Pernai išleista nauja Jorgeno Randerso knyga „2052: Globali prognozė artimiausiems keturiasdešimčiai metų“ sukėlė didžiulį susidomėjimą visame pasaulyje. Parduota jau keletas tiražų, nekantriai laukiama naujų laidų.
- Dalyvavote rengiant pirmąją „Plėtros ribų“ studiją 1972 m. ir vėlesnius jos tęsinius. Kas paskatino imtis naujos prognozės?
- Pirmiausia mes, „Plėtros ribų“ autoriai, buvome skaitytojams pažadėję, kad pateiksime knygos tęsinį. Dar svarbiau tai, kad keturiasdešimt metų regėdamas ne itin sėkmingas pastangas gelbėti pasaulį nuo globalios nedarnos, labai susidomėjau, kas gi atsitiks per artimiausius keturis dešimtmečius. Norėjau sužinoti, kokiomis sąlygomis nugyvensiu paskutinius man likusius (dvidešimt penkerius?) metus.
Knygoje „2052...“ aprašiau tai, kas, mano nuomone, įvyks pasaulyje iki XXI a. vidurio. Imdamasis prognozės, esmingai nukrypau nuo ankstesnių mūsų knygų, nes jos analizavo įvairius ateities scenarijus, apibūdino tam tikrą galimų variantų skaičių, aptarė reliatyvią jų vertę ir teikė rekomendacijas politikams, kurių pastangomis ateitis galėtų tapti darnesnė. „2052…“ paprasčiausiai numato tai, kas, mano manymu, įvyks, ir tas žinojimas suteikia man ramybės.
- Ar į ateitį žvelgiate pesimistiškai, ar optimistiškai? Kokie didžiausi pavojai tyko žmonijos? Kokias viltis puoselėjate?
Tačiau iš tikrųjų nėra svarbu, kaip aš jaučiuosi – optimistiškai ar pesimistiškai, esu laimingas ar nusivylęs. Svarbu tai, kad išvados, kurias galima padaryti iš mano knygos, yra labai paprastos ir tiesioginės. Privalome dirbti geresnės ateities labui. Būtina veikti, užuot leidus įvykiams klostytis savaime. Kad ir kokia niūri lauktų ateitis, pasišventusių ir įžvalgių žmonių pastangomis įmanoma sumažinti grėsmes.
- Daugelis mokslininkų, ekonomistų, darnios raidos lyderių jūsų knygoje daro tai, ką nedažnai sau leidžia: ateities prognozes skelbia remdamiesi ne tuo, kas galėtų ar turėtų atsitikti, bet tuo, kas, jų nuomone, atsitiks. Tai drąsus žingsnis. Kas privertė jus ir jūsų kolegas jį žengti?
- Įkalbėjau juos, sakydamas, kad norėčiau iš kiekvieno gauti trumpą aprašymą, kas įvyks iki 2052-ųjų ir dėl ko jie, savo sričių ekspertai, yra visiškai tikri. Tie, kurie nepritarė mano iššūkiui, paprasčiausiai to nesiėmė.
Man liūdna, kad žmonija taip kvailai žaidžia kortomis, kurias turi, tačiau žinoti, kur mus veda kolektyvinė beprotybė, vis tiek geriau, negu nežinoti. Beje, paskutiniame knygos skyriuje duodu dvidešimt asmeninių patarimų, kaip gyvenimą ateityje padaryti kiek labiau pakenčiamą.
- Ar yra kokių nors duomenų, liudijančių, kad valstybės bando sumažinti šiltnamio dujų išsiskyrimą? Ar tai padės užkirsti kelią globaliam atšilimui?
- Taip, kai kurios šalys, ypač ES narės, iš tikrųjų sumažino emisiją, palyginti su atskaitos tašku laikomų 1990 m. lygiu. Apskritai paėmus, panašu, kad ES patenkino Kioto protokolo reikalavimus 2010 m. dujų išsiskyrimą sumažinti 8 proc., palyginti su 1990 m. lygiu (iš esmės tai vidutinė emisija per penkerius ataskaitinius metus nuo 2008 iki 2012-ųjų). Tačiau dauguma šalių padarė mažai arba nepadarė nieko. Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos laikotarpiu nuo 1990 iki 2010 m. dujų išsiskyrimą padidino 16 proc. Bendras rezultatas – globalus šiltnamio dujų išsiskyrimas 2000-aisiais augo sparčiau negu 1990-aisiais, nepaisant kalbų apie būtinybę užkirsti kelią klimato atšilimui.
Akivaizdu, kad globalaus dujų išsiskyrimo ribojimas nacionaliniu mastu daro jį mažesnį, negu šis galėtų būti (tautologija!). Tačiau liūdna matyti, kad keleto atsakingų valstybių veiksmai neatsveria didėjančio dujų išsiskyrimo kitose šalyse. Netgi po to, kai ES sumažino jį 8 proc., globalus šiltnamio dujų išsiskyrimas 2010 m. buvo didesnis negu 1990 m.
- Ar technologinė pažanga kartu su švarios energijos šaltiniais galėtų suvaldyti dujų išsiskyrimą, pakoreguoti prisirišimą prie iškastinio kuro? Jeigu taip, ar labai agresyviai reikėtų taikyti naujoves, kad rezultatas būtų pozityvus?
- Iš esmės išspręsti klimato kaitos problemą yra paprasta. Kad sustabdytume temperatūros kilimą, reikia iki 2050 m. perpus sumažinti žmogaus sukeliamą šiltnamio dujų išsiskyrimą. Šį rodiklį galima lengvai pasiekti su dabartinėmis technologijomis ir visai menkais kaštais. Išspręsti klimato kaitos problemą kainuotų 2 proc. BVP – vadinasi, jei nutarsime spręsti šią problemą, vidutinis pasaulio pilietis 2020 m. birželį bus ne mažiau turtingas negu 2020 m. sausį, jei tos problemos nespręsime.
Bėda ta, kad globali visuomenė pasirodo esanti bejėgė imtis veiksmų. Taip yra todėl, kad nuo dabartinio, gerai išbandyto būdo pigiai apsirūpinti energija (tai ir anglim grįsta elektra, ir benzinu varomi automobiliai) reikia pereiti prie brangesnio (tai vėjo ir saulės energija, iškasenų įrenginiai su atliekų surinkimu ir saugojimu). Nei rinkėjai, nei politikai, nei kapitalo rinkos nenori nuo pigių sprendimų pereiti prie brangesnių. Todėl pokyčiai nevyksta arba vyksta nepakankamai greitai.
Tačiau tą daryti vis tiek reikės. Mums būtina sutarti ir imtis sprendimų, kurie yra brangesni (bent laikinai, kol atsiras naujos technologijos, kurios juos atpigins). Privalome didinti energijos efektyvumą visose žmogaus veiklos srityse, o iškasenų kurą turime pakeisti atsinaujinančio kuro šaltiniais. Reikia liautis kirtus pasaulio miškus, tiek tropinius, tiek borealinius, nes jie sugeria milžinišką CO2 kiekį.
- Kaip klimato kaita paveiks žmonijos galimybes išsimaitinti? Kurių pasaulio dalių maisto gavybos sistemas ji palies labiausiai?
- Didėjantis anglies dioksido lygis atmosferoje greitina augalų augimą – fotosintezė vyksta greičiau, kai esama daugiau CO2. Jeigu tai būtų vienintelis žmogaus veiklos sukelto CO2 išsiskyrimo padarinys, tada poveikis maisto gamybai būtų teigiamas. Tačiau CO2 sukelia ir aukštesnę temperatūrą, o karštis pristabdo augalų augimą, bent jau daugelyje pasaulio vietų. Svarbi išimtis (man) yra mano gimtasis Šiaurės regionas, kur augalų ir medžių augimą apriboja šaltis, tad, klimatui atšilus, ir vieni, ir kiti augs greičiau. Totalus poveikis globaliam žemės ūkiui per artimiausius trisdešimt metų bus ribotas, tačiau po to agrarinė kultūra ims smukti, nes karščio efektas pranoks CO2 efektą.
Apibendrindamas galiu pasakyti: neabejoju, kad 2052 m. pasaulis sugebės apsirūpinti maistu. Problema, kaip ir dabar, bus ta pati – daugybė žmonių badaus, nes neįstengs susimokėti už maistą.
Esminis veiksnys pasaulio maisto arenoje bus skurdas, o ne problemos, susijusios su žeme, vandeniu ar trąšomis. 2052 m. milijardai žmonių gyvens labai skurdžiai, daugelis iš jų negalės prasimaitinti, nors reikiamą maisto kiekį galima išauginti šiuo metu esančiuose žemės plotuose.
- Jūs kritiškai vertinate dominuojantį vakarietišką demokratijos modelį ir kapitalizmą, vadinate juos ribotais. Kokie ekonomikos modeliai, jūsų nuomone, geriausiai tinka atremti ateities iššūkiams ir kodėl?
- Manau, esminė šiandienos problema ta, kad žmonija laikosi trumparegiško požiūrio. Dabartinius mūsų veiksmus lemia geriausiu atveju artimiausių dešimties metų perspektyva. Nesiekiame numatyti, kokie bus ilgalaikiai priimamų sprendimų padariniai. Tai esminė priežastis, kodėl šiltnamio dujas toliau leidžiame į atmosferą tokiu mastu, kad rizikuojame siaubingai paspartinti klimato pokyčius antrojoje šio amžiaus pusėje.
Trumparegiškas žmonių požiūris yra nulemtas genetiškai ir tą atspindi mūsų institucijos, ypač demokratinis sprendimų priėmimas (čia retai žvelgiama nors kiek toliau, negu apima artimiausias rinkimų laikotarpis), ir kapitalo rinka (o jos horizontas laiko atžvilgiu dar siauresnis). Bandau įrodyti, kad šioms dviem institucijoms vargu ar pavyks priimti ilgalaikius sprendimus, susijusius su klimato pokyčių padariniais.
Kapitalo rinkų ir demokratinių parlamentų trumparegiškumą lemia normalaus piliečio prigimtis, orientuota į laikinumą. Tai verčia manyti, kad rinka veikiausiai nesiims sprendimų laiku, o parlamentai neapibrėš taisyklių, kurios priverstų rinkas daugiau lėšų skirti klimato kaitos stabdymui mažėjančio vartojimo sąskaita.
Reikia sukurti tokią valdymo sistemą, kuri labiau rūpintųsi vaikų ir anūkų interesais, t. y. ateities kartomis. Reikia stipresnių vyriausybių, kurios priverstų visus įžvelgti ilgalaikę savo veiksmų perspektyvą. Manau, šiame kontekste dabartinė centralizuota Kinijos valdžia turi geidžiamų bruožų: ji stengiasi skirstyti kapitalą, atsižvelgdama į ilgalaikę šalies perspektyvą, net jeigu tai reiškia lėtesnį pajamų augimą.
Įdomu, kad ne tik komunistinės šalys renkasi sprendimus, nepaisančius daugumos valios. Pavyzdžiui, dauguma demokratiškų vyriausybių nusprendė perduoti valdžią institucijai, kuri spręstų, kokiu mastu turi būti apsirūpinama nacionaliniais pinigais. Ši teisė paprastai perduodama centriniam bankui, kurį valdo technokratai be jokios demokratinės kontrolės trumpalaikėje perspektyvoje. Remiu idėją įkurti „Globalų centrinį banką klimato emisijos kontrolei“, kuris turėtų antnacionalinę galią nustatyti nacionalinę emisijos strategiją, pagrįstą Jungtinių Tautų tarpvyriausybinės klimato kaitos kolegijos rekomendacijomis ir tinkamai finansuojamą iš globalaus klimato emisijos mokesčio.
- Ar egzistuoja skirtumai tarp kartų požiūrio į ateitį, ar esama rizikos, kad viena karta susipriešins su kita, atėjus susitraukimo laikui?
- Jaunų ir senų žmonių požiūriai skiriasi – tai būdinga kartoms. Jaunimas visada linkęs žvelgti į priekį, o vyresnieji – labiau į praeitį. Manyčiau, nauja tai, kad šiuo metu jaunimo situacija yra mažiausiai patraukli nei kada nors buvo po Antrojo pasaulinio karo (kalbu apie pasiturintį pasaulį, t. y. OECD šalis).
Šiandieninis jaunimas, kuriam reikia dosniai apmokėti savo tėvų pensijas ir jų skolas vyriausybei, susiduria su vis didėjančia bedarbyste ir augančiomis būsto kainomis. Tai nepanašu į dorą sandorį, ir manau, kad jaunimas maištaus. Kai kuriais atvejais šis konfliktas bus išspręstas taikiai, paprasčiausiai sumažinus išlaidas pensijoms arba ilginant amžių iki pensijos. Arba užtikrinant, kad vyresnieji apmokėtų didesnę nacionalinės skolos dalį, negu ta, kurią užkrauname jaunimui, pavyzdžiui, galima padidinti mokesčius vadinamajai „beibibumerių“ kartai. Kai kurios visuomenės, manau, sėkmingai užtikrins, kad be darbo likusiam jaunimui būtų sudarytos geresnės galimybės.
