Vien dosni JAV finansinė pagalba užtikrina moraliausios armijos pasirengimą. Vis dėlto užtikrinti pačiai moralei, ką per paskutines savaites parodė operacija „Apsauginė riba“, technologijų neužtenka. Pasaulio žiniasklaidoje vyksta kažkas labai įdomaus – kvestionuojamas Izraelio fasadas, ir ne tik kaip moralinio agento regione, bet ir kaip teisėtai besiginančios – nuo okupuotų teritorijų – valstybės.
Štai praeitų metų lapkritį Gazos ruožą ištiko didžiulė humanitarinė krizė – pasibaigus elektros tiekimui į gatves dėl sustojusių pompų pasipylė išmetamieji vandenys, o elektros generatoriai nebeveikė net ligoninėse. Prestižinio transliuotojo BBC reakcija į šią mėnesius besitęsusią krizę buvo ir tebėra tyla. Atrodo, jog, tiesiogine to žodžio prasme, prireikė ant civilių krentančių bombų, kad BBC atkreiptų dėmesį į įvykius Gazoje: nepranešti apie sprogdinamas mokyklas ir ligonines, paprastai sakant, būtų blogo skonio dalykas.
Įstabu tai, su kokiu šaltumu ir pasitikėjimu (kitaip sakant – profesionalumu) tas pats Izraelio atstovas Markas Regevas ir toliau gina šalies kariuomenės moralę. Nesvarbu, kokius vaizdus rodo tos pačios žinių agentūros: ar tai paplūdimyje sušaudomi vaikai, ar snaiperių pribaigiamas tarp nuolaužų pagalbos besišaukiantis žmogus. Kartoti šią mantrą Izraeliui kaip niekad reikia: kai žodis paremiamas tik tuo pačiu žodžiu, nes veiksmai rodo ką kitą, daugiau nieko ir nelieka. Klausimas tas, ar žiniasklaidos vartotojai priims naują informaciją, prieštaraujančią galingai Izraelio propagandos mašinai. Pasauliniai protestai prieš Izraelio visiškai neproporcingą (ko jau negalima diskutuoti kaip nuomonės dalyko) puolimą indikuoja tai, jog kokybiškos žurnalistikos kova prieš šią mašiną nėra bergždžia.
Žiniasklaidoje vis garsiau girdėti ir kalbos apie Izraelio Gazos ruože vykdomą neteisėtą blokadą. Nekalbėti apie ją ir jos žmogiškąją kainą reiškia pristatyti Izraelio veiksmus be esminio konteksto, o Gazos žmones kaip nežinia ko norinčius. „Mes tik norime taikos“, – kartoja Izraelis, tačiau sudaryti jai sąlygas baigiant nehumanišką Gazos blokadą nesiryžta. Šitokia pozicija visiškai suprantama: pristatyti save kaip tą pusę, kuri nori taikos, reiškia pristatyti kitą pusę kaip kliūtį tai taikai pasiekti. Čia ir yra didžiausias iššūkis – ir, tikriausiai, svarbiausia siekiamybė – žiniasklaidai: pabrėžti visai neseną istorinį kontekstą, atskleidžiantį didžiulę neteisybę (kitaip Gazos blokadą sunku pavadinti), kurią vardan taikos ištaisyti gali tik pats okupantas.
Na, o tikriausiai viena nuoširdžiausių reakcijų į Izraelio agresiją buvo JT atstovo nutrūkęs pasisakymas „Al Jazeera“ kanalui: ištaręs vos sakinį, atstovas negalėjo sulaikyti ašarų. Ir nors cinikų šitokia reakcija galėtų būti išjuokiama, šis atvirumas gali būti suprantamas tik savo akimis mačius šeimas virstant operacijos statistika.
Išvados suteikia šiek tiek vilties: kol žiniasklaida atliks savo darbą, o ne kartos Izraelio vyriausybės naratyvą, pateisinti mokyklų ir ligoninių bombardavimus bus vis nepatogiau, ypač, kai agresorius kiekvieną dieną rodo, jog jokia civilių gyvybių kaina jam nėra per didelė. Reikia tikėtis, jog kartu su Izraelio fasadu byra ir juoda-balta naratyvas, kuriame Izraelis – žmogaus teises ginanti (išskyrus jų pažeidimus okupuotose teritorijose) demokratija, o palestiniečiai – aklos neapykantos vedami jo priešai. Be to, žiniasklaida prabyla ir apie kitą Izraelio karą – tai nuomonių išsiskyrimą pačioje Izraelio visuomenėje; prieš Izraelio agresiją, nereikia pamiršti, garsiai pasisako ir žydų bendruomenės iš įvairių šalių.
„Kai tiesą pakeičia tyla, tyla pavirsta melu“, – rašo rusų poetas Jevgenijus Jevtušenka. Tyla apie neteisėtą žmonių grupės įkalinimą mažame plotelyje ir visišką jos sienų, eksporto, importo, ir net kalorijų skaičiaus kontrolę, šiek tiek pralaužta. Jos pralaužimas nereiškia antisemitizmo, „Hamas“ raketų teisinimo ar neapykantos Izraeliui. Ji visų pirma reiškia ne tapatinimąsi su galios struktūromis, bet jų kvestionavimą – ar tai neprimena oficialios žiniasklaidos paskirties?