Net ir praėjus daugiau nei dviems dešimtmečiams nuo sovietinės okupacijos pabaigos, rusų kalba užima tvirtas pozicijas šalyje. Latvijos visuomenėje paraleliai egzistuoja dvejos informacinės erdvės – latviškoji ir rusiškoji. Tai, jog negalime kalbėti apie sėkmingą rusakalbių integraciją, o tik paralelinės visuomenės buvimą, iliustruoja problemos mąstą.
Benedictas Andersonas yra išgarsėjęs savo kontraversišku teiginiu, jog tautos tėra „įsivaizduojamos bendruomenės“. Pasak jo, nacionalizmas, kurio išdavoje susiformavo šios bendruomenės, atsirado lyg savotiška priešprieša ankstesnėms kultūrinėms tradicijoms, pavyzdžiui religijai. Čia neketinu įrodinėti etninių latvių ar Latvijos rusakalbių bendruomenės įsivaizduojamumo. B. Andersoną paminėjau dėl to, jog remiantis vienu iš jo teorijos punktų, galima drąsiai teigti, jog nėra įmanoma jokia rusakalbės visuomenės dalies gravitacija į latviškąją kultūrinę, socialinę ir politinę erdvę.
Kalbant apie kultūrinės Rusijos ekspansijos Latvijoje pavyzdžius, pirmiausiai reiktų išskirti Pirmojo Baltijos kanalo veiklą. Šios televizijos centrinė būstinė yra įsikūrusi Rygoje. Pirmojo Baltijos kanalo programa yra šiek tiek adaptuota Rusijos valstybinės televizijos, Pirmojo kanalo, versija, specialiai skirta Baltijos šalims. Nors šis Maskvos propagandos TV kanalas Latvijoje pasiekiamas tik per kabelinės ar palydovinės televizijos tinklus, šiais laikais tai nėra problema. To pasekmė – didžioji dalis Latvijos rusakalbių, o ir dalis etninių latvių, aktualią informaciją kasdien gauna iš ne Latvijoje sukurtų TV programų.
Tai, jog didelė visuomenės dalis yra tiesiogiai veikiama Rusijos informacinės orbitos, gali būti drąsiai įvardinta grėsme nacionaliniam saugumui. Pavyzdžiui, iš valstybinėse Latvijos mokyklose dėstomų šalies istorijos pamokų rusakalbių vaikams tikrai gali būti mažai naudos. Per Rusijos dosniai finansuojamą kanalą jie dažnai girdi visiškai priešingą, Maskvai palankią istorinių įvykių interpretaciją. Dažni įvairių sričių ekspertų kritiški pasisakymai Latvijos valstybingumo, vyriausybės vykdomos politikos ar istorijos klausimais toli gražu neprisideda prie lojalių Latvijai asmenų formavimo.
Ji yra pagrindinis Kremliaus strategų įrankis, per kurį gali būti sėkmingai priešinamos dvi Latvijos visuomenės dalys. Nedraugiška Latvijai propaganda rusų kalba yra manipuliuojama rusakalbė bendruomenė. Jai yra perteikiama viena ar kita Maskvai naudinga politinė žinutė. Be to, masiškas rusiškų informacinių priemonių naudojimasis sukuria prielaidas dar labiau stiprinti įsivaizduojamos rusakalbės bendruomenės tapatybę. Kalbėdami apie rusakalbę Latvijos bendruomenę, neturėtume pamiršti fakto, jog ją sudaro toli gražu ne vien tik rusų tautinės mažumos atstovai.
Dauguma sovietinės okupacijos metais iš kitų TSRS respublikų į Latvija atkeltų gyventojų vartoja rusų kalbą kasdieniame gyvenime ir vadinami bendru rusakalbių vardu. Nors gali skirtis šiai bendruomenei priskirtinų asmenų religinės pažiūros, kilmė ar net pats požiūris į Latvijos valstybingumo idėją, tačiau bendru vardikliu esanti rusų kalba yra esminis komponentas, padedantis formuoti kažką panašaus į rusakalbių bendriją. Žinoma, kiek primityvu būtų akcentuoti tik kalbinį faktorių. Ne mažiau svarbi yra ir bendra istorinė kilmė, kuri juos skiria nuo etninių latvių, kurių pagrindu ir yra sukurta Latvijos valstybė.
