Didelėje, bet blogai sutariančioje ir retai bendraujančioje šeimynoje yra tradicija kartą per ketverius metus susibėgti visiems kartu, „nes mes visgi giminės ir saviškiai“, ir tos tradicijos laikomasi, nes kitaip – ką pagalvos žmonės. Laisvų pinigų tai šventei niekada nebūna, juo labiau, kad užmojai dažniausiai primena norą puotauti maro metu, ir dažniausiai gausiai skolinamasi arba atimama iš kokių nors kitų poreikių: gal nevažiuos atostogų, gal neremontuos dantų, gal nedarys remonto namie (nors tinkas jau krenta), bet šventę turime padaryti, kad ir kas būtų.
Kalbėti, kad gal ta šventė per brangi, nereikalinga ir seniai nebedžiugina, būtų didelė šventvagystė, ir todėl giminėje niekas taip nebekalba, nes antraip visi pradėtų šnypšti ir piktintis.
Giminė pirmiausiai ilgai ir aršiai barasi ir riejasi dėl to, kieno kaimo turizmo sodyboje viskas vyks. Ir vieni, ir kiti, ir treti šeimininkai giriasi tuo, kad turi ir karšto vandens kubilą, ir didžiausią stalą, ir vaikams lipynes, kiti tuojau pradeda priminti, kad užtat jūs kanalizacijos neturite arba pas jus karštas vanduo iš čiaupo nebėga, arba rankšluosčių niekada nebūna (nors visi žino, kad ir rankšluosčius, ir patalynę, ir net geresnius indus svečiai patys ir išvogė per paskutinį susibūrimą). „Ir jūsų sienos popierinės, kai dėdė Vaclovas knarkė aną kartą, tai niekas negalėjo miegoti, išskyrus Deimantą, kuris nusmigo apačioje jau prie stalo, veidu mišrainės dubenyje“.
Kad būtų priimtas palankus sprendimas, ambicingi sodybų šeimininkai vieni per kitus dalina kyšius įtakingiausioms sprendimą priimančioms tetutėms, dovanodami joms skilandžius, alkoholinius gėrimus ir dovanų kuponus procedūroms SPA centre. Laimi tas, kas daugiausiai padalina kyšių ir sklandžiausiai užkalba dantis.
Potencialūs šeimininkai pažada, kad dabar gal ir nėra elektros, karšto vandens ar patogių kambarių nakvynei, bet būtinai viską padarysim iki susibūrimo, ir tikrai kai ką bando daryti, dažniausiai sunkiai spėdami, ir likus savaitei iki iškilmių įlūžta stogas arba darbininkai ekskavatoriumi nugriauna tik ką pastatytus naujus vartus, puoštus drožtomis undinėmis ir raganomis.
Artėjant iškilmių datai, pasiruošimo darbai tęsiasi dieną naktį, paskui paaiškėja, kad meistriukai iš gretimo miestelio, tvarkę ventiliaciją, paėmė pinigus ir užgėrė, todėl vietoje normalaus oro kondicionavimo tiesiog turės būti praviri langai, kad pokylių metu ciongas ištrauktų alkoholio garus, vištienos kvapą ir neskalbtų drabužių dvoką iš giminaičių, kurie atvažiuoja iš labai gilių kaimo vietovių. Jie daugiau niekur nevažinėja apskritai, net iki miestelio neišsikrapšto, gyvena uždarai ir tas susibūrimas jiems – vienintelė proga pasižmonėti. Visi slapčia galvoja, kad geriau tame savo kaime su balanomis ir sėdėtų, niekam čia jų nereikia, bet apie tai niekas garsiai nekalba.
Dar prieš šventę neišvengiamai prasideda dramos ir isterijos iš kai kurių giminaičių – vieni nevažiuos, nes dar atlikinės bausmę įkalinimo įstaigoje, ir kalėjimo administracija atsisako juos laikinai išleisti, kiti negalės dalyvauti, nes teta Bronytė apie juos negražiai kalbėjo viešumoje ir dar pavadino Violetą stora senmerge, todėl „jeigu ten bus ta rupūžė su visais savo išperom, tai mes ten tikrai nevažiuosime“. Kartais grasinimai įvykdomi ir visi giminaičiai iš Skersapimpiškio paskelbia boikotą, o senolis iš Aukštųjų Išvaržų kaimo demonstratyviai neatvyksta, parodydamas savo poziciją.
