Didžiausią reakciją ši „The Times“ ir „The Independent“ paskelbta informacija sukėlė pačiose Baltijos šalyse. Nors po panašaus Rusijos ambasadoriaus Danijoje Michailo Vanino paskelbto viešo grasinimo, kad Danijos karo laivai gali tapti branduolinių raketų taikiniu, krūptelėjo visas pasaulis.
Dabar jau žinoma, kad M. Vanino ir Rusijos generolų grasinimai nuskambėjo iš esmės tuo pačiu metu. Tik M. Vaninas juos kovo 21 dieną paskelbė viešai – Danijos dienraštyje „Jyllands Posten“, o Rusijos generolų grasinimai skambėjo uždarame susitikime Vokietijoje kovo 18-20 dienomis. Todėl verta panagrinėti, kuo panašūs ir kuo skiriasi šie du Rusijos branduolinio šantažo atvejai, kuris jų – pavojingesnis ir kokie jų tikslai.
Dėl Baltijos šalių – speciali taktika?
Dėl M. Vanino grasinimų viskas daugmaž aišku: tiesiai ir atvirai pareikšta, kad Danija turėtų suprasti, jog į jos karo laivus gali būti nutaikytos Rusijos branduolinės galvutės, jei šalis nuspręstų įgyvendinti savo planus jungtis prie NATO priešraketinės gynybos skydo. Be to, grasinimai – vieši ir tiesioginiai, paskelbti būtent tai šaliai, kuriai jie skirti.
Dar vienas svarbus aspektas – Rusija Danijai, kaip ir 2007 metais (o taip pat ir vėliau) Europai grasino tik nukreipti branduolines galvutes į konkrečius taikinius, o ne pačia branduoline ataka.
Visai kitaip elgiamasi Baltijos šalių atžvilgiu – grasinimai šiuo atveju dar grėsmingesni, bet viešai bandoma teigti, kad jų nė nebuvo. Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas Dmitrijus Peskovas praėjusį ketvirtadienį net ėmėsi viešo melo – jis paneigė Didžiosios Britanijos žiniasklaidos pranešimus, esą Maskva grasino panaudoti branduolines pajėgas tuo atveju, jeigu būtų mėginama grąžinti Ukrainai Rusijos aneksuotą Krymą arba būtų stiprinamos NATO pajėgos Baltijos šalyse.
„Tai besitęsiančios isterijos dėl mūsų šalies demonizacijos klasikinis pavyzdys. Faktiškai patys įaudrina padėtį informaciniame plane – netgi nesiremdami jokia konkrečia informacija – o vėliau patys bijo to, ką parašė“, – ironizavo D. Peskovas, bandydamas paversti į viešumą prasprūdusią informaciją apie grasinimus vos ne gandais.
Itin svarbus susitikimas
Tai buvo reguliarus vadinamosios Elbės grupės, kurios įsteigimą galima laikyti dar vienu vadinamosios Baracko Obamos „perkrovimo politikos“ rezultatų, susitikimas. Elbės grupė iš pradžių buvo vadinama JAV ir Rusijos iniciatyva branduoliniam terorizmui išvengti (US-Russia Initiative to Prevent Nuclear Terrorism), tačiau gana greitai peržengė šias ribas. Idėja įsteigti įtakingų JAV ir Rusijos atsargos generolų (tiek armijos, tiek saugumo struktūrų) nuolatinį forumą buvo pristatyta 2009 metais, o pirmasis susitikimas surengtas 2010 metų spalį Stambule.
Ir nuo pat pirmojo susitikimo nei JAV, nei Rusijos pusė neneigė, o net atvirkščiai pabrėžė, kad šių susitikimų rezultatai visuomet tiesiogiai raportuojami aukščiausiems abiejų šalių valdžios atstovams – taip pat ir prezidentams.
Maža to, man pavyko išvysti patį dokumentą, kurio pagrindu buvo parengta tiek „The Times“, tiek „The Independent“ paskelbta informacija apie naujausią Rusijos branduolinį šantažą. Šis 4 lapų dokumentas – tai vieno susitikimo dalyvio iš JAV pusės, taip pat atsargos generolo, užrašai.
