Rusija tikėjo Jelcinu, o gavo hiperinfliaciją, biurokratus ir verslininkus-vagisKnygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“. II dalis

 (161)
Knygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“ autorė Masha Gessen susitinka su žmonėmis, kuriuos galima vadinti asmeniniais V. Putino priešais: kolege iš Leningrado laikų M. Saljė, kuri išsiaiškino, kad tai V. Putinas kaltas dėl miestui skirtos didžiulės mėsos siuntos dingimo; buvusia jo įvaizdžio kūrėja M. Litvinovič; Londone besislapstančiu oligarchu Borisu Berezovskiu; kartu su G. Kasparovu ji keliauja po Rusiją ir stebi, kaip jam kliudoma vykdyti politinę veiklą.
Rusija tikėjo Jelcinu, o gavo hiperinfliaciją, biurokratus ir verslininkus-vagis
© Reuters/Scanpix

Tačiau tai – tik dalis knygos, kurią skaitydami bent truputį praversite duris, kad pažintumėte V. Putino asmenybę ir gyvenimą, galėsite geriau suvokti jo elgesį. Knygoje gausu šokiruojančių faktų apie V. Putiną, jo vaikystę, jaunystę, veiklos stilių ir charakterį.

Tamsioje laiptų aikštelėje nušaunama G.Starovoitova. Knygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“. I dalis

Įsivaizduokite, kad turite valstybę, bet neturite, kas jai vadovautų. Su tokia problema 1999 m. susidūrė Borisas Jelcinas ir jo aplinka.

Jelcinas buvo ligotas. Jis buvo patyręs keletą infarktų ir atviros širdies operaciją netrukus po perrinkimo 1996 m. Daugelis tikėjo, kad jis smarkiai geria: tokia bėda kamavo ne vieną rusą, nors artimieji primygtinai teigė, kad nuolatinių Jelcino keisto elgesio priepuolių priežastis buvo ligos, o ne alkoholis. Nesvarbu, kokios priežastys, Jelcinas nerišliai elgėsi ir net dingo per keletą valstybinių vizitų, taip priblokšdamas savo rėmėjus ir nuvildamas rinkėjus.

1999-aisiais, kai Jelcino populiarumas krito į naujas žemumas, jis jau nebuvo toks politikas, koks buvo anksčiau. Jis vis dar taikė nemažai priemonių, kurios anksčiau taip žavėjo žmones: į valstybinius postus siūlydavo netikėtas kandidatūras, politikoje dalyvaudavo labai aktyviai arba kiek atleisdavo vadeles, strategiškai naudojo savo asmeninį žavesį, tačiau dabar labiau priminė apakusį boksininką, kuris blaškydavosi ringe ir daužydavo įsivaizduojamus taikinius, bet nepataikydavo į tikrus.

Antrojoje antros kadencijos pusėje Jelcinas kaip pamišęs keisdavo savo administracijos darbuotojus. Jis atleido premjerą, tose pareigose praleidusį šešerius metus, vien tam, kad į pareigas paskirtų niekam nežinomą trisdešimt šešerių metų žmogų. Po šešių mėnesių Jelcinas grąžino senąjį premjerą, tačiau vėl jį atleido po trijų savaičių. Jelcinas pasirinkdavo vis kitą įpėdinį, vėliau juo viešai nusivildavo ir taip sutrikdydavo ne tik praradusįjį pasitikėjimą, bet ir kiekvieną, kuris viską matydavo iš arčiau.

Kuo permainingiau prezidentas elgėsi, tuo daugiau radosi jo priešų, kurie būrėsi draugėn. Likus metams iki antrosios (ir paskutinės) kadencijos pabaigos, Jelcinas atsidūrė labai trapios piramidės viršūnėje. Nuolat keisdamas žmones, jis išspyrė daug profesionalų. Daugybei ministerijų ir valstybinių institucijų vadovavo jaunos vidutinybės, pakilusios į viršūnę, nes nieko joje nebebuvo. Jelcinas turėjo tiek mažai patikimų sąjungininkų, kad spauda juos pavadino „Šeima“. „Šeimoje“ buvo Jelcino duktė Tatjana, jo administracijos vadovas Aleksandras Vološinas, buvęs administracijos vadovas Valentinas Jumaševas (už kurio vėliau ištekėjo Tatjana), kitas buvęs administracijos vadovas, Rusijos privatizacijos ekonomistu ir architektu vadintas Anatolijus Čiubaisas ir verslininkas Borisas Berezovskis. Iš pustuzinio taip vadinamų oligarchų-verslininkų, kurie neįtikėtinai praturtėjo, kai valdė Jelcinas, ir už tai jam atsilygino padėdami antrojoje rinkimų kampanijoje, vienintelis Berezovskis tvirtai išliko prezidento pusėje.

Jelcinas neturėjo nei teisės, nei jėgų siekti trečiosios kadencijos, todėl nedraugiško įpėdinio grėsmė buvo visai reali. Jis buvo ne šiaip nepopuliarus prezidentas – buvo pirmasis politikas, kuriuo Rusija kada nors pasitikėjo, todėl nusivylimas, kurį jautė žmonės, buvo toks pat didelis, kaip ir parama, kurios jis anksčiau sulaukdavo.

