Karo laukas. Psichologinės operacijos – Gėbelsas turėtų ko pasimokyti iš Kremliaus

Remiantis Ukrainos antiteroristinės operacijos vadovybės atstovo A. Lysenkos teigimu, balandžio 6 d. laikinai okupuotų teritorijų gyventojams buvo išsiuntinėtos SMS žinutės. Jose pranešta, kad nuo pranešimą gavusių savininkų sąskaitų Antiteroristinei operacijai Ukrainoje paremti buvo nuskaičiuota po10 grivnų.

Ukrainos karinė žvalgyba nustatė, kad žinutės buvo išsiųstos iš trijų mobilių Rusijos Federacijos radioelektroninės žvalgybos stočių. Suprantama, niekas tų 10 grivnų niekam nenuskaičiavo.

Balandžio 25 d. D. Kiseliovo „žiniasklaidos“ kūdikis, finansuojamas iš propagandai skirto iždo, „Sputnik“, savo tinklalapyje pranešė, kad Latvijoje bus įrengiami getai rusakalbiams Latvijos nepiliečiams bei kitiems rusakalbiams Latvijos gyventojams. Neva taip bus siekiama apsisaugoti nuo penktosios kolonos diversijų ir kitokio pobūdžio išdavysčių. Rusijos žiniasklaida tuojau pasigavo šią „naujieną“, savo kanalais Rusijoje pranešdamos apie neva kuriamus fašistinės Latvijos Vyriausybės konclagerius rusų tautybės žmonėms.

„Sputnik“ šį „atgimstančio“ apartheido rusakalbių atžvilgiu faktą patvirtino remdamasis internete sukurta peticija latvių kalba. Įdomu tai, kad šią peticiją, užregistruotą balandžio 14 d., ir kviečiančią „sustabdyti“ Rusijos penktąją koloną Latvijoje, per pirmąsias valandas pasirašė virš 500 žmonių, kartais net po kelis per minutę (šio straipsnio rašymo dieną, ją buvo pasirašę apie 1715 žmonių).

Šiuos du iš pažiūros nesusijusius įvykius vienija ir jų pobūdis, ir jų sumanytojai. Psichologinės operacijos, mūsuose labiau įprastos vadinti propaganda, seniai tapo neatsiejama Kremliaus režimo valdymo dalimi. Jų tėtė ir pradininkas, nacistinės Vokietijos propagandos ministras J. Gėbelsas, pamatęs savo mokinių ir pasekėjų darbus, pats turėtų iš ko pasimokyti. Išbandę naujus psichologinio teroro metodus Lietuvoje karo po karo metu, o vėliau tobulinę Sovietų Sąjungoje, dabartiniai jų meistrai toli lenkia ir teorijos kūrėjus, ir pirminius jų planuotus tikslus.

2011 metų koncepcijoje, aptariančioje Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų veiklą informacinėje erdvėje, pabrėžiama, kad vienas iš svarbiausių uždavinių yra „viešas, objektyvus ir savu laiku atliekamas konflikto priežasčių ir ištakų aiškinimas tarptautinei bendruomenei“ formuojant viešą nuomonę. „Reikiamos visuomenės nuomonės formavimas apima jos orientaciją ir mobilizaciją, leidžia sukurti globalioje informacinėje erdvėje klimatą, galintį apriboti konflikto organizatoriams tolesnių eskalacinių žingsnių atlikimą“, teigiama koncepcijoje. Todėl nėra tikslu sakyti, kaip kartais daroma mūsų viešojoje erdvėje, kad Rusijos Federacijos veiksmams yra primetamas vakarietiškas informacinio karo modelis. Paprasčiausiai informacinio, o ypač psichologinio karo, veiksmai ir principai nėra ribojami vakarų demokratijų įstatymų, o jų planuotojai ir vykdytojai turi plačius imperinius resursus. Be to, jie remiasi aukščiausių režimo vadovų patvirtinta strateginių psichologinių operacijų vykdymo doktrina.

Laisva žiniasklaida?

Valstybėje, kurioje demokratija yra priešiška pasaulio santvarkos forma, mąstytojai ir karo strategai skrupulingai pažodžiui skaito ir seka didžiojo karo mokytojo Tzu žodį. Priešo stiprybę paversk jo silpnybe ir išnaudok pergalei pasiekti, mokė senasis išminčius.

Informacinio, o ypač psichologinio, karo veiksmai ir principai nėra ribojami vakarų demokratijų įstatymų, o jų planuotojai ir vykdytojai turi plačius imperinius resursus.

Aurimas Navys

 

Naujieji Kremliaus psichologinių operacijų meistrai savo vadams dėsto elementarius likusio laisvojo, bet kapitalistinio ir ydingai liberalaus pasaulio trūkumus. Išsivysčiusiose demokratinėse visuomenėse, normaliais viešos nuomonės reiškimo kanalais ir formomis yra valdymo institucijų rinkimai, tiesioginis masių dalyvavimas valstybės valdyme, žiniasklaida ir kitos komunikacijos priemonės, mitingai, streikai ir t.t. (Ignatovas N.G., Motkovas S.I.). Ir tuoj pat randa aiškiai apibrėžtą taikinį, į kurį vėliau nukryps psichologinių operacijų ietys. „Socialinės demokratinių visuomenių egzistavimo sąlygos sukuria efektyvių žiniasklaidos priemonių gyvavimo galimybę, nes remiasi pačios demokratinės sistemos kertiniais principais – nuomonės reiškimo laisve.“ 

Svarbiausiais žiniasklaidos kanalais laikydami televiziją, radiją ir spaudą, psichologinių operacijų vilkai vikriai išnaudoja pamatines minėtas demokratijos vertybes. Negalime nupirkti ar kitaip paveikti politikų? Suformuokime viešąją nuomonę ir taip laimėkime rinkimus artimajame užsienyje. Norime, kad Krymo okupaciją palaikytų didžioji visuomenės dalis? Paprasta, kai tavo rankose ne tik įprasta žiniasklaidos dalis, bet ir socialiniai tinklai, kurių turinį budriai cenzūruoja Roskomnadzor.

Ypač svarbu gerai suplanuoti ir įvykdyti pirmąjį parengiamąjį smegenų plovimo žiniasklaidos priemonėmis etapą. Jo pagrindas – problemos iškėlimas, ir, svarbiausia, masių susidomėjimas. Juk ne viskas papuola į informacijos pertekliaus užguito ir valstybinės, 30-ia procentų atpigintos „Ruskij standart“ išbalinto eilinio propagandos vartotojo sąmonę. Ypač tie dalykai, kurie tiesiogiai nesusiję su seksu, nusikaltimais ar pinigais. 

Pirmasis viešos nuomonės formuotojų uždavinys – užkabinti ne masę, bet individą. Galbūt, didžioji masės dalis yra beveidė, bet ją sudarantys turi ir tam tikrų individualių skirtumų. Vienas skaito tik spausdintą laikraštį, kitas žiūri tik programą „Futbol-1“, trečias naudoja interneto ryšį, kaip ir 8 iš 10 Rusijos Federacijos piliečių, – internetiniams žaidimams ir pornografijai. Ir prie kiekvieno reikia savitai prieiti, tačiau su vis tuo pačiu užpildu. 

Vienas iš patikimų būdų – fašizmo, ar tiksliau jo emocinio atspalvio suteikimas bet kokiam politiniam įvykiui. Ypač turint galvoje, kad turbūt nėra Rusijos piliečio, negirdėjusio apie rengiamą paradą pergalei prieš nacistiškąjį fašizmą pažymėti (taip, juk komunizmas ir socializmas nebuvo ir negali būti fašistiniais).

Antrasis etapas – informacijos (ar tiksliau, dezinformacijos) apie norimą politinį įvykį skleidimas ir eterio perpildymas visomis galimomis priemonėmis. Kuo sėkmingesnis pirmasis etapas ir kuo didesnis informacinis interesas, tuo labiau vartojama pateikta informacija. Užvedamas ne tik efektyviausias tiesioginių kontaktų – gandų variklis, bet į propagandos perpetum mobile įtraukiami ir socialiniai tinklai, kai jų naudotojai bendraudami galvoja, kad kitoje pusėje tik vienas apyžlibis kvailokas klausytojas. Tada dezinformacija, t.y. „faktai“ ima sklisti nesustabdomu greičiu. Na kad ir apie tai, jog Kijevą valdo fašistų chunta. Ar Latvijoje rusakalbiams fašistai ruošia getus.

Informacinis prisotinimas, stebuklingai kaip koks viduramžių alchemikas varį auksu, neišvengiamai melą paverčia tiesa. Kai bobutė Jelena, įtikinta kanalo Rosija 24, Luhanske spjaudo ukrainiečiams karo belaisviams į veidus, kai ciocė Maša čiumpa sumuštam karo belaisviui, ukrainiečių bataliono vadui, už plaukų, kai „Naktiniai vilkai“, apsikarstę nacistine, atsiprašau, sovietine, simbolika, stvarsto vadui už parankių, antrasis etapas sėkmingai yra baigtas.

Galiausiai trečiasis etapas, degtuko po rusenančiu laužu pakišimas taip, kad masės sprogtų ne visur, bet tik norima linkme. Kartu tai – ir psichologinės operacijos – smegenų plovimo – vertinimo etapas. Mat siekiant užtikrinti, kad psichologinio karo vedliai eina teisingu keliu, būtina kontrolė ir tos pačios, viešosios nuomonės įvertinimas. Ar masės pasirengę? Tai galima atlikti paprasčiausių apklausų būdu. O degtukas uždegamas ir veiksmai koreguojami komentarų po straipsniais būdu. Dar galima užversti keisto pobūdžio laiškais žiniasklaidos priemonių redakcijas, o jei labai reikia, ir tų pačių apklausų duomenų pateikimu globalioje informacinėje erdvėje. Juk kas gali paneigti, kad Kremliaus remiama Levada Rusijoje pateikia ne psichologinių operacijų maestro užduotus skaičius?

Strateginės psichologinės operacijos ir konfliktas

Rusijos Federacijos strateginių psichologinių operacijų pagrindą trumpai galima nusakyti taip. Psichologinės operacijos susidaro iš politinių, karinių, ekonominių, diplomatinių ir savarankiškų informacinių–psichologinių priemonių, nukreiptų į konkrečias gyventojų grupes ir karinį priešo personalą, siekiant įtvirtinti jų sąmonėse būtinas ideologines ir socialines nuostatas, formuojant klaidingus elgesio stereotipus, transformuojant reikiama kryptimi nuotaikas, jausmus, valią, polinkį atsisakyti vykdyti karinius įsakymus, skatinti išdavystes, pasidavimą į nelaisvę ar dezertyravimą.

Jei psichologinės operacijos planuojamos teisingai, jos naudojamos prieš jėgos panaudojimą arba betarpiškai papildo jos panaudojimą. Psichologines operacijas planuoja ir įgyvendina valstybinės politikos rėmuose, o jų koordinavimas ir sinchronizacija su kitomis karinėmis priemonėmis vykdomos aukščiausiose valstybės valdymo institucijose.

Karinė strateginių psichologinių operacijų filosofija apibrėžiama gaunama agresorės nauda: užkariautose teritorijose lieka nesugriauta infrastruktūra, išlieka administracinis aparatas, visuomenės santvarka iš dalies lieka ta pati, tarptautinė bendruomenė nesikiša į konfliktą. Beveik Sido Mejerio „Civilizacija – 5“! Strateginis psichologinių operacijų išeities taškas – dirbtinis konflikto sukūrimas. Iš pradžių išsiaiškinama, kokie interesų zonoje galimi konflikto šaltiniai, kas galėtų atstovauti konfliktuojančias puses, kokios yra veikiančių visuomenės grupių toje zonoje pozicijos, vertybės bei siekiai. Ši parengiamoji stadija gali užtrukti gana ilgą laiką, priklausomai, žinoma, nuo geografinės ir politinės interesų zonos padėties. Daug lengviau dirbti Gruzijos Pietų Osetijoje, kuri nėra NATO ir ES, nei pvz., Estijoje.

Toliau aiškinamasi, kokie yra esminiai konflikto šaltiniai, kas galėtų būti pagrindinėmis oponuojančiomis pusėmis, nustatomi veiksniai, kurie galėtų gilinti konfliktą. Dažniausiai konfliktas kuriamas etniniu ar religiniu pagrindu, tačiau dažnai pasitelkiamos ir istorinės pretenzijos. Galiausiai psichologinių operacijų planuotojų štabe simuliuojamos įvairios situacijos ir testuojami raktiniai įvykiai, kurie galėtų sukelti prievartos protrūkius ir didinti politinę įtampą, tačiau sykiu tarptautinėje arenoje nesukeltų sprogimo reakcijos.

Turint patikrintą ir patvirtintą planą, pradedamas įgyvendinimo etapas. Visų pirma, išnaudojant visiškai kontroliuojamą žiniasklaidą, suformuojamos vidinės auditorijos nuostatos, kai visuomenė didžiąją dalimi yra persmelkta šovinistinių–patriotinių jausmų ir požiūrių, ji persisunkia, prisiima ir pateisina valstybinės politikos tikslus. Kartu pasitelkiamos informacinės priemonės valstybės–aukos (interesų zonos) visuomenės valiai priešintis sunaikinti. Kariniais veiksmais – pratybomis šalia sienų, artimu pajėgų dislokavimu, karinių orlaivių skrydžiais bei karinio laivyno manevrais bauginama priešo visuomenė ir spaudžiama politinė valdžia.

Prekybinių–ekonominių ir finansinių priemonių sistema išnaudojama būsimos aukos izoliacijai ir ekonominei galiai sumenkinti. Išnaudojamos priešo valstybės vidaus politikos priemonės – įvairiais būdais ir metodais palaikomos opozicinės partijos, marginalūs, nacistiniai, kiti ekstremistiniai judėjimai, streikai. Viską vainikuoja aktyvi dezinformacija, kuria siekiama kuo greičiau įtikinti vidaus ir tarptautines auditorijas, kad iškilusį konfliktą neišvengiamai būtina spręsti karinės jėgos pagalba.