Vienos partijos senbuvius tokia sistema taip išgąsdino, kad jie puolė rašyti atvirus laiškus partijos lyderiui skųsdamiesi, kad yra ignoruojami ir išstumiami iš aikštelės. O jei dar pasitvirtintų gandai, kad partijos pirmininkas būstinėje jau instaliuoja elektroninę sistemą, kuri apskritai neleistų atidaryti durų tiems, kam per 50. Išskyrus profesorių, žinoma. Nes profesorius, kaip patyręs bėgikas, jau suka antrą ratą.
Neveltui rinkimai vadinami politikos turgumi, juk turguje irgi įtariai žvelgiame į mums kišamą vištienos filė ir teiraujamės „ar šviežia“?
„Nu ponas, kokia kalba, ponas, dar vakar po kiemą lakstė vištutis“.
Bet, pasakykit man, mieli skaitytojai, kas nutinka, kai šviežią vištienos filė palaikai šalia švinktelėjusių kopūstų? Kopūstai, deja, neatšviežėja, o vištiena persiima naujais aromatais.
Panašiai nutinka, kai jaunieji politikai karjeros vardan ima tapatintis su vyresniaisiais partijos draugais ir jų pomėgiais. Ir kaip tie „Gyvulių ūkio“ paršiukai susitapatina taip, kad darosi neatpažįstami. Ypač tai būdinga kairiojo sparno partiniam jaunimui – čia ir juodi pinigėliai į partijos kasą, ir apsimelavusių ministrų gynyba.
Turbūt blogiausiai išleisti reklaminiai pinigai Lietuvos Resbulikos (koks įdomus darinys) Liberalų sąjūdžio istorijoje.
Kaip žinia, LSDP partijos įstatai numato, kad partiją keičiantis naujasis narys ne vėliau kaip per tris mėnesius įsipainiotų į kokį nors neskaidrių pinigų reikalą, kuriame dalyvautų bent vienas oligarchas. Jaunoji socdemų žvaigždė reikalavimus įvykdė su kaupu – nepažįstami geradariai jo sutuoktinei padovanojo jau beveik du milijonus eurus, o vėliau pinigai, kaip rašo „Kaišiadorių žinios“, nukeliavo į politiko svainiui – žymiajam „Dujotekanos“ savininkui Rimandui Stoniui. Ačiū jums labai, nebuvo sunku.
O štai socdemų jaunimo nuoširdžiai gaila. Nemaža dalis jų nuoširdžiai tiki socialdemokratine ideologija ir kurdami socialdemokratinio jaunimo sąjungą naiviai įsivaizdavo, kad viskas bus panašiai, kaip pas Švedijos socialdemokratus.
„Bradauskas mus „šeškučiais“ vadina“ – kažkada pasiguodė man vienas iš jaunųjų.
Man gaila matant, koks milžiniškas kognityvinis disonansas yra tarp jaunųjų socialdemokratų minčių ir partijos vyresniųjų kolegų darbų.
Kaip ironiška, kai jaunieji socdemai surengia Kaune konferenciją „Didžioji ambicija: kurti ateities Lietuvą“ ir ją pradeda partijos lyderis, kuris dieną prieš pademonstravo aukščiausią didžiosios ambicijos pilotažą, kai patikino, jog neturi nieko prieš Povilo Gylio kandidatūrą į vidaus reikalų ministras, nes „P.Gylys turi didžiulę patirtį“. Tas pats Gylys, kuris dar pernai viešai reikalavo apkaltos A. Butkevičiui dėl valstybės išdavystės.
Algirdas Butkevičius kalba apie keturias kryptis ateities Lietuvai, bet realiai jos visos susiveda į tą vienintelę, kurią labai aiškiai nurodė dar vienas jaunimo vyresnysis kolega ir autoritetas, buvęs Alytaus meras Jurgis Krasnickas. Neblėstanti pagarba jam už konkretumą.
Kas keista, o gal ir visai nekeista, kad nuotrauką įdėjus į socialinį tinklą galybė žmonių patikėjo, jog tokia skaidrė ir buvo demonstruojama konferencijoje.
O ką – keturios kryptys ateities Lietuvai, kurias demonstruoja įtaka prekiaujantys, meluojantys, nuolatine korupcija įtariami, kyšius duodantys, nekompetentingi ir neišsilavinę ministrai.
Kaip ironiška, kai tos pačios konferencijos metu net ir diplomatiškajam KTU rektoriui Petrui Baršauskui trūko kantrybė ir šis išrėžė, ką galvoja apie anglų kalba vos slebizavojančius Vyriausybės narius.
„Pas mus daug drąsių žmonių, nebijančių viešai diskutuoti ir su vyresniaisiais kolegomis“ – mano feisbuko puslapyje komentavo jaunasis socialdemokratas šiaulietis Domas Griškevičius.
Tai kur ta jūsų drąsa viešai diskutuoti?
Ar Vijūnėlės dvaro istorija ir išryškėjęs Ričardo Malinausko politinis šantažas jums irgi priimtinas? Ar akla apsimelavusio ministro Trečioko gynyba atitinka skandinaviškos socialdemokratijos principus? Ar jums patinka straipsnelius spausdinti vyresniesiems partijos kolegoms priklausančiuose regioniniuose laikraščiuose? Ar nekyla noras viešai padiskutuot apie nepotizmą ministerijų įmonėse ar Broniaus Bradausko pareiškimus apie Sausio 13-ąją?
Juk tokia proga parodyti, kad partijoje veikia demokratiniai principai.
Sėdite ir klusniai linksite galvomis, kai partijos pirmininkas iš lapelio skaito patarėjų parašytus žodžius apie tai, kaip jam rūpi žmonių savijauta ir Lietuvoje būtina kurti pozityvų psichologinį klimatą...
...po to, kai skėlė antausį švietimo bendruomenei, streikuojančius mokytojus pavadinęs Kremliaus įtakos įrankiais.
...po to, kai skėlė antausį kariuomenei ir ją palaikantiems, pareiškęs, kad 50 000 žmonių iš Lietuvos pernai emigravo dėl šauktinių prievolės.
...po to, kai skėlė antausį sąžiningiems ir melo nemėgstantiems žmonėms, apgynęs prisimelavusį zadanijas mėgstantį ministrą
....po to, kai skėlė antausį vidaus reikalų sistemos žmonėms, rimtai priėmęs Alisos Stebuklų Šalies vertą Išprotėjusio Skrybėliaus pasiūlymą ministru skirti Violetinį Profesorių.
Ir po to premjeras viešai kalba apie tai, kad „užsukęs pas žmones nori matyti daugiau šviesos jų akyse“, o jaunieji politikai ploja atsistoję.
Tai kur tos drąsios diskusijos? Gal partijos viduje? Bet socialdemokratas Arkadijus Vinokuras tiesiai šviesiai sako, kad „partijoje beveik nevyksta savikritiška diskusija“. Tai su kuo jūs drąsiai diskutuojate? Su savimi? Atsistojate prieš veidrodį, nutaisote drąsų veidą ir skeliate – „aš ne šeškutis, aš liūtas, tik vaikystėje sirgau“.
Turbūt vienintelis Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas vieną kartą išdrįso viešai pasisakyti apie buvusios komunistų partijos veikėjus, atskiedusius socialdemokratų įvaizdį. Akimirksniu partijos bičiuliai sušoko – kaip čia taip, išdavikas, kur jis būtų be partijos, negaliu patikėti, kad taip kalba socialdemokratas.
Juk ne tam taip kruopščiai statėte partinės karjeros kortų namelį, kad viską sugriautumėte pradėję drąsias diskusijas. Ak, kaip tai faustiška – dabar patylėsiu suraukęs...eee...antakius, bet užtat vėliau, jau kai būsiu prileistas prie vairo, demonstruosiu drąsą, valstybines ambicijas ir skaidrią skandinavišką socialdemokratiją.
O taip patogiai tylėdami dabar kartu su vyresniaisiais partijos kolegomis įžengiate į siaurą ir klastingą takelį, kai valdyba nepritaria kitos partijos ministro kandidatūrai, ir Valentinas Mazuronis tampa teisus, pavadindamas tai absurdu. Kai prezidiumas prieštarauja ir tuo pačiu gelbėja šlubčiojantį premjerą.
Šlubčiojantį ir mintimis, ir reitingais. Ne juokas per kelis mėnesius iš pirmos vietos populiarumo lentelėje nusiristi į dešimtą.
Pagaliau išsimelstas butaforinis Ričardo Malinausko pasitraukimas iš partijos parodo, kad LSDP būstinėje negesdama dega raudona pavojaus lempa. Partijos bičiuliai šį kartą išgelbėjo premjerą nuo visuomenės sugylimo, bet ar ilgai truks iki kitos kliūties?
Algirdas Butkevičius tempė partiją kiek galėjo, faktiškai vienas (o kas kitas – raudonasis eurokomisaras ar Briuselio smegduobėje prasmegusi Lietuvos Vilija?) nešė ant pečių partijos reitingus. Kaip jaunas Kenijos stajeris skriejo maratono bėgikų priekyje, trejus metus lyderiavo, o dabar – kai beliko tik gerai finišuoti, pajuto, kad neapskaičiavo jėgų.
Legendinis O‘Henrio apsakymo Bolivaras dviejų nepaneš, o premjerui teko nešti ir save patį, ir partijos reitingus.
Ir kas nutiks, jei Bolivaras suklups? Į kurį kitą vadą, skaitantį iš lapelio, ilgesingai žiūrėsi, kam ištikimai plosi, tylusis partinis jaunime?
Haiku
Kalbėki drąsiai
Kolei vienas kambary
Vėliau sunkiau bus
