiūrėti ir priešintis jai. Tačiau tai bus neįmanoma, jei inteligentija Lietuvoje ir kitur toliau flirtuos su regresyviu sakralizuotu tautiškumu. Tai, ką taip sėkmingai ir netoliaregiškai darbo Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė...