Smogimas į Irano branduolinius įrengimus reikštų Irano užpuolimą, taigi karą prieš Iraną. Antpuolis pažeistų tarptautinę teisę. Šiuo metu pateisinamas tik gynybinis karas, kai reaguojama į kitos šalies agresiją arba kai kariniams veiksmams pritaria Jungtinių tautų organizacijos (JTO) Saugumo taryba. Pritarimo nėra ir nebus, o Iranas nesiima karinių veiksmų prieš Izraelį ir veikiausiai neketina jų imtis ateityje.
Netanjahu grasinimų akivaizdoje tyli pasaulis, net Vakarų Europos šalys, kurios didžiuojasi savo moralia politika. Tyli ir Lietuva, nors ir ji kartą skelbėsi esanti doros politikos šalininkė. Europos šalių abejingumas šiek tiek stebina. 2002-2003 m. Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos šalys viešai priešinosi vadinamajai Busho doktrinai – esą JAV turi teisę smogti šalims atskalūnėms – neslėpė savo būgštavimų dėl vienašalės ir arogantiškos Vašingtono politikos. Jos nepalaikė JAV puolimo. Istorija jas pateisino, nes Irakas nei mėgino gaminti branduolinį ginklą, nei palaikė ryšių su „Al-Qaeda“ ir kitomis teroristinėmis organizacijomis.
Pasaulis taptų mažiau saugus, jei Iranas turėtų branduolinę ginkluotę. Bet jis tapo mažiau saugus, kai Izraelis, Indija, Pakistanas ir Šiaurės Korėja sukūrė savo branduolinius arsenalus. Šioms šalims dėl to nebuvo grasinama karu, nors Šiaurės Korėja yra neprognozuojama, o Pakistanas yra ganėtinai nestabili šalis, jau tris kartus kovojusi su savo kaimyne Indija.
Kartais teigiama, jog Izraelio antpuolis būtų prevencinis karas, taigi, kažkokia prasme pateisinamas. Bet prevencinio karo samprata yra gana slidi, ir dauguma filosofų mano, kad prevencinis karas, kuriuo esą siekiama neutralizuoti potencialią karinę grėsmę, nesidera su teisingo karo teorijomis ir yra doroviškai smerktinas.
Jei šalims būtų leidžiama pirmosioms pulti, kol priešas dar nėra sustiprėjęs ar sukūręs galingesnio arsenalo, pasaulis taptų gerokai pavojingesnis. Indijai būtų leistina pulti Pakistaną, ir atvirkščiai. JAV galėtų smogti Kinijai, nes jos ūkinis, taigi ir karinis potencialas ateityje tik augs. Tarptautinė santvarka, įteisinanti prevencinį karą, būtų nestabili, nes varžovai, negebėdami tiksliai numatyti savo oponentų kėsinimųsi, jaustųsi nesaugūs. Kadangi baimės akys yra didelės, gerokai padidėtų karo tikimybė. JAV antpuolis prieš Iraką rodo, kad net galingiausia šalis gali įžiūrėti grėsmes, kurių nėra.
Kartais siūloma daryti išimtį chuliganiškoms valstybėms (rogue states), kurios turi agresijos istoriją ir aktyviai rengiasi puolimui. Bet Iranas nėra tokia valstybė. Jos vadovų kalbos yra atgrasios ir provokuojančios. Prezidentas Ahmadinejadas neigia Holokaustą, dažnai prabyla apie Izraelio išnykimą, užuot vadinęs Izraelį Izraeliu, kalba apie sionistinį režimą, sionistinį vienetą, ir tt. Bet šiurkšti retorika nepateisina karo. JAV negali pulti Kubos ir Venesuelos vien dėlto, kad jų vadovai dažnai prakeikia piktuosius „jankius“. Saddamo Huseino Irakas buvo agresyvi šalis, puolusi ir Iraną ir Kuveitą.
Daugelis netiki Teherano aiškinimais, kad jis nesiekia pasigaminti branduolinio ginklo, bet nėra ženklų, kad Iranas rengiasi agresijai. Netikiu aiškinimais, kad Irano mulos ir teokratai, kitaip nei kiti branduolinių šalių vadovai, rizikuotų branduoliniu karu, kad jų neatbaidytų ir nesutramdytų žinojimas, kad per Vakarų kontrapuolimą galėtų žūti milijonai jų piliečių. Tarptautiniai džihadistai, kaip Osama bin Ladenas, neturintys nei tėvynės, nei atsakomybės dėl žmonių gyvybių, gal ir ryžtųsi smogti branduoliniu ginklu, bet Irano vadovai nėra abejingi savo žmonių ir šalies likimui.
Būtų gerai, kad ekonominės ir kitos sankcijos įtikintų Iraną nesiekti atominės bombos. Neatmetu galimybės, kad savo atgrasia retorika Netanjahu mėgina priversti Vakarų šalis taikyti vis griežtesnes sankcijas Iranui, ir įspėti Teheraną, kad žengiama labai pavojinga linkme. Grasinti gal ir leistina, bet puolimas būtų doroviškai smerktinas.
Kalbama apie taiklų, chirurginį antpuolį, kuriuo būtų sunaikinami tik branduoliniai įrengimai. Bet tokių chirurginių antpuolių mažai. Bent vienas mokslininkas nuogąstauja, jog puolus reaktorius galėtų žūti nuo 5 iki 80 tūkstančių žmonių, nes į orą patektų dideli kiekiai urano heksafluorido ir kitų nuodingų medžiagų.
Ką turėtų daryti Lietuva ir jos diplomatai? Toliau tylėti ar kaip nors priešintis karo šaukliams? Laukiama, kad mažos ES šalys tylėtų ir laikytųsi bendros linijos. Esą ES bus įtakinga tik tada, kai ji kalba vienu balsu. Galimo antpuolio klausimu vienybės ES nėra, kaip nėra vieningos nuomonės dėl Izraelio politikos palestiniečių atžvilgiu.
Kai pernai rudenį buvo balsuojama dėl rezoliucijos suteikti Palestinai narystę UNESCO, žlugo ES pastangos susitarti dėl vieningos pozicijos. Atmetus užsienio politikos vadovės Catherine Ashton siūlymą visoms šalims susilaikyti, 11 šalių susilaikė, 11 balsavo už, 5 prieš. Iš didžiųjų ES šalių Prancūzija balsavo už, Anglija ir Italija susilaikė, Vokietija buvo prieš. Net Skandinavų šalių, kurios dažniai susitaria, nuomonės išsiskyrė. Švedija balsavo prieš, Norvegija ir Suomija už, Danija susilaikė.
Lietuva buvo viena iš tik 14 pasaulio šalių, kurios balsavo prieš. Dabartinė valdžia uoliai palaiko Izraelį, daug reikšmės skiria santykių gerinimui. Neįsivaizduojama, kad ji ragintų Izraelį liautis grasinus karu, kaip neįsivaizduojama, jog ji ragintų kitas ES šalis elgtis panašiai.
Bet Lietuvos valstybininkai galėtų pamąstyti, ar nežengiama atgal į tamsesnius laikus, kai ne tik nereaguojama į atvirus grasinimus pulti, bet kad ir Vakarų šalys labiausiai kalba karo kalba. Reikėtų ir pergalvoti, ar Lietuva vykdo moralią politiką ar pritaria savo sąjungininkų realpolitik. Ir ar ji turi teisę kritikuoti kitas šalis, kurios panašiai užmerkia akis į nemalonius reiškinius.