Be rusiškos televizijos ir radijo stočių, rusakalbė spauda taip pat yra stabdis bendros latvių nacijos susiformavimui. B. Anderseno teigimu, laikraščiai - o šiuo metu aktualiau kalbėti apie intenetinę žiniasklaidą - šiuolaikiniam žmogui pakeitė rytinę maldą. Dalis Latvijoje leidžiamos rusakalbės spaudos dėl savo turinio gali būti drąsiai pavadinta antivalstybine. Kaip ir aptartuoju televizijos atveju, spauda ir intenetinė žiniasklaida varo pleištą tarp dviejų Latvijos visuomenės dalių.
Rusiškos televizijos, radijo ar spaudos bei interneto faktorių poveikį įsivaizduojamos bendruomenės kūrimuisi jau aptarėme. Nereikia užmiršti paminėti ir jau egzistuojančių etnonimų niuansų. Rusų kalba etnonimas latvijci nurodo būtent į rusakalbės bendruomenės atstovus, juos priešpastant rusiškam etninių latvių terminui latyši.
Taigi, Rusijos informacinės sklaidos mąstai ir Kremliaus dosniai subsidijuojamų masinių informavimo priemonių gausa ir įvairovė neabejotinai ir toliau trukdys vieningos politinės latvių nacijos su vakarietiškomis vertybėmis ir mentalitetu, atsiradimui. Nors nuskambės fatalistiškai, tačiau kyla rimtos abejonės ar yra įmanomas kitoks įvykių scenarijus. Tai, jog jaunesnė rusakalbių karta ganėtinai gerai šneka latviškai ar turi Latvijos pilietybę dar nereiškia jokio mentalinio lūžio.
Pavyzdys galėtų būti ir dabartinis Rygos meras Nilas Ušakovas. Įgijęs vakarietišką išsilavinimą, mokantis keletą užsienio kalbų ir gana jaunas, jis demonstratyviai pasirašė už referendumą, kuriuo rusų kalbai būtų suteiktas oficialus statusas. Be to, jo vadovaujamas „Santarvės centras“ politologų tiesiogiai įvardijamas prorusiškiausia politine jėga šalyje.
Susidaro paradoksali padėtis. Išoriškai rusakalbiams „latvėjant“, t.y išmokstant kalbą ar tampant šalies piliečiais, Latvijos politinis laivas demokratinių rinkimų būdu gali būti vis dažniau sukamas į Rytus. B. Andersonas vaiduokliškais nacionalistiniais vaizdiniais vadino visokiausius monumentus ir paminklus. Latvijoje kol kas vyrauja etninių latvių materialieji nacionalizmo simboliai. Bet prisiminus rusakalbių skanduotę, kad „rusų mokyklos – tai mūsų Staliningradas“, ar tai, jog Pirmojo Baltijos muzikinio kanalo ir aibės radijo stočių skleidžiama rusiškoji kultūra FM dažniais kas dieną pasiekia šimtus tūkstančių Latvijos gyventojų, nenorom susimąstai.
Ar turi reikšmę šiais laikais praeities įvykius atspindintys monumentai ir jų statymas, jei jiems skirtus pinigus daug efektyviau panaudoti informaciniame kultūriniame kare? Juk bendrumo jausmą šiais laikais gali sukelti ne tiek paminklas Nežinomam kariui, kiek, pavyzdžiui, bendrai vakare žiūrima „Latvijskaja vremia“ ir pramoginės laidos bei filmai, kurių kūrimui Maskva pinigų negaili.
Autorius yra VU TSPMI studentas.