Pasak amerikiečių, Sirijoje yra 3000-6000 rusų kariškių ir apie 50 lėktuvų. Atgal į Rusiją grįžta lėktuvai, dalis personalo, tačiau lieka artilerija, šarvuočiai, tankai, jūrų pėstininkai ir priešlėktuvinė raketinė sistema S-400, kurių perkėlimo logistika sudėtingesnė. Išvedama tai, kas per 4 valandas galėtų vėl sugrįžti. Ar tai galima vadinti išvedimu?
Prieš 1980 Maskvos olimpines žaidynes Vakarai skelbė boikotą sovietams dėl invazijos į Afganistaną. Todėl SSRS paskelbė apie dalinį pasitraukimą iš užpultos šalies, bandydama išgelbėti renginį. Išvedė raketinius zenitinius dalinius, kurių ten nereikėjo, nes modžahedai aviacijos neturėjo. Niekas tada sovietiniu nuoširdumu netikėjo ir žaidynės buvo boikotuotos. Kaip teisingai buvo nuspėta, toks atsitraukimas nereiškė taikos balandžių ir karas toliau tęsėsi iki Michailas Gorbačiovas ryžosi jį baigti.
Karas – brangus užsiėmimas
Dabartinis aviacijos išvedimas, be mano išdėstytų priežasčių, susijęs ir su taupymu. Kelios dienos prieš vakarinį susitikimą dėl Sirijos Vladimiras Putinas buvo sukvietęs vakarinį pasitarimą dėl ekonominės padėties. Neįdomi jam ši tema, bet neapeinama. Biudžetas taip traukiasi, jog net užsakymai gynybai mažinami 10 proc. Ko gero, jis tame pasitarime buvo patikintas, kad kampanija Sirijoje jau kainavo apie 700 mln. JAV dolerių.
O gal ir kasetinės bombos eina į pabaigą? Su gamyba Rusijoje prastai, kariniuose sandėliuose dar pilna sovietinių laikų amunicijos. Bet ilgai stovėjęs parakas drėksta, kaip sakoma.
Vien garsioji salvė „Kalibr - NK“ raketomis iš Kaspijos jūros gerokai patuštino kišenę. Rusija kainas slepia, bet, žinoma, jog JAV analogo „Tomahawk“ paleidimas kainuoja 1,5 mln. JAV dolerių. Į Siriją tada iššovė 26 raketas. Keturios nukrito pakeliui. Visiems parodė, kad turi raketų, bet nebekartojo.
V. Putino vizija – iš pasmerktos praeities
Susitarimas dėl paliaubų V. Putinui turėjo patikti ne dėl to, kad leis pataupyti. Šiuo susitarimu jis bent jau sau įrodė, kad yra teisus, galvodamas, kad pasaulyje dideli turi susitarti dėl mažų, o šie darys taip, kaip liepia jų šeimininkai. Derybos vyko taip, kad V. Putinui turėjo darytis saldu: sutarė nutraukti ugnį Sirijoje, JT Saugumo Taryba patvirtino, ir kovo 1 d. jis net 90 minučių kalbėjosi telefonu su pačiu Baracku Obama, – tuo pačiu, kuris drįso Rusiją vadinti regionine valstybe ir teigti, kad jos ekonomika eina draiskanomis.
Vasario 11 d. Rusija, JAV ir dar 11 valstybių pasirašė susitarimą dėl derybų proceso Sirijoje. Labai svarbi vieta buvo sąrašas tų grupuočių, kurios laikomos teroristinėmis ir su kuriomis nesiderama. Aišku buvo tik dėl IS ir Jabhat al-Nusra.
Paskelbdamas lėktuvų atitraukimą iš Hmeimimo kovo 14 vakarą, V. Putinas vėl telefonu kalbėjosi su B. Obama, informavo jį apie savo sprendimą. Kremliaus svetainėje atpasakojama, jog kalbėta apie Siriją, o Baltųjų rūmų pranešime minima, jog B. Obama kalbėjo ir apie Ukrainą.