Tačiau kai kuriais nesėkmingais atvejais demokratiški sprendimai bus neadekvatūs, dauguma tinkamai nepasirūpins jaunimo mažumos reikalais ir jos įniršis privers perdalyti kortas. Tai reiškia, kad kai kurios pensijos ir kai kurios skolos nebus sumokėtos. Kitaip tariant, tarp kartų įsižiebs konfliktas, kurį laimės jaunimas.
- Kokią ateitį numatote Kinijai? Ar Kinijos įsigalėjimas ekonomikoje bus taikus?
- Manau, per artimiausius keturiasdešimt metų Kinija sukaups labai daug teigiamos patirties. 2052 m. ji bus tvirtai įsigalėjęs naujasis pasaulio ekonomikos hegemonas. Vidutinės asmens pajamos labai išaugs, didžiuma skurdo išnyks, Kinija bus jau nemažai nuveikusi, kad patenkintų energetinius savo poreikius, apsirūpintų maistu ir kitais esminiais resursais. Toks visada buvo Vidurio Karalystės tikslas ir jį vėl pavyks pasiekti. Pagrindinė sėkmės priežastis yra tai, kad kinai išsaugos dviejų tūkstančių metų senumo tradiciją turėti stiprią centrinę valdžią. Tai leis ekonominius šalies raumenis panaudoti tam, kad sėkmingai spręstų savo visuomenės problemas. Jiems nereikės laukti, kol investicijos į naujus sprendimus taps pelningos. Sutinku, yra pavojus, kad korupcija ir didžiulis pajamų netolygumas išsklaidys apžavus, bet nemanau, kad taip įvyks, nes dabartinė valdžia puikiai suvokia šią grėsmę šalies pažangai.
Laimei, perėjimas prie Kinijos ekonominio dominavimo, manyčiau, bus taikus, nes pagrindinis Kinijos interesas yra savo teritorijoje sukurti darnią ir laimingą visuomenę. Tai taps paprasčiau, nes jau 2020 m. ims mažėti šalies gyventojų skaičius. Kinija be vargo galės susimokėti už importuojamus resursus, nes turi gausybę konkurencingų savo produktų, panašiai kaip prieš dešimtmečius JAV lengvai susimokėdavo už naftą iš Vidurio Rytų. Kinijai nereikės okupuoti svetimų žemių, kad užtikrintų pažangą. Ji paprasčiausiai pirks viską, ko norės.
- Kaip, jūsų nuomone, klostysis reikalai Jungtinėse Valstijose?
- JAV jau ilgą laiką yra apėmusi stagnacija. Manau, praėjus keturiasdešimčiai metų, vidutinio amerikiečio perkamoji galia bus daugmaž tokia pati, kokia ji yra šiandien. Ši stagnacija leis kitoms tautoms pasivyti JAV ir, pavyzdžiui, spėju, kad vidutinis Kinijos gyventojas 2052 m. suvartos ne mažiau kaip du trečdaliai to kiekio, kurį suvartoja JAV pilietis. Pagal visus praktinius tikslus jie bus „vienodai turtingi“.
Per artimiausius keturiasdešimt metų JAV blaškysis. Ir ne dėl resursų stokos ar atšiauraus klimato. Tą lems priimami neadekvatūs visuomeniniai sprendimai.
- Kaip seksis Europos Sąjungai?
- Europa susidurs su daugybe panašių problemų kaip ir JAV (apie tai jau kalbėjau), bet jas sušvelnins tvirtesnė stiprios valdžios tradicija, palaikoma geresnių socialinio saugumo tinklų. Europa susidurs su tokiais pačiais iššūkiais kaip ir kitos bręstančios ekonomikos, ypač dėl kai kurių resursų stokos, tačiau su tuo susidoroti Europa geba, manyčiau, geriau negu JAV.
Tai nereiškia, kad Europos Sąjungos sprendimų priėmimo sistema yra tobula ir veikia sklandžiai, tačiau ji spartesnė negu amerikietiškas variantas. Be to, Europa turi geresnes (nors ir neidealias) galimybes susidoroti su distribucine nelygybe, ir ekonominę struktūrą, kuri limituoja išorės skolą. Todėl vidutinis suvartojimas Europoje iki 2052 m. augs, nors ir ne itin smarkiai. Tačiau Europa gerokai aplenks JAV, pereidama prie klimatui palankesnės ekonomikos.