Šalis buvo sudaužyta, traumuota ir nusivylusi. Devintajame dešimtmetyje ji turėjo vilčių ir buvo vieninga. Kulminacija buvo 1991 m. rugpjūtį, kai žmonės atsikirto chuntai, bandžiusiai nuversti Gorbačiovo valdymą. Šalis tikėjo Borisu Jelcinu – vieninteliu Rusijos istorijoje laisvai išrinktu vadovu. Mainais į tai žmonės gavo hiperinfliaciją, kuri per keletą mėnesių surijo jų viso gyvenimo santaupas; biurokratus ir verslininkus, kurie vogė iš valstybės ir vieni iš kitų vidury baltos dienos; dar niekad nepatirtą ekonominę ir socialinę nelygybę. Blogiausia, kad dauguma (o greičiausiai visi) rusų prarado tikėjimą ateitimi. Kartu su tikėjimu, jie neteko ir vienybės jausmo, kuris buvo toks stiprus devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje.

--------

Knygos „Putinas. Žmogus be veido“ viršelis
Knygos „Putinas. Žmogus be veido“ viršelis
© Organizatorių archyvo nuotr.

Dešimtys milijonų rusų laikė jį asmeniškai atsakingu už kiekvieną nesėkmę, kurią jie patys patyrė per paskutinius dešimt metų, už prarastas viltis ir sudaužytas svajones ir net, atrodė, už jų praėjusią jaunystę. Žmonės nekentė jo iš visos širdies. Nesvarbu, kas būtų kitu valstybės vadovu po Jelcino, tas žmogus populiariu galėjo tapti labai paprastai – tiesiog patraukdamas Jelciną baudžiamojon atsakomybėn. Ligotas prezidentas labiausiai bijojo, kad partija, pavadinta „Tėvynė – visa Rusija“ (Rus. „Otechestvo–Vsya Rossiya“). , kurios vadovybėje buvo ekspremjeras, keletas merų ir gubernatorių, pateks į valdžią ir pradės kerštą prieš jį bei „Šeimą“, o savo paskutines dienas jam tektų praleisti kalėjime.

Tuomet horizonte pasirodė Vladimiras Putinas.

Berezovskis pasakojo, kad ieškodama įpėdinio „Šeima“ laužė galvas. Mažytė, apsiausta ir izoliuota žmonių grupė ieškojo ko nors, kas perimtų didžiausio pasaulyje ploto valstybę, su visomis atominėmis galvutėmis ir tragiška istorija. Vienintelis dalykas, kuris buvo trumpesnis už kandidatų sąrašą, – jiems keliamų reikalavimų sąrašas. Visi, kurie turėjo realų politinį kapitalą ir ambicijų ar pareigas atitinkančią asmenybę, buvo apleidę Jelciną. Kandidatai buvo paprasti vyrai su pilkais kostiumais.

Berezovskis aiškino, kad Putinas buvo jo protežė. Kaip jis pasakojo man savo viloje už Londono – tesėjau pažadą užmiršti jos adresą, kai tik grįšiu į miestą – kad susipažino su Putinu 1990 m., kai ieškojo galimybių plėsti savo verslą Leningrade. Berezovskis buvo akademikas, tapęs automobilių pardavėju. Jo verslas buvo Lada – automobilių štampuojamų pagal pasenusį Fiat modelį – pardavimas. Jis taip pat importavo naudotus europietiškus automobilius ir kūrė jų remonto autoservisų tinklą. Putinas, tuo metu buvęs miesto tarybos pirmininko Anatolijaus Sobčiako pavaduotoju, padėjo Berezovskiui atidaryti autoservisą Leningrade ir atsisakė kyšio, todėl oligarchas jį įsiminė. „Jis buvo pirmasis biurokratas, neėmęs kyšio. – mane patikino Berezovskis. – Rimtai. Man tai padarė didžiulį įspūdį.“

Berezovskis įprato pasimatyti su Putinu kiekvieną kartą, kai tik lankėsi Sankt Peterburge.

---------

Kaip ir kiti oligarchai, Berezovskis investavo į Jelcino perrinkimo kampaniją, vykusią 1996 m. Kitaip nei kiti, jis sugebėjo tą paramą paversti į realią politinę naudą. Jis keliavo po šalį vykdydamas politinius pavedimus, derėdamasis dėl taikos Čečėnijoje ir spindėdamas dėmesio centre. Jis puoselėjo savo, kaip itin įtakingo asmens, įvaizdį, gerokai pervertindamas asmeninę įtaką. Daugeliui užsienio žurnalistų to užteko, kad įtikėtų, jog Berezovskis yra šešėlinis valstybės vadovas.

