Leidykla „Briedis“ pristato naujausios suomių istoriko M. Kulju knygos apie šį karą „Ratės kelias. Legenda apie Žiemos karo didvyrius“ ištrauką. Pirmasis leidimas Suomijoje pasirodė 2007 m., susilaukė didelės sėkmės ir vėliau knyga ne kartą vėl buvo išleista. Joje aprašomas vienas garsiausių mūšių – prie Suomusalmio, kai Raudonoji armija mėgino perkirsti Suomiją pusiau, bet buvo sutriuškinta ir priversta bėgti.
Dalis Suomijos veikiančiosios armijos karių buvo pašaukti spalio 7 d. atvykti į papildomas kartojamąsias pratybas (PKP) ir tai buvo pirmasis mobilizacijos etapas. Antra veikiančiosios armijos dalis buvo pašaukta po keturių dienų, kai pradėta telkti kariuomenę.
Papildomose kartojamosiose pratybose dalyvavo beveik 300 000 vyrų. PKP buvo signalas, kad Sovietų Sąjungai suomiai savo žemės be kovos neatiduos. Jau tuo metu pagrindinės pajėgos buvo nukreiptos į Karelijos sąsmauką ir Ladogos šiaurinę pusę, o rytinė siena į šiaurę nuo Lieksos (Lieksa) palikta ginti atskiriems batalionams.
Suomijos mobilizacija pasirodė esanti itin veiksminga. Ji buvo pagrįsta regionine sistema, pradėta taikyti jau 1932–1934 m. Už veikiančiosios kariuomenės kūrimą buvo atsakingos karinės gubernijos ir karinės apskritys. Svarbi buvo ir Apsaugos gvardijos veikla, nes 1927 m. įstatymas ją prijungė prie Gynybos pajėgų. Regioninė sistema numatė, kad Apsaugos gvardija privalo dalyvauti mobilizacijoje ir mokyti rezervininkus veikiančiosios armijos veiksmų.
[...]
Gyvenome 1939-aisiais Viešpaties metais. Vidurio Europoje siautė karas. Nors suomių tauta mėgavosi nepaprasta laisve ir taika, ne vieną kamavo klausimas, kada ateis mūsų eilė. Ir ji atėjo. Maskva atsiuntė mūsų šalies vyriausybei kvietimą, reikalaudama, kad šalies vadovai atvyktų derybų. Suomių tauta suprato, kad brangiai išpirktai nepriklausomybei iškilo grėsmė.
Tokiais žodžiais 1939 m. šv. Kalėdų išvakarėse Suomusalmyje buvo pradėtas rašyti 64-ojo pėstininkų pulko antrosios minosvaidininkų kuopos karo dienoraštis.
[...]
Naktį iš gruodžio 27-os į 28-ąją Hulkoniemyje įvyko keli pavieniai susišaudymai, ir tuo pat metu suomiai pastebėjo priešą judant per užšalusį Kiantajervį. Po vidurnakčio Raudonosios armijos lėktuvai ir artilerija taip smarkiai apšaudė suomių pozicijas, kad reikėjo laukti smarkios kontratakos. Fagernäso ir Harolos daliniai pasiruošė gynybai, o tada rusai nepaprastai nustebino suomius.
Ankstų gruodžio 28 d. rytą tiek 81-asis kalnų šaulių pulkas, tiek 759-asis pėstininkų pulkas, išsirikiavę į ilgą, kelių kilometrų koloną, saugomi tankų ir lėktuvų, užšalusiu Kiautajervio ežeru pabėgo į šiaurę. Vidurnaktį, kai padėtis tapo beviltiška, Stavka davė jiems leidimą trauktis. Atsitraukimo operacija, kurią kontroliavo Mechlis, pavyko beveik puikiai.
Rusai pasitraukė taip greitai ir netikėtai, kad gynybai pasirengę suomiai spėjo tiktai skubiai paimprovizuoti persekiojimą. Batalionams buvo nurodyta greitai vykdyti anksčiau numatytas atakas. 22-as lengvasis dalinys jau anksčiau per Kiantajervį buvo persikėlęs į Sopalą, bet turėjo sutelkęs jėgas naikinti priešus, bėgančius nuo Kūsamo kelio. Dauguma rusų, saugomi bombonešių ir tankų, pabėgo.
Nors suomiams nepavyko prasiveržti, 163-oji divizija ėmė trauktis atgal, Juntusrantos link. Rusų atsitraukimo priežastys buvo svarstomos nuo pat lemtingųjų kautynių. Viena iš priežasčių galbūt ta, kad Zelencovo vadavietė buvo Hulkoniemyje, Roinilos name, už 800 metrų nuo perkėlos. Vadavietė iš esmės buvo priešakinėje linijoje ir, suomiams puolant, Zelencovas galbūt susidarė daug niūresnį padėties vaizdą.
Dar viena atsitraukimo priežastis galėjo būti ta, kad apie padėtį Suomusalmyje realų vaizdą buvo susidaręs Stalinas. Propagandos vadas Mechlis apie padėtį raportuodavo tiesiai Stalinui, jų santykiai buvo artimi, tad Mechlis nieko nepagražino. Jei Stalinas turėjo pasirinkti – lėtas divizijos susinaikinimas ar efektyvus atsitraukimas, tikriausiai pasirinko pastarąją išeitį.
Pasak vienos teorijos, rusų atsitraukimas išgelbėjo Mechlį. Jis buvo sugrįžęs į Hulkoniemį tanke ir pagal griežtą Sovietų Sąjungos statutą kovos lauke turėjo dvi galimybes: žūti kautynėse arba nusižudyti. Šiaip ar taip, Suomusalmyje žuvus „Stalino alter ego“, būtų labai nukentėjęs Sovietų Sąjungos valdžios autoritetas.
Nežinia, ar būtų pavykę pralaužti rusų gynybą per kautynes. Bet neabejotina, kad suomiai nebūtų turėję reikiamų resursų sėkmingai užbaigti Ratės kelio operaciją, jeigu 163-oji divizija būtų pasilikusi vietoje ir sulaikiusi suomių pajėgas. Apskritai tariant, Kiantajervio juodoji kolona reiškė 44-osios divizijos pražūtį.
[...]
Gruodžio 28 d., kai 163-oji divizija gavo įsakymą atsitraukti, Čaikovskio vyrai chaotiškai spruko Kiantajervio ledu nutiesto tiekimo kelio link. Ir netrukus per klaidą puolė bombarduoti savų. Kiek pabėgęs į šiaurę, Čaikovskis pribėgo Kontimenikio suomių pozicijas, kurias nusprendė apsupti dviejų kuopų pajėgomis, koloną palikęs laukti, kol atsilaisvins kelias. 6-ojo dviratininkų bataliono karo dienoraščiuose išliko Lehtosuo dalinio pasakojimas apie gruodžio 28 d. kovas Kontimenikyje:
Nė valandai nepraėjus sargybiniai pranešė pastebėję priešą judant maždaug už 1,2 km ant kalnelio palei kelią, ir priešo sargyba netrukus iššliuožė iš miško į pelkę mūsų pozicijų link. Kai jie priartėjo maždaug per 100 m, pradėjome šaudyti ir juos sunaikinome. Bet tada kilo judėjimas priešingame miško pakraštyje. Jis atrodė net juodas nuo priešų. Automatinius ginklus nusinešė į pozicijas už medžių ir į mus pasipylė pragariška ugnis.
Jau buvome tiek įsikasę į duobes, kad jos neblogai saugojo nuo artilerijos ugnies, nors mūsų pozicijos šalia tankaus miško buvo priešakinėje atšlaitėje. Po ugnies papliūpų rusai srautu puolė į laukymę. Prisileisdami juos kiek arčiau nešaudėme, bet paskui mušėm priešą smarkia netikėta ugnim ir atmušėm pirmiausia kulkosvaidžiais.
Kartojome tai ne sykį, ir juodos krūvos laukymėje augo. Temstant vakarui į žaidimą įsitraukė ir priešo artilerija. Maždaug 600 m atstumu jie šaudė į mūsų pozicijas tiesiu taikymu, labai įnirtingai, nors dauguma granatų mums pro galvas skriejo į pelkę.
Priešo pėstininkai įnirtingai puldinėjo, palaikomi kulkosvaidžių ugnies, bet mes juos vis atmušdavome.
Vienai kulkosvaidininkų grupei Kontimenikio pozicijose vadovavo jaunesnysis seržantas Heikki Pinomäki, kurio patikimiausias šaulys buvo Usko Rintanenas. Mūšio įnirtingumą liudija tai, kad vien Pinomäki iš kulkosvaidžio paleido 6 000 šovinių ir iš jų prie pozicijos susidarė didžiulė gilzių
krūva.
Mūsų mašinos greitai pasivijo rusų žygiuotės koloną atvirame ledo lauke – ant Kiantajervio ežero, priartėjo prie kolonos iš šonų ir paleido pražūtingą ugnį. Po valandėlės ant Kiantajervio ežero įsivyravo mirtina tyla, 400 rusų suvirtus į vieną krūvą...
Kapitonas Čaikovskis mūšyje buvo šiek tiek sužeistas ir tai jam tapo dingstimi pabėgti. Jis perbėgo į Sovietų Sąjungos pusę, bet iškeliavo iš šio pasaulio kaip išdavikas, stojęs prieš baudžiamąją grupę. Čaikovskiui palikus savo vyrus likimo valiai, kilo kivirčas dėl vadystės. Kovinio dalinio vadu tapo bataliono komisaras Baturinas, kurio vadystę greitai užbaigė politruko kulka. Po Baturino nužudymo bataliono vadas Saakjanas atsisakė vadovauti daliniui. Todėl dalinys dviem grupėm leidosi bėgti į rytus, Kekimekio (Käkimäki) pusėn.