O juose juodu ant balto parašyta, kad Rusijos delegacijos vadovas, buvęs vidaus reikalų ministras Anatolijus Kulikovas amerikiečių kolegas informavo, kad prieš susitikimą jį priėmė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris, be kita ko, ir nurodė pagrindines žinutes, kurios turi būti perduotos JAV atstovams. Dokumente taip pat teigiama, kad prezidentas V. Putinas apie būsimą susitikimą ir pokalbių temas taip pat buvo informuotas iš anksto.
Skirtingos šantažo formos ir tikslai
Atsakymas paprastas – šie du atvejai turėjo visiškai skirtingus tikslus, todėl ir šantažo forma buvo skirtinga. Rusijos ambasadoriaus Danijoje M. Vanino pareiškimas buvo skirtas Danijos visuomenei – tikimasi, kad toks šantažas galbūt nukreips visuomenės nuomonę prieš planų jungtis prie NATO priešraketinės gynybos skydo įgyvendinimą. O jei tai prisidės prie bendros nuotaikos Vakaruose apie „neprognozuojamą Rusiją, su kuria geriau nejuokauti“ kūrimo – tuo geriau. Taigi, kuo didesnis viešumas šiuo atveju ir yra Rusijos tikslas.
Dėl Baltijos šalių viskas priešingai. Jų visuomenės nuomonės paveikti Rusija jau, atrodo, nebesitiki. Tačiau ji ne tik tiki slaptosios diplomatijos galia, užkulisiniais susitarimais su pasaulio galingaisiais, bet ir labai sėkmingai tuo naudojasi. Pastaruoju metu šiai slaptajai diplomatijai Rusija išnaudoja pačių amerikiečių išrastą būdą – vadinamąją „antrojo tako diplomatiją“ (Track II diplomacy), kuri numato esą neoficialius nevyriausybinių veikėjų susitikimus svarbiais dvišaliais klausimais.
Rusijos generolų Jungtinėms Valstijoms pasiųsto signalo tikslas – ne viešais pareiškimai, o užkulisiuose įtikinti JAV sprendimų priėmėjus (ne visuomenę), kad bet kokios idėjos dėl NATO sąjungininkų pajėgų ar modernios ginkluotės nuolatinio dislokavimo Baltijos šalyse gali būti labai pavojingos. Ir pavojingos ne pačioms Baltijos šalims, o būtent jų NATO sąjungininkėms.
Nes Rusija puikiai žino, kad Baltijos šalių jos grasinimai neišgąsdins. Šios valstybės geriau rinktųsi realų savo apgynimą nuo vis labiau tikėtinos Rusijos agresijos galintį garantuoti pajėgų ir ginkluotės dislokavimą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, net jei Kremlius grasina kažkokiomis pasekmėmis, o ne būtų linkusios dar kartą naiviai patikėti, kad užtenka Maskvos „neprovokuoti“ ir ši šalis nekels jokios grėsmės.
Baltijos šalys puikiai žino, kad Rusija geriausiai supranta jėgos kalbą ir būtent, kai susiduria su realia jėga (o NATO jėga yra daug kartų didesnė už Rusijos), Kremlius baigia didinti įtampą ir grasinti. Todėl būtent panašus į Šaltojo karo laikus pajėgų dislokavimas prie priešiškos stovyklos (šiuo atveju Rusijos, o Šaltojo karo metu Varšuvos bloko) sienos, o ne dar vienas bandymas tartis su Rusija, dabar geriausiai padėtų užbaigti įtampos eskalavimo laikotarpį.
Jos taip pat žino, kad V. Putino Rusija yra agresyvi, nepaisanti jokių tarptautinės teisės normų ir susitarimų, tačiau ji nėra neprognozuojama. Apie daugelį dalykų, kurie vyksta dabar Baltijos šalių politikai, diplomatai ir analitikai ne kartą įspėjo dar prieš kelerius metus, tačiau tuomet tai dažniausiai buvo vadinama vos ne posovietiniu Baltijos šalių paranojos sindromu.
Tačiau dabar Baltijos šalims kartais sunku įtikinti partnerius priešingais dalykais – kad visi panašūs grasinimai yra tik Rusijos šantažas, o Kremliuje įsitaisę ciniški kriminalinės Rusijos veikėjai, kuriems labiau už viską rūpi jų pačių (ne Rusijos ir ne jų šalies žmonių) gerovė, toli gražu negali būti lyginami su kokiais nors iš tiesų neprognozuojamais musulmonų teroristais ar kitais ideologiniais savižudžiais. Todėl ir branduolinis šantažas tėra diplomatinė Rusijos priemonė siekiant visai kitų tikslų, o ne realūs ketinimai.
Ar pavyks dar kartą apgauti?
Ne veltui slaptosios savo diplomatijos taikiniu Rusija sąmoningai renkasi JAV – valstybę, nuo kurios iš esmės priklauso, kokios apginamumo priemonės galų gale bus dislokuotos Baltijos šalyse.
Kodėl Rusijai prireikė tokios generolų pasiųstos žinios? Nors netgi NATO Velso susitikime priimti sprendimai dar nėra visiškai įgyvendinti, Vakaruose jau prasideda diskusija, kad atgrasyti Rusijos nuo Baltijos šalių puolimo, o juo labiau jas apginti dabartinių sprendimų gali nebepakakti.
Tai, kad Baltijos šalims yra gali kilti reali grėsmė jau kalba ne vien politikai, bet ir kariškiai, tarp jų ir NATO pajėgų Europoje vadas Philipas Breedlove’as. Todėl natūralu, jog netrukus gali prasidėti reali diskusija dėl nuolatinių NATO pajėgų ir modernios ginkluotės dislokavimo Baltijos šalyse. Būtent to bando išvengti Rusija savo branduoliniu šantažu.
Signalo esmė: „nereikia eskaluoti karinio konflikto, verčiau tarkimės, kitaip pasekmės gali būti neprognozuojamos.“ Juo labiau, kad tame pačiame atsargos generolų susitikime ir apskritai pastaruoju metu Rusija bando ir demonstruoti esą gerą valią – siūlo dalytis žvalgybos informacija ten, kur kyla bendros grėsmės. Minėtame susitikime pasiūlyta net ieškoti įvairių bendradarbiavimo formatų, apsaugosiančių nuo „atsitiktinių susirėmimų“, kurie esą tikėtini taip išaugus įtampai.
Rusija ragina tartis net dėl Ukrainos. Minėtame susitikime teigta, kad Kremliaus tikslas yra vadinamąją Novorosiją pavesti autonomine sritimi konfederacinėje Ukrainoje. Kitaip esą šis konfliktas liks užšaldytas. Pabrėžtina, kad apie tolesnį karo Rytų Ukrainoje eskalavimą pakankamai atvirai kitais klausimais kalbėję generolai neužsiminė.
Tačiau čia pat branduoliniu ginklu grasinta ginti (ne nutaikyti branduolines galvutes, kaip Danijos atveju, o „panaudoti branduolinį ginklą prieš NATO“) ir Krymą, jei tik kas nors sugalvotų jį jėga sugrąžinti Ukrainai.
Įdomu, kad agresyvumo lygis kalbant apie galimą ginklų tiekimą Ukrainai, nors tai irgi buvo vienas svarbiausių šios slaptosios Rusijos diplomatijos tikslų, iš Rusijos generolų pusės buvo mažesnis. Grasinta, kad „Rusijos žmonės“ esą tokiu atvejų reikalautų atsakyti jėga, bet branduolinis ginklas neminėtas.
Grėsmė Baltijos šalims – reali
Juo labiau, kad patys Rusijos generolai neslėpė, esą Baltijos šalyse jau dabar mato tas pačias prielaidas, kurios neva privertė „imtis veiksmų“ Ukrainoje. Tiesa, tai buvo pateikta tokiam kontekste, kad atrodytų, jog dėl visko kaltos pačios Baltijos šalys. Žinutė Vakarams šiuo atveju irgi aiški: konfliktas gali tapti labai pavojingas, tačiau jo lengva išvengti – užuot provokavę Rusiją, sutramdykite Baltijos šalis. Tuomet net ir Rusijos bendradarbiavimas su NATO galės būti atnaujintas, nes jam trukdo būtent Baltijos šalys ir Lenkija.
Todėl išvada tarsi būtų paprasta – minėtas Elbės grupės susitikimas ir jame skelbti grasinimai daug pavojingesni už viešai Danijai skelbtus grasinimus, tačiau dėmesio tarptautinėje arenoje tai sulaukė daug mažiau negu vertėtų – net kai viskas paskelbta viešai.
Dar viena išvada būtų ta, kad Vakarai, ir ypač JAV, privalo nepasiduoti nei Rusijos šantažui, nei gundymams, o atvirkščiai: demonstruodami jėgą (nes visi bandymai tartis su V. Putino Rusija anksčiau ar vėliau žlugo ir iš istorijos pamokų vertėtų mokytis) atgrasyti Rusiją nuo bet kokių minčių apie naujas agresijas.
Tačiau labai tikėtina, kad Elbės grupės susitikimas turės tokį poveikį, kokio ir tikėjosi Rusija. Vakaruose, taip pat ir JAV, iki šiol labai stiprios jėgos tvirtinančios, kad su Rusija galima ir reikia tartis, o ne konfrontuoti. Toks branduolinis šantažas bei kita ranka demonstruojamas Rusijos tariamas pasirengimas tartis tokias jėgas tiks sustiprins. Tačiau, jei Rusijai pavyks, tai bus tik dar viena V. Putino režimo apgaulė, kuria netrukus teks labai skaudžiai įsitikinti.
Pavyzdys – jau ne pirmas
Apie tai, kaip Boisto grupės pastangos lėmė pagal Rusijos scenarijų vykusias Minsko taikos derybas rašiau dar praėjusių metų rugsėjį.
Tiesa, tuomet tai buvo tik dalies Rusijos valdžios elito iniciatyva. Pagrindinių karo Ukrainoje architektų ir kurstytojų – Rusijos vicepremjero Dmitrijaus Rogozino klano atstovas, Rusijos strateginių tyrimų instituto direktorius ir užsienio žvalgybos atsargos generolas leitenantas Leonidas Rešetnikovas šį vasarį viename interviu patvirtino, kad Minsko susitarimų idėja gimė Boisto saloje, tačiau nei jis, nei jo kolegos tam nuo pat pradžių nepritarė. Nors amerikiečiai su tokiai pat pasiūlymais ir idėjomis lankėsi ir jo institute.
Šį kartą Rusijos slaptoji diplomatija daug labiau primena ne vienos valdžios elito grupės, o bendrų Kremliaus planų įgyvendinimą. Nors daugelis Elbės grupės susitikimo dalyvių iš Rusijos pusės vėl yra artimi taikos Ukrainoje plano iniciatoriui – buvusiam premjerui, užsienio reikalų ministrui ir žvalgybos vadovui Jevgenijui Primakovui bei jo klanui.
Taip pat svarbu pastebėti, kad pačiose Jungtinėse Valstijose Boisto grupės susitikimas saugumo ir gynybos bendruomenę iš esmės suskaldė į dvi dalis : viena teigė, kad tokie slapti susitikimai nėra nei priimtini, nei veiksmingi, nes tai – Rusijos spąstai, tačiau kita tvirtino, jog tai labai svarbus ir veiksmingas būdas ieškoti sutarimo su Rusija, o tuo pačiu konflikto sprendimo kelių.
Vien panašus Vakarų bendrijos suskaldymas reakcijos į Elbės susitikime išsakytus grasinimus atžvilgiu vietoj tvirto ir vieningo ryžto nepasiduoti jokiam Rusijos šantažui būtų Kremliaus diplomatinė pergalė, kurios jis ir siekė.