Kai kurių svečių nusprendžiama nekviesti, nes jie visada mušasi prisigėrę ir yra asocialūs, o praėjusį kartą, kai niekas nematė, pas save į automobilio bagažinę krovėsi nugvelbę dėžę brendžio ir ištisus dubenis rūkytos vištienos, bet juos pagavo, ir tada tie svečiai garsiai aiškino, kad tai politinis kerštas jiems, nes jų nemėgsta kiti giminaičiai ir jiems pavydi. „Visi po kažkiek vagia, nesisuksi - negyvensi“, teisinosi jie.
Besirenkantys svečiai dar tarpusavyje pykstasi dėl pasirenkamų ir specialiai perkamų išeiginių drabužių, tyčiojasi vieni iš kitų ir už akių vadina kaliausėmis, bet vis tiek besirenkančius svečius filmuoja atminčiai Olegas, kuris gyvena Anglijoje ir turi nusipirkęs vaizdo filmavimo kamerą. Svečiai surengia idiotiškas eitynes su kaukėmis, o paskui iškilmingai užkuria šventės laužą ir, palaistę benzinu, uždega anglis kepsninėje, ir susibūrimas laikomas atidarytu. Kai kurie svečiai jau būna nusitašę dar šventei neprasidėjus ir užmiega, nes jie tiesiog tokie, jų nepakeisi.
Pats pobūvis visuomet vyksta vienodai: pigus vynas, brendis, mišrainės su majonezu, kepta duona su majonezu ir sūrio gaminiu, vadinamieji karšti patiekalai (vištienos krūtinėlė su sūriu, majonezu ir ananasais), ir paskui, jau prieš pabaigą, apdžiuvęs šventės uždarymo šakotis arba pyragas „Skruzdėlynas“. Visi apsimeta, kad visa tai labai skanu ir klausia šeimininkės, ar ji išduos receptuką, o ši neva kuklinasi ir sako „firmos paslaptis“. Ir atidarymo, ir uždarymo šventėje padainuoja kviestiniai muzikantai, visiems truputį žinomi iš televizijos (prieš daug metų juos rodė konkurse „Kelias į žvaigždes“).
Kartais šventė baigiasi saugiai, o kartais jau pačiame įkarštyje ateina nerimaujantys asocialai iš gretimo kaimo ir kai kuriuos svečius pasigavę lauke suspardo. „Visada kas nors tokio įvyksta“, dūsauja giminaičiai, kalbėdami apie tai tarpusavyje, „tos šventės visada traukia visokius puspročius“. Iš tiesų rizika visada yra, nes didelės dalies giminės narių tiesiog labai daug kas nemėgsta, o kai kurių nekenčia, ir tokie susibūrimai yra gera proga juos pamokyti.
Pasibaigus šventei, kurį laiką aptarinėjami rezultatai (laimi tie, kas galėjo daugiausiai išgerti), nusprendžiama, kad buvo labai geras laikas, ir pradedama ruoštis dar vienai šventei, kuri vyks jau kitoje kaimo turizmo sodyboje, šį kartą prie Dubysos, po ketverių metų.
Olimpinės žaidynės yra tai, ką aš čia tik ką aprašiau, tik milijoną kartų brangiau, ir viską gyvai rodo per televiziją. Visi įtikinėja vieni kitus, kad čia puiki sena tradicija („senovės Graikijoje net karo veiksmai sustodavo, kad atletai galėtų varžytis“, tik kažkodėl niekada neprisimenama tai, kad po Olimpiados karo veiksmai būdavo atnaujinami, kad galėtų būti nužudyti visi tie, kas liko nenužudyti per paliaubas, ir kareiviai galėtų toliau žaginti civilius gyventojus ir kapoti kūdikiams galvas jų motinų akivaizdoje), tuo pačiu padūsauja dėl politizavimo, lyg tai būtų naujas dalykas ir visi būtų užmiršę 1936 metų žaidynes Berlyne su nacių vėliavomis arba 1980 metų Maskvos žaidynes, kurios buvo merdinčio komunistų režimo žvaigždžių valanda.
Kai dėl korupcijos, tai prie jos olimpiniame judėjime taip visi pripratę, kad net nesistebi, kad pareigūnai ir priimančių šalių atstovai joje taip giliai įklimpę, kad bet kuriuo kitu atveju tokio lygio kyšininkai, sukčiai ir įtakos prekiautojai seniai žiūrėtų atidarymo ceremoniją iš televizorių savo kalėjimo kamerose, bet (atsidūsta visi) „sportas toks jau dalykas, čia visada taip būna“.
Bet visa tai nesvarbu, nes žaidynės vyko ir vyks, nes tokia jau tradicija, ir ją reikia gerbti, nors gerbti nėra už ką. Antra vertus, ką aš žinau, juk daugiausiai išgerti ir užmigti veidu mišrainės dubenyje – irgi tradicija, jei to nedarysim, ką žmonės pagalvos.