J.Pranevičiūtė. Kas ko bijo Šiaurės Atlanto aljanse: naujos ir senos grėsmės

 (21)
Nuo pat NATO įkūrimo pripažįstama, kad tai gynybos ir vertybių aljansas. Vašingtono sutartis dar 1949 m. nustatė, kad tapdamos NATO narėmis šalys įsipareigoja ginti demokratijos principais grįstą savo tautų laisvę, bendrą paveldą ir civilizaciją bei skatinti stabilumą ir gerovę Šiaurės Atlanto erdvėje.
Jovita Pranevičiūtė
Jovita Pranevičiūtė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Kiekvieną iš šių vertybių yra sunku apibrėžti, todėl NATO yra užprogramuota paradoksų organizacija. Viena vertus, pačiame bendriausiame strateginiame lygmenyje sutariama, kad tai gintinos vertybės. Kita vertus, laisvė (pavyzdžiui, žiniasklaidos) Šiaurės šalyse ir Italijoje yra suprantama skirtingai, o civilizacinis bendrumas tarp Albanijos ir Lietuvos - ne pats didžiausias.

Tas pats pasakytina ir apie stabilumą ir gerovę: Graikijoje stabilumas suprantamas ir ginamas gerokai kitaip nei Estijoje, gerovė naujausioje narėje Kroatijoje, kurią jie turėtų ginti, visai nepanaši į ginamą gerovę Danijoje. Tie nesutarimai geriausiai atsispindi diskusijoje dėl NATO grėsmių.

Grėsmių sąrašas - kur pabaiga?

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių JAV saugumo iššūkių sąrašas pradėjo gerokai plėstis: pagrindinėmis grėsmėmis įvardintos terorizmas ir masinio naikinimo ginklų plitimas. Gana populiaru tapo į NATO saugumo diskusijas įtraukti ir ryšio tarp saugumo, taikos ir darnaus vystymosi problematiką. Vietiniai konfliktai, kylantys dėl socialinės, ekonominės, etinės, religinės ar kitokio pobūdžio nelygybės, buvo įvardinti kaip galintys peržengti sienas, tapti kariniais susidūrimais, turinčiais pasekmių ne tik regione, bet ir globaliu mastu.

2008 m. Bukarešto ir 2009 m. Strasbūro-Kylio vadovų susitikimuose grėsmių sąrašas buvo dar labiau išplėstas: kibernetinės grėsmės virto „įprastais iššūkiais“, o energetika tapo nauja rizika, reikalaujančia visų sąjungininkų dėmesio. Grėsmių supratimo plėtimasis darė įtaką ir NATO vykdomoms misijoms, kurių geografija nuo misijų Bosnijoje ir Kosove išsiplėtė iki misijų Viduržemio jūros regione, Šiaurės Rytų Afrikoje ir, žinoma, Afganistane.

Kiekviena NATO strategijos peržiūra prideda dar bent vieną ar kelis naujų grėsmių, iššūkių ar rizikų apibrėžimus. Tačiau lieka neatsakyti du pagrindiniai klausimai. Pirma, grėsmių sąrašo ilginimas leido nebent sudaryti išsamią NATO narių saugumo iššūkių išklotinę, tačiau taip ir liko neatsakyta, kaip sutelkti pajėgumus ir efektyviai veikti, kai įvairios Aljanso narės šioms grėsmėms teikia skirtingą reikšmę. Antra, net jeigu galima būtų sutelkti visus reikalingus resursus, neįmanoma sutarti dėl NATO prioritetinių grėsmių pirmiausia dėl to, kad NATO narės grėsmes mato skirtingai.

Skirtingi grėsmių suvokimai NATO

Grėsmių apibrėžimo klausimas NATO tiesiogiai susijęs su NATO vizija, kas ji yra – ar globalus policininkas, ar į save susikoncentravusi gynybinė organizacija. Pirmuoju atveju NATO narės turėtų rūpintis visur ir viskuo. Antruoju atveju kalbama apie gilesnę narių integraciją ir šimtaprocentines galimybes bet kurioje šalyje narėje įgyvendinti penktąjį straipsnį.

