V. Rubavičius. Dabar jau ne Ukrainai reikia greitų derybų, o pačiai Rusijai

Juo labiau kyla Rusija, juo žemiau leidžiasi rublis. Rusijos ekonomikos laukia gilios sutemos. Rublio kritimo pasekmės valstybei ir jos žmonėms visomis blogybėmis pasireikš po po kelių mėnesių. Tada visi imperijos prikėlimo politikos gerbėjai, taip pat ir Ukrainos niekintojai bus priversti kiek prasiblaivyti pajutę tikrąją tokios politikos kainą.

Šiuo metu ima klostytis aplinkybės, kuriomis gali veiksmingai pasinaudoti naujoji Ukrainos valdžia stiprindama savo suverenitetą ir savo poziciją trišalėse – Rusijos, Ukrainos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) – derybose dėl Rytų Ukrainoje vykdomos Rusijos agresijos.

Rusijos tikslas šiose derybose yra įtvirtinti susiklosčiusią padėtį, kitaip tariant, atskirti nuo Ukrainos vadinamųjų separatistų kontroliuojamas Donecko ir Luhansko teritorijas. Tam būtina tarptautiniu lygiu įteisinti separatistinių teritorijų vadovus, pasodinant juos prie derybų stalo. Prieš kurį laiką Minske jau buvo susitarta dėl tokio pobūdžio derybų. Tačiau visiškai aišku, kad tokios derybos nieko gera Ukrainai nežada – įsivėlusi į jas Ukraina niekaip nebeatgautų agresorių užimtos valstybės dalies, nes dėl visko jau tektų derėtis su Kremliaus statytiniais tų teritorijų vadovais.

Minske vykusiose derybose Ukrainai buvo svarbu iškovoti laiko, kad galėtų sustiprinti savo karines pajėgas. Juolab, kad tuo metu Vakarų šalys dar nerodė deramo susitelkimo vieningai palaikyti Ukrainą. Šiuo metu pasaulio politikoje susiklostė kitokios aplinkybės. Pirmiausia, visa jėga pradėjo veikti Vakarų šalių sankcijos Rusijai ir naftos kainos kritimas. Drįstu manyti, kad net patys Vakarų politikos ir ekonomikos analitikai nenumatė tokio staigaus rublio kritimo ir Rusijos ekonomiką apėmusių drebulių. Dabar jau ne Ukrainai reikalingos greitos derybos, juolab ne jos siūlomomis sąlygomis, o pačiai Rusijai. Ukraina gali kiek atsipūsti ir leisti pažiūrėti, kaip į savo pačios pinkles patekusi blaškosi jos agresyvioji kaimynė, neseniai taip džiugiai paisčiusi apie Kryme glūdinti rusų dvasingumo lopšį.

Kitas nepaprastai svarbus dalykas – JAV Senato priimtas įstatymas, kuriame numatyta išplėsti sankcijas Rusijai ir visapusiškai remti Ukrainą, jos suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Įstatyme numatyta ir didelė karinės pagalbos programa. Įstatymas buvo priimtas visiškai susivienijus respublikonams ir demokratams. Rusijos politiniam elitui šitai buvo didelis smūgis, kurį sustiprino ir prezidento Baracko Obamos pasirengimas pasirašyti šį dokumentą. Tai rodo, kad JAV politika Ukrainos klausimu nesikeis net pasikeitus prezidentui.

Tad Ukrainai reikia dėti pastangas, kad įstatyme numatytos karinės pagalbos galimybės būtų kuo skubiau paverstos tikrove. Šioje srityje būsimos derybos Minske įgauna naujų niuansų. Juk visiškai neaišku, ar amerikiečiams šiuo metu reikalinga, kad Rusija kuo greičiau atgautų kvapą? Manyčiau, kad ir amerikiečiams, ir blaiviai mąstantiems europiečiams parankiau yra palaukti to meto, kai sankcijų poveikis nusileis iki plačiosios rusų liaudies. Būtina visokeriopai palaikyti ukrainiečius, neleidžiant prie derybų stalo sėsti Rusijos valdomiems separatistams. Tačiau pirmiausia patys ukrainiečiai turi stiprinti savo derybines pozicijas ir rodyti kietą lankstumą.