Gruodžio 29 d. rytą Kajanio batalionas nuo Hulkoniemio pajudėjo Kiulenmekio ir Kekimekio link, kur dar laikėsi sovietų kariuomenė. Tuo metu 27-asis pėstininkų pulkas puolė ten nuo Jūrikos (Juurikka). Vėlų tos pačios gruodžio 29-osios vakarą Kajanio batalionas ir 27-ojo pėstininkų pulko trečiasis batalionas susijungė prie Kiulenmekio kelio išsišakojimo.
Batalionai toliau judėjo į šiaurę, kur sumušė pakrikus rusų dalinių likučius ir susisiekė su 6-uoju dviratininkų batalionu. Tą pačią dieną 27-ojo pėstininkų pulko pirmasis batalionas sumušė Hovilos ir Kekimekio vietovėse klaidžiojusius rusus, kurie mėgino nusigauti iki užšalusio Kiantajervio ežero. Mūšiai Kiulenmekyje baigėsi gruodžio 30 d. rytą, kai suomių būriai prie Siuvejervio (Syväjärvi) sujungė savo pajėgas.
Iš Kiulenmekio paskiausiai pasitraukusiems rusams likimas buvo negailestingas. Kapitono Henrio Kuistio vadovaujamas persekiojimo dalinys sunkvežimiais prie Kiantajervio kelio išsišakojimo pasivijo maždaug kilometro ilgumo jų koloną. Kuistio vyrai sunkvežimių kėbuluose buvo pasiruošę kulkosvaidžių, lengvųjų kulkosvaidžių ir automatų. Vieno 27-ojo pėstininkų pulko štabo karininko asmeniniame karo dienoraštyje aprašyta 20 minučių trukusi kruvinoji pirtis:
Mūsų mašinos greitai pasivijo rusų žygiuotės koloną atvirame ledo lauke – ant Kiantajervio ežero, priartėjo prie kolonos iš šonų ir paleido pražūtingą ugnį. Po valandėlės ant Kiantajervio ežero įsivyravo mirtina tyla, 400 rusų suvirtus į vieną krūvą...
Vis dėlto didžiausių nuostolių kiek šiauriau patyrė 662-ojo pėstininkų pulko kovinis dalinys, pavadintas vado, pulkininko Šarovo, vardu. Gruodžio 23 d. Kūsamo batalionas buvo užėmęs Palovaros kelio išsišakojimą, paskui Šarovas buvo izoliuotas vietovėje tarp Palovaros ir Pyspajervio palei Kūsamo kelią. Nuo gruodžio 24 d. būrys mėgino prasimušti pro Kūsamo kelio pozicijas. Per tuos mėginimus Palovaros šiaurinėje pusėje buvo susigrūdusi transporto gurguolė.
65-asis pėstininkų pulkas nuo Pyspajervio puolė į pietų pusę jau šv. Kalėdų dieną, kitaip tariant, dviem parom anksčiau nei visi kiti suomių būriai Hulkoniemio ir bažnytkaimio ruože. Pirmutinis puolė majoro Yrjö Hakaneno vadovaujamas 1-asis batalionas, kuris ankstų rytą kirto Alasalmį. Pirmosios kautynės įvyko Hapavaroje, iš kurios, suomių nuostabai, rusai naktį atsitraukė. Ir liko suspausti Hapavaros ir Palavaros kelio išsišakojime.
Gruodžio 27 d. kapitono Mårteno Flinko vadovaujamo 65-ojo pėstininkų pulko trečiasis batalionas nuo Hapavaros iki Mustajokio nusigavo be sąlyčio su priešu. Tuo pat metu Kūsamo batalionas nuo Palovaros ėjo Kūsamo keliu į šiaurę Hiuioviunvaros link. Kūsamo bataliono pirmosios kuopos karo dienoraštyje rašoma:
Gavome užduotį apvalyti Hiuioviunvarą nuo rusų ir šitaip palengvinti 65 PP puolimą Mustajokyje. Iš dalies dėl to, kad buvo tamsu, kuopa pasuko vakarų pusėn – į Kūsamo – Suomusalmio kelią, kur susidūrė su rusų gurguole. Priešakinėms gretoms pradėjus šaudyti, gurguolė pakriko. Rusai smarkiai priešinosi.
Šarovo kareiviai buvo susigrupavę prie Hiuioviunvaros, kur kautynės vyko visą gruodžio 28-ą dieną. Hiuioviunvaros kautynės baigėsi suomių pergale – viena gražiausių per visą Žiemos karą. Apie Raudonosios armijos karininkų dorovę daug sako tai, kad, pamatę situacijos beviltiškumą, tiek Šarovas, tiek komisaras Podchumotovas pabėgo su dauguma pėstininkų, kai kuriuos karius palikdami. Sausio viduryje abu karininkai saviškių iniciatyva buvo sušaudyti.
Priešakyje judėję Hakaneno ir Flinko batalionai iki vakaro pavijo rytų ir Kiantajervio tiekimo kelio link miškais bėgančius išsigandusius rusus. Maždaug 300 rusų, kuriems vadovavo kapitonas Rodinas, pavyko pasprukti į Sovietų Sąjungą. Rusai bėgdami paliko visą techniką.