- Kaip keisis BRISE (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Pietų Afrikos, dar dešimties didelių kylančių ekonomikų) situacija?
Šiose šalyse gyvena apie du su puse milijardo žmonių, taigi raidos įvairovė bus didelė, tačiau, paėmus vidurkį, ši grupė progresuos istoriniais tempais, tad jos BVP per artimiausius keturiasdešimt metų padidės trigubai, panašiai kaip ir per pastaruosius keturis dešimtmečius. Tai primins „įprastinę pažangą“, bet nebus lenktynės kinų stiliumi (išskyrus keletą BRISE šalių, turinčių stiprią centrinę valdžią), jų piliečiai 2052 m. nebus labai turtingi. Kita pasaulio dalis turės iš to naudos, nes „normalus“ augimo lygis padės apriboti žmogaus ekologinės pėdos didėjimą ir padės atitolinti klimato krizę.
- Knygoje rašote apie tai, kad jau esame „pereikvoję“ žemės resursus. Kokį dydį pasieks tas pereikvojimas, kol imsimės jį suvaldyti, ir kokie bus to padariniai?
- Žmonija pereikvojo Žemės resursus jau daugybę kartų ir 2052 m. kai kuriais atvejais stebėsime lokalų kolapsą. Vienas iš pavyzdžių veikiausiai bus tai, kad išnyks koralų rifai, kitas – neteksime tuno. Tačiau didžiausią nerimą kelia artėjantis globalus kolapsas dėl klimato kaitos. Kasmet į atmosferą išmetame dukart daugiau šiltnamio dujų, negu įstengia absorbuoti pasaulio miškai ir okeanai. Šis pereikvojimas didės, bet iki 2030 m., mano paskaičiavimais, dar nepasieks piko. Tik tada žmonija pradės mažinti savo kasmetinę emisiją, nes tik tada ims mažinti energijos kiekį, sunaudojamą kiekvienam BVP vienetui, o anglies dioksido emisija energijos vienetui bus gana sėkminga, todėl globali emisija mažės, nepaisant BVP augimo.
Šio pereikvojimo rezultatas – gerokai didesnis CO2 išmetimas į atmosferą, todėl atšilimas didės, o 2080 m., kad ir kaip apmaudu, veikiausiai sukels save įtvirtinantį klimato pokytį. Pavyzdžiui, tirpstant sniegui tundroje išsiskirs dideli kiekiai metano dujų, kurios toliau šildys atmosferą, todėl sniegas nutirps dar didesniuose tundros plotuose. Šis procesas tęsis tol, kol nutirps sniegas visoje tundroje, ir pasaulis taps „nemaloniai“ šiltas.
Kai kas stebisi mano prognoze, kad iki 2052 m. žmonija dar nebus pereikvojusi įprastinių resursų – pavyzdžiui, naftos, maisto, vandens – limito. Pagrindinė priežastis ta, kad, mano įsitikinimu, ekonomika augs lėčiau, negu daugelis įsivaizduoja. Todėl turėsime laiko, kad surastume pakaitalus labiausiai ribotiems ištekliams. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad mažesnis negu įsivaizduojama BVP reiškia mažesnį resursų sunaudojimą.
- Pranašaujama, kad pasaulio gyventojų skaičius šio šimtmečio viduryje pasieks devynis milijardus. Ką sako jūsų prognozė?
Mano prognozė panaši į Jungtinių Tautų žemiausio gyventojų skaičiaus scenarijų. Daugelį nustebins tai, kad didžiuma šalių jau priartėjo arba peržengė gyventojų skaičiaus augimo piką.
- Knygoje pateikiate labai skirtingus ateities megamiestų vaizdinius. Gal galite plačiau nušviesti šį aspektą ir pateikti duomenų, koks bus miestų gyventojų skaičius?
- 50 proc. pasaulio žmonių jau dabar gyvena miestuose (trys su puse milijardo). Iki 2052 m. miestiečių bus 70 proc. (penki milijardai). Gyventojų skaičius 2052 m. labiausiai augs miestuose. Dauguma miestų bus labai dideli – turės dvidešimt ir daugiau milijonų gyventojų. Kai kurie tvarkysis gerai, bet didžioji dauguma – prastai. Žmonių kasdienybei didelę įtaką darys internetas ir fantastinės virtualios pramogos. Kaimo vietovėse domėjimasis politika mažės. Gerai tvarkomi miestai savo gyventojams teiks patobulintą