Tamsioje laiptų aikštelėje nušaunama G.StarovoitovaKnygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“. I dalis

 (50)
Knygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“ autorė Masha Gessen susitinka su žmonėmis, kuriuos galima vadinti asmeniniais V. Putino priešais: kolege iš Leningrado laikų M. Saljė, kuri išsiaiškino, kad tai V. Putinas kaltas dėl miestui skirtos didžiulės mėsos siuntos dingimo; buvusia jo įvaizdžio kūrėja M. Litvinovič; Londone besislapstančiu oligarchu Borisu Berezovskiu; kartu su G. Kasparovu ji keliauja po Rusiją ir stebi, kaip jam kliudoma vykdyti politinę veiklą.
Galina Starovoitova
Galina Starovoitova
© RIA/Scanpix

Tačiau tai – tik dalis knygos, kurią skaitydami bent truputį praversite duris, kad pažintumėte V. Putino asmenybę ir gyvenimą, galėsite geriau suvokti jo elgesį. Knygoje gausu šokiruojančių faktų apie V. Putiną, jo vaikystę, jaunystę, veiklos stilių ir charakterį.

Pabudau, nes kažkas mane kratė. Keitė atrodė persigandusi. „Per radiją kažką pasakoja apie Galiną.“ – Pasakė pusiau šnibždomis. – „Kažkoks ginklas. Man atrodo... Nesuprantu.“

Išlipau iš lovos ir nuskubėjau į mažutę virtuvę, kur Keitė ruošė pusryčius ir klausėsi „Echo Moskvy“, geriausios visoje šalyje naujienų ir pokalbių radijo stoties. Maskvoje buvo neįprastai šviesus ir gaivus šeštadienio lapkričio rytas. Aš nesijaučiau išsigandusi: kažkodėl Keitės baimė man nedarė jokio įspūdžio. Nesvarbu, ką ji išgirdo (ar dėl savo ribotų rusų kalbos žinių neteisingai suprato), tai galėjo būti tik dar vienas iš daugelio svarbių įvykių. O svarbūs įvykiai man, pagrindinio Rusijoje naujienų žurnalo „Itogi“ vyriausiajai korespondentei, buvo mėgstama sritis. Svarbių įvykių nutikdavo nemažai. Valstybėje, kuri kūrėsi iš naujo, kiekvienas miestas, kiekviena šalis ir kiekviena institucija buvo tam tikra prasme nežinoma teritorija. Ėjo 1998-ieji. Nuo dešimto dešimtmečio pradžios beveik kiekvienas straipsnis, kurį rašiau, buvo apie tai, apie ką anksčiau nebuvo kalbėta. Maždaug pusę savo laiko praleidau ne Maskvoje: keliavau po konfliktų zonas ir aukso kasyklas, vaikų namus ir universitetus, apleistus kaimus ir klestinčius naftos didmiesčius. Rašiau apie tai.

<...>

Aplankiau nemažai karo veiksmų zonų, dirbau po šrapnelių ugnimi, bet ta aplinka, kurioje buvau, ypač gąsdino: niekad anksčiau nerašiau apie realybę, kuri buvo tokia bejausmė ir žiauri, neabejojanti ir negailestinga, korumpuota ir visiškai nejaučianti sąžinės graužimo.
Masha Gessen

Kalbant kitais žodžiais, buvau vienas iš tų jaunų žmonių, kurie dešimtajame dešimtmetyje gavo viską. Daugeliui už mane jaunesnių ir vyresnių žmonių santvarkų pasikeitimas nemažai kainavo. Vyresnioji karta dėl hiperinfliacijos prarado savo santaupas. Taip pat ir tapatybę, nes buvo sunaikintos visos tarybinės institucijos. Jaunoji karta augo savo tėvų baimių ir, dažnai, nesėkmių šešėlyje. Kai Tarybų Sąjunga žlugo, man buvo dvidešimt ketveri. Kartu su bendraamžiais dešimtą dešimtmetį praleidome siekdami savo karjeros ir to, kas mums atrodė kaip naujos visuomenės santvarka. Nors Rusijoje siautė nusikaltėliai, mes jautėmės ypač saugūs: stebėdavome ir aprašydavome kriminalinį pasaulį net negalvodami, kad tai gali kaip nors paveikti mus pačius. Be to, aš tikėjausi, kad viskas tik į gera.

<...>

Kai pirmąkart susidūriau su Galina, nelabai ją mačiau. Galiną buvo nustelbusi šimtų tūkstančių žmonių minia, susirinkusi palaikyti B. Jelcino į Majakovskio aikštę Maskvoje 1991 m. kovo 28 d. Tuometinis Tarybų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas buvo neseniai viešai sukritikavęs B. Jelciną, taip pat išleidęs įsakymą, draudžiantį protestus mieste. Tą rytą į Maskvą įvažiavo tankai ir buvo sustatyti taip, kad žmonėms būtų kuo sudėtingiau nukakti iki prodemokratinio mitingo vietos. Į tai atsakydami, organizatoriai mitingą padalino į dvi dalis užtikrindami, kad žmonėms bus įmanoma nusigauti bent iki vieno iš jų. Tuomet pirmąkart lankiausi Maskvoje po dešimties metų užsienyje, buvau apsistojusi senelės bute netoli Majakovskio aikštės. Pagrindinė Tverskajos gatvė buvo užblokuota, todėl pasileidau per kiemus, kol galiausiai atsidūriau minios tirštymėje. Mačiau tik žmonių pakaušius ir gausybę beveik identiškų pilkų ir juodų vilnonių paltų. Bet girdėjau moters balsą, gaudžiantį per minią, kalbantį apie neliečiamybę ir konstitucinę susirinkimų laisvę. Atsisukau į šalimais stovintį vyrą. Jis vienoje rankoje laikė geltoną plastmasinį maišelį, kitoje – vaiką. „Kas kalba?“ – paklausiau. „Starovoitova“, – atsakė jis. Kaip tik tuo metu moteris pradėjo skatinti publiką skanduoti penkis skiemenis, kurie, atrodė, nuaidėjo per visą miestą: „Ro-si-ja! Jel-cin!“ Po mažiau nei pusės metų Tarybų Sąjunga įspūdingai sugriuvo ir B. Jelcinas tapo naujos, demokratinės Rusijos lyderiu. Kad tai neišvengiama, tą kovo dieną buvo akivaizdu daugybei žmonių, taip pat ir man: maskviečiai nepaisė komunistų valdžios ir jos tankų, reikšdami savo nuomonę aikštėje.

<...>

Kai jie įėjo į pastatą, laiptinėje buvo tamsu: laukęs šaulys buvo išsukęs elektros lemputes. Nepaisydami tamsos, jie lipo laiptais ir kalbėjo apie teismo ieškinį, kurį prieš Galiną pateikė viena nacionalistų partija. Tuomet pasigirdo pliaukštelėjimas ir šviesos blyksnis.
Masha Gessen

Pažvelgiau į radijo imtuvą. Jis traškėjo taip, lyg iš jo sklindantys žodžiai po truputį deformuotų patį imtuvą. Žinių pranešėjas sakė, kad prieš keletą valandų Galina buvo nušauta savo buto laiptinėje Sankt Peterburge. Mirties išvakarėse į miestą ji atskrido iš Maskvos. Su savo padėjėju Ruslanu Linkovu Galina trumpai apsilankė tėvų namuose, kurie buvo pakeliui į jos butą Gribojedovo kanalo gatvėje. Ši gatvė – viena gražiausių miesto vietų. Kai jie įėjo į pastatą, laiptinėje buvo tamsu: laukęs šaulys buvo išsukęs elektros lemputes. Nepaisydami tamsos, jie lipo laiptais ir kalbėjo apie teismo ieškinį, kurį prieš Galiną pateikė viena nacionalistų partija. Tuomet pasigirdo pliaukštelėjimas ir šviesos blyksnis. „Ką darai?“ – pradėjo šaukti Ruslanas, ir pasileido garso ir šviesos kryptimi. Jis gavo kitas dvi kulkas.

<...>

Jei ši knyga būtų romanas, veikėjas, išgirdęs apie draugo žūtį, turbūt viską mestų ir manytų, kad gyvenimas pasikeitė visiems laikams, todėl išskubėtų ką nors daryti. Deja, realybėje mes retai suprantame, kada mūsų gyvenimas negrįžtamai pasikeičia, ar kaip elgtis, kai ištinka tragedija.

<...>

Niekad nesužinojau, kas užsakė Galinos Starovoitovos nužudymą (už nužudymą nuteisti du vyrai buvo tik samdiniai). Niekad nesužinojau, kodėl ji nužudyta. Supratau tik, kad dešimtajame dešimtmetyje, kai tokie jauni žmonės kaip aš kūrė naujus gyvenimus naujoje valstybėje, paraleliai egzistavo kitas pasaulis. Sankt Peterburge išliko ir buvo ištobulinta nemažai tarybinės valstybės elementų: tai buvo valdžios sistema, kurios pagrindinis tikslas – sunaikinti savo priešus. Paranojiška, uždara sistema, kuri siekė viską kontroliuoti ir sunaikinti tai, ko kontroliuoti nepajėgė. Buvo neįmanoma nustatyti, kas nužudė G. Starovoitovą, būtent dėl to, kad kova su ta sistema padarė ją pasmerktąja. Aplankiau nemažai karo veiksmų zonų, dirbau po šrapnelių ugnimi, bet ta aplinka, kurioje buvau, ypač gąsdino: niekad anksčiau nerašiau apie realybę, kuri buvo tokia bejausmė ir žiauri, neabejojanti ir negailestinga, korumpuota ir visiškai nejaučianti sąžinės graužimo.

Per keletą metų visa Rusija atsidūrė tokioje realybėje. Šioje knygoje pasakoju, kaip tai nutiko.

Knygos „Putinas. Žmogus be veido“ viršelis
Knygos „Putinas. Žmogus be veido“ viršelis
© Organizatorių archyvo nuotr.

Masha Gessen, g. 1967, Maskvoje – JAV ir Rusijos žurnalistė, knygų autorė. Grįžusi į Rusiją iš emigracijos 1991 metais, ji dirbo ne viename Rusijos spaudos leidinyje, todėl iš arti stebėjo visą politinį Rusijos dešimtojo dešimtmečio virsmą. 2012 metų rugsėjį M. Gesen buvo atleista iš seniausio Rusijoje laikraščio „Vokrug sveta“ redaktorės pareigų, nes atsisakė siųsti žurnalistą į vieną iš parodomųjų renginių, kuriuose dalyvavo Vladimiras Putinas. Tai pirmoji M. Gessen knyga lietuvių kalba.

Knygą išleido leidykla „manoknyga.lt“. Knyga pasirodys vasario mėn.

Nors autorė dėjo visas pastangas, kad interneto adresai būtų tikslūs, tačiau nei autorė, nei leidėjas neprisiima atsakomybės dėl galimų jų klaidų ar pokyčių, atsiradusių po knygos išleidimo.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

R. Valatka. Į Seimą – kaip į tuštybių mugę, iš tamsiausių pašalių (5)

Vilniuje ir Klaipėdoje strigo baseinų statybos. Zuokas džiūgavo. Tautininkai išėjo su Paksu. Puteikis gavo Centro partijos iškamšą. Konservatoriai su prezidente, kuriai neišdegė su sklypu, gerai praleido laiką Tapino piknike.

Sekmadienio Evangelija. Šimtininko tikėjimas (258)

Baigęs savo pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties.

A. Tapinas. „Laisvės piknikas“ – kuri partija užsakė ir kiek tai kainavo? (455)

Apie „Laisvės pikniką“ ir jame dalyvavusių žmonių įspūdžius turbūt jau skaitėte ir prisiskaitėte. Todėl tik dar kartą pakartosiu – tai buvo labiausiai neįtikėtinos 17 dienų, kurias yra tekę patirti.

G. Bartkus. Giliai įkvėpkite – jūs įtariamasis (66)

Kai kas sako, kad šių dienų galimos korupcijos skandalas naudingas tam tikroms politinėms jėgoms, nes artėja Seimo rinkimai, o kai kas sako, kad šis skandalas suteiks galimybę padaryti Lietuvos politinę sistemą skaidresnę.

A. Užkalnis. Ašarotos zirzlės, kurioms visi vyrai – kiaulės (566)

Klausiau naują dainininkės Adelės dainą ir nė kiek nenustebau. Dainininkė, kurią daugelis švelniai vadina kaukiančiu depresijos maišu, stūgavo ekrane apie tai, kaip ją paliko diedas, ir kaip ji vis tiek gyvens laiminga, nes ji stipri, o vyras silpnas ir menkysta.