Taip ir liko neatsakyta, kaip sutelkti pajėgumus ir efektyviai veikti, kai įvairios Aljanso narės šioms grėsmėms teikia skirtingą reikšmę.
Jovita Pranevičiūtė

Pirmuoju atveju vienas iš esminių tikslų – gebėti kuo greičiau mobilizuoti ekspedicines pajėgas, antruoju – užtikrinti, kad karinio konflikto vienoje iš NATO narių atveju pajėgų permetimas neužtruktų ilgiau nei konstatuojama, kad „kelio atgal nebėra ir reikia pripažinti priešininko viršenybę toje teritorijoje“.

Pagal tai, kokio NATO ateityje reikėtų ir kokie yra didžiausi saugumo iššūkiai, NATO nares galima skirstyti į tris grupes: „reformistes“, „status quo šalininkes“ ir „grįžimo į save propaguotojas“. Pirmajai grupei priklauso šalys, siekiančios išplėsti NATO vaidmenį pasaulyje, imtis naujų iššūkių. Jos atitinkamai mato ir platesnį lauką grėsmių, kurių Aljansas turėtų imtis, siekdamas užtikrinti „stabilumą ir savo narių gerovę“ – tai branduolinių, cheminių ir biologinių ginklų plitimas, terorizmas ir energetinio saugumo užtikrinimas. Tokios valstybės kaip JAV ar Didžioji Britanija nemano, kad tokias grėsmes galima būtų atremti neįtraukiant ir artimų partnerių (Rusijos, NATO nepriklausančių ES valstybių), ir tolimų partnerių (Japonijos, Australijos ar net Izraelio).

Antrajai, status quo grupei priklauso valstybės, įsitikinusios, kad po Šaltojo karo NATO jau transformavosi ir prisitaikė prie naujos pasaulio tvarkos, todėl reikia siekti išlaikyti esamą situaciją. Šiai grupei priskiriamos Vokietija, Prancūzija, Ispanija ar Italija sutinka, kad NATO kyla ne tik tradicinės karinės grėsmės, bet ir kai kurios vadinamosios naujosios arba nekonvencinės grėsmės – terorizmas, masinio naikinimo ginklų plitimas, – tačiau NATO neturėtų imtis tokių iššūkių kaip energetika, jūros sienų apsauga, kova su piratais, nelegalia migracija ar narkotikų kontrabanda.

Galiausiai trečiajai grupei priskirtinos valstybės – Lenkija, Čekija ir net Baltijos šalys. Jos siekia, kad NATO pirmiausia užtikrintų realų penktojo straipsnio įgyvendinimą, aktyviai planuotų konvencinę ginkluotę ir jų saugumas būtų nuolat palaikomas įvairiomis priemonėmis (karinėmis pratybomis, investicijomis į karinę infrastruktūrą ir net viešųjų ryšių akcijomis). Labai dažnai taip mąstančios valstybės daug dėmesio skiria ir branduolinio atgrasymo strategijai kaip vienam iš kertinių NATO narių saugumo elementų. Nors niekas atvirai nepasako, tačiau visi supranta, kad kalbama apie vienintelę potencialią grėsmę – Rusiją.

Ar iš tiesų grėsmių darbotvarkė keičiasi?

Ar pasikeitimai liudija, kad valstybės, propagavusios gilesnę NATO integraciją ir „nesiblaškymą“ siekiant kovoti su kitomis grėsmėmis, keičia savo poziciją? Atsakymas gali būti dvejopas. Viena vertus, Baltijos valstybės ir Vidurio Europos šalys keičia savo saugumo darbotvarkę, taikosi prie mados bendradarbiauti su Rusija, todėl tos grėsmės, su kuriomis jos nori padėti aljansui susidoroti, yra naujos ta prasme, kad jų sumažinimui vargu ar galima panaudoti karines priemones ar bent jau kariniai instrumentai nėra svarbiausi.

Kita vertus, naujų grėsmių akcentavimas nėra vienareikšmiškas. Net jeigu estai siekia ginti aljansą nuo kibernetinių atakų, o lietuviai – prisidėti savo žiniomis ir gebėjimais mažinant energetines grėsmes, tai galinčių tokias grėsmes sukelti šaltinių yra vos keli – Rusija, Kinija, galbūt Iranas. Tas pats pasakytina ir apie energetiką, ir apie mediciną, ir kitas sritis, kuriomis nori užsiimti Vidurio ir Rytų Europos valstybės. Susiklosčiusi saugumo darbotvarkė ir kalbėjimas apie ją iš tiesų lemia tai, kad VRE valstybės nuolat turi mintyje tą pačią grėsmę, tik ją vadina vis kitaip.

Taip atsitinka todėl, kad mažosios Aljanso narės, vertindamos savo saugumo grėsmes, NATO grėsmių sąraše nori jas matyti kuo aukščiau, kartu sutikdamos su NATO funkcijų plėtimu kitose srityse. Lygiai taip pat siekdamos patenkinti savo saugumo interesus elgiasi JAV, kurioms svarbu likti Afganistane, todėl kovojama su terorizmu; ar Prancūzija, kuriai norisi glaudesnių santykių su ES, todėl piratavimas ir prekyba narkotikais yra svarbi NATO veiklos sritis ir panašiai.

Vargu ar kas pasikeis

Grėsmių vertinimas ir grėsmių sąrašo pildymas yra nuolatinis procesas, priklausantis ir nuo istorinių patirčių, ir nuo politinių bei ekonominių prioritetų. Toks NATO daugiafunkciškumas tikriausiai išliks artimiausiu ir vidutiniu laikotarpiu. Tad didžiausias iššūkis Aljansui šiuo metu yra ne mechaniškai trumpinti grėsmių sąrašą, bet pasverti kiekvienos grėsmės tikimybę ir bent jau strategijų ir planų lygmenyje greitai reaguoti tiek į senus, tiek ir į visiškai naujus iššūkius.

********
Artėjant NATO viršūnių susitikimui Lisabonoje lapkričio mėn., Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI) kartu su NATO Viešosios diplomatijos skyriumi ir naujienų portalu DELFI pradėjo straipsnių ciklą, skirtą įvertinti Lietuvos patirčiai NATO ir apmąstyti paties Aljanso perspektyvas. Portale skelbiami sutrumpinti straipsniai, kurių ilgesnės versijos pasirodys šiuo metu leidžiamoje knygoje „Beieškant NATO Lietuvoje“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2010, sud. D.Jakniūnaitė, K.Paulauskas).

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

R. Bogdanas. JAV reikia trečio kandidato (73)

Prezidento rinkimai JAV įsibėgėjo visu tempu. Rūpi mums ar nerūpi, bet labai daug kas priklauso nuo JAV pozicijos mus tiesiogiai ir netiesiogiai liečiančiais klausimais. Todėl Lietuvai tikrai ne tas pats, kokia bus JAV politika, pvz., Europos Sąjungos, Baltijos šalių ar Rusijos atžvilgiu.

Vodkos imperija: vadai gerdavo kol apsivemdavo, prie stiklelio sprendėsi paprastų žmonių likimai (176)

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Marko Lawrence‘o Schrado knygą „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“, kurioje pateikiama unikali Rusijos politikos, kultūros istorija per vodkos prizmę. Autorius – Vilanovos universiteto Politikos mokslų katedros (JAV) docentas.

Č. Iškauskas. Sovietiniai „išvaduotojai“ žiauriai nuslopino Berlyno sukilimą (283)

Kas nėra girdėjęs apie Vengrijos įvykius, Prahos pavasarį ar invaziją į Afganistaną? Tačiau prieš tai buvo dar vienas pasipriešinimas komunistinei okupacijai – žiauriai nuslopintas 1953 m. birželio Berlyno sukilimas. Sovietiniai „išvaduotojai“ negalėjo susitaikyti su tuo, kad po pergalės prieš nacius jų okupacinė zona Rytų Vokietijoje galėjo išslysti iš rankų...

A. Spraunius. Pragaištinga V. Putino operacija: „Vakarai, pamilkite Rusiją“ (218)

Esama tokio paprasto žaidimo, kuriuo publiką vilioja greitų pinigų siekiantys prasimanyti piliečiai. Jį galima pavadinti „Atspėk, kur rutuliukas“. Ne ypač sunku numanyti, jog šio užsiėmimo mielai imasi ilgalaikės, kantrios veiklos vengiantys asmenys.

L. Kojala. Didžiosios Britanijos referendumas – šoko terapija ES (44)

Kai Robertas Schumanas 1950 metais paskelbė Europos integraciją pradėjusią deklaraciją, buvo keliamas monumentalus tikslas – užtikrinti nuolatos kariaujančio žemyno taiką. Ypač – tarp Prancūzijos ir Vokietijos.