Ukraina negali atsisakyti derėtis ir kalbėtis. Tokie dalykai nepriimtini. Tačiau Ukrainai būtina išnaudoti susiklosčiusią padėtį, kai derybų labiau reikia Rusijai, negu Ukrainai. Tad Ukrainai derėtų labai aiškiai suformuluoti savo principinius derybinius reikalavimus ir sąlygas. Suprantama, patys ukrainiečiai geriau žino, ką ir kaip daryti, vis dėlto drįsiu išsakyti ir keletą savo samprotavimų.

Tarp esminių sąlygų – reikalavimas, kad jokie separatistų vadovai nebūtų prileisti prie jokių derybų. Kitas dalykas – visose derybose turi būt svarstomas ir Krymo grąžinimo klausimas. Derybose Ukraina turėtų siekti, kad Rusija besąlygiškai pripažintų Ukrainos teritorinį vientisumą, o Ukraina visiškai perimtų savo sienų kontrolę. Rusija turi priversti separatistus sudėti ginklus, o visa jų rankose esanti ginkluotė turi pereiti ukrainiečiams. Separatistų vadeivos pasitraukia Rusijon arba perduodami ukrainiečiams. Rusija perduoda Ukrainai Viktorą Janukovyčių su visais jo nugvelbtais milijardais. Rusija atlygina Krymo aneksijos žalą.

Kodėl amerikiečiams turėtų būt parankus ukrainiečių derybininkų kietumas? Amerikiečiai puikiai suvokia, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui nėra kaip trauktis – jis turi savo liaudžiai parodyti, kad laimi kovoje su Vakarais. Tačiau jam negalima leisti išties laimėti. Tad šiuo metu pravartu kurį laiką palūkėti. Žvelgiant į pasaulio politikos areną, svarbūs yra JAV ir Kinijos santykiai. Rusija jau kurį laiką vaizdavosi esanti strateginė Kinijos partnerė. Imta net kalbėti apie rublio ir juanio sąjungą. Šiuo metu kinai kuo puikiausiai supranta, kad rublis jau nebe sąjungininkas, o ir pačią Rusiją galima papildomai numelžti, kadangi ji stokoja valiutinių išteklių.

Kas bus, kai nebegalės savo skolų valiuta aptarnauti didžiosios rusų energetikos kompanijos? Tad amerikiečiai pasauliui parodė, kad hegemonas nėra toks silpnas, kokį jį ėmė vaizduoti Putinas ir jo aplinka, o sykiu pademonstravo ir dolerio galią. Parodė ne tik kinams, bet ir Europos Sąjungai. Suprantama, kyla pavojus, kad naujų aplinkybių spaudžiama į kampą Rusija ryšis plataus masto agresijai Ukrainoje. Ką gi, geopolitika – sudėtingas ir labai pavojingas menas. Besikeičiant aplinkybėms dera greitai skaičiuoti ir stengtis neapsiskaičiuoti, nepasimauti ant blefuojančiųjų kabliuko.

Rusija turi jėgų smogti, tačiau ji puikiai supranta, kad agresijos plėtra ne tik užkirs visus kelius kalbėtis su Vakarais, bet ir paskatins tokį ekonomikos nuosmukį, kad ji pati ims vis labiau savo Sibiro platybėmis gundyti Kiniją „susigrąžinti istorines kinų žemes“. Rusijos ekonomikos kritimas tempia žemyn ir visą naująją Euraziją – plačiai rusų propagandos išreklamuotas darinys subliuško net nespėjus jo išpūsti, o Baltarusijos ir Kazachijos prezidentai ima suvokti, kas šiame pasaulyje yra patikimi partneriai ir kokia grėsmė pakibo virš jų šalių.