NĖRA NIEKO LENGVIAU, kaip manipuliuoti žmogumi, kuris pervertina savo įtaką. Kol „Šeima“ ieškojo būsimo Rusijos lyderio, Berezovskis ir Putinas susitikinėjo. Tuo metu Putinas buvo Rusijos slaptosios policijos vadovas. Jelcinas buvo pašalinęs daugybės valstybinių institucijų vadovybes, ir Federalinė saugumo tarnyba – FSB (taip buvo pervadinta KGB įpėdinė) – buvo ne išimtis. Jeigu tikėtume Berezovskiu, būtent jis buvo tas, kuris Jelcino administracijos vadovui Valentinui Jumaševui FSB vadovu pasiūlė paskirti Putiną. „Aš pasakiau jam: „Taigi turim Putiną, kuris tarnavo slaptosiose tarnybose, ar ne?“ Ir Valia atsakė: „Taip, jis tarnavo.“ Aš jam sakau: „Paklausyk, man atrodo, jis visai tinkamas. Pagalvok, taigi jis draugas.“ Ir Valia pasakė: „Bet jis turi tik gana žemą laipsnį.“ Aš jam pasakiau: „Paklausyk, taigi vyksta revoliucija, viskas susimaišę, tai...“

Šis pokalbis, iš kurio matyti, kaip renkamas branduolinės valstybės pagrindinės saugumo agentūros vadovas, skamba taip absurdiškai, kad net esu linkusi juo tikėti. Putinas iš tikrųjų neturėjo aukšto laipsnio: aktyvią tarnybą jis paliko pakilęs iki papulkininkio, o būdamas rezerve savaime tapo pulkininku. Jis pasakojo, kad, tapus FSB vadovu, jam buvo siūlomas generolo laipsnis, tačiau šios garbės atsisakė. „Komanduoti pulkininkams nereikia generolo.“ – taip žmona aiškino jo sprendimą. – „Reikia žmogaus, kuris tą sugebėtų daryti.“

--------

Masha Gessen, g. 1967, Maskvoje – JAV ir Rusijos žurnalistė, knygų autorė. Grįžusi į Rusiją iš emigracijos 1991 metais, ji dirbo ne viename Rusijos spaudos leidinyje, todėl iš arti stebėjo visą politinį Rusijos dešimtojo dešimtmečio virsmą. 2012 metų rugsėjį M. Gesen buvo atleista iš seniausio Rusijoje laikraščio „Vokrug sveta“ redaktorės pareigų, nes atsisakė siųsti žurnalistą į vieną iš parodomųjų renginių, kuriuose dalyvavo Vladimiras Putinas. Tai pirmoji M. Gessen knyga lietuvių kalba.


Knygą išleido leidykla „manoknyga.lt“. Knyga pasirodys vasario mėn.


Nors autorė dėjo visas pastangas, kad interneto adresai būtų tikslūs, tačiau nei autorė, nei leidėjas neprisiima atsakomybės dėl galimų jų klaidų ar pokyčių, atsiradusių po knygos išleidimo.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

Šnipas tarp draugų: britų inteligentas, šlykščiai išdavinėjęs SSRS ne tik tėvynę, bet ir artimiausius draugus (100)

Kimas Filbis – įžymiausias XX a. šnipas, Kembridžo universiteto auklėtinis, talentingas Britanijos slaptosios žvalgybos tarnybos MI6 pareigūnas, kuris ištisus dvidešimt metų Sovietų Sąjungai išdavinėjo savo draugus ir šalį.

Baisusis laikotarpis: mirties stovyklos, eutanazija ir planai sterilizuoti (29)

Antony Polonsky, Brandeis (JAV) universiteto profesorius, yra bene autoritetingiausias Rytų Europos žydų istorijos tyrinėtojas. Vienas naujausių jo darbų „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“ pateikia išsamų sintetinį istorinės, politinės ir kultūrinės žydų bendruomenės raidos minimose valstybėse vaizdą.

G. Mažeikis. Girdžiu veidmainiavimą: užuojautą aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu (100)

1789 metais liepos 14 dieną buvo šturmuota ir užimtas Bastilijos kalėjimas-tvirtovė. 2016 liepos 14 sulaukėme atsakymo. Laiko ratas apsisuko. Labai borchesiška. 1789 metais kalėjime tuo metu buvo vos keli kaliniai ir jokios strateginės reikšmės tvirtovė neturėjo. Tai buvo tik tamsus absoliutizmo valdžios simbolis.

R. Bogdanas. Velniškai sunki moteris (83)

– She’s a bloody difficult woman. (liet. Ji yra velniškai sunki moteris.)

G. Inčiūra. Nors laimėjo ne graikai, Euro 2016 nuvylė: Rusijoje bus daug geriau (106)

Futbole – kaip meilėje ir kare, visos priemonės tinkamos, viskas galima ir viskas įmanoma. Tačiau klaidos čia fatališkos. Pirmu atveju, gali iškristi iš svarbiausio sporto karaliaus turnyro, antruoju – prarasti didžiausią savo gyvenimo meilę, o trečiuoju – apskritai žūti. Triumfuoja tas, kuris jų išvengia arba bent jau padaro mažiausiai.