Ar tai nėra V. Putino svajonių viršukalnė? Noriu – siunčiu kariuomenę į Siriją, noriu – atšaukiu. Mažieji tyli, o jei purkštauja – trūkt už pavadžio. Kaip reikės, taip supjaustysime Siriją, ir jų pačių neklausime. Tik informuosime, kaip jis informavo Bašarą Asadą, dėl bombonešių grąžinimo į Rusiją, nors šis dabar paliktas beveik basas su 50 000 kariuomene, kada anksčiau turėjo 350 000.
Lygiai taip virš Baltijos valstybių galvų mus kadaise dalinosi Stalinas su Hitleriu. Europa ir JAV žino, kuo baigiasi tokia pasaulio tvarka, ir yra tvirtai nuspręsta: „daugiau jokių Jaltų“ (kurioje Rytų Europa buvo atiduota Stalinui). Negana, jog tai amoralu, bet ateinančioms kartoms paliekama daug vargo tokias dalybas ištaisyti.
Kitą dieną po V. Putino pareiškimo JAV valstybės sekretoriaus padėjėja Europos ir Eurazijos reikalams Victoria Newland patvirtino JAV Senate, kad Siriją ir Ukrainą JAV mato kaip dvi skirtingas vietas. Maskva negali tikėtis, jog veiksmai Sirijoje turės įtakos sankcijoms dėl Ukrainos.
Toliau pagal savo dūdą
Dėl Sirijos federalizacijos JAV labai aiškiai pasakė, kad spręsti gali tik patys sirai per derybas Ženevoje. Bet Rusijos palaikomi Sirijos kurdai jau skelbiasi atskiru regionu. Turkijai tai labai nepatiko, nes tai žingsnis į jos teritorijos skaidymą. Dažni teroro aktai Turkijoje – šio proceso išraiška.
Šiandieninė Rusijos valdžia įvykius vertina tik per savo vizijos apie viešpatystę akinius. Derybų dėl Sirijos scenarijus jiems patvirtina neginčijamą pergalę, prisibrovus prie galingųjų stalo: plačioji koalicija sutiko keistis su Rusija žvalgybine informacija, kokios grupuotės kokias teritorijas užima. Tai padaryta vien dėl to, kad nebūtų atakuojamos derybininkų karių pozicijos ir išliktų paliaubos, įgalinančios derybas Ženevoje.
Vienok, ponams iš koalicijos teko nusileisti. Žvaigždžių valanda. Tolesnį scenarijų išdėstė Valdajaus klubo direktorius mokslo reikalams Fiodoras Lukjanovas. Tai klubas, į kurį sukviečiami putinistai arba nesusivokiantys iš viso pasaulio, ir jiems V. Putinas kasmet rėžia programinę kalbą. Ten jis prieš keletą metų kalbėjo apie mešką – taigos šeimininkę, kuriai kažkas nori nudirti kailį. Ten po metų gyrėsi esąs taikos balandis, bet su geležiniais sparnais. Dabar jis dirsiąs kailį kitiems.
Taigi, F. Lukjanovas priminė, jog žinomi du pavyzdžiai, kada pasitraukiama ir kada nepasitraukiama iš užimtos teritorijos. Iš Irako JAV pasitraukė, ir šis pabiro; iš Afganistano neišėjo, ir šis, nors ir su bėda, bet laikosi. Išvada paprasta – rusams nereikia trauktis.
Iliuzijas kuriantys vizijų akiniai yra būdingi visiems chuliganams, kurie, išdaužę kaimynų langus ir dėl to tapę žinomi, įsivaizduoja esą viršesni už kitus. Su jais kalbama, kad juos atvestų į protą, o jie įsivaizduoja esą svarbesni už auklėtojus, jau nekalbant apie aukas. Bet pasaulis toks, kad kiekvienam piktam šuniui yra jo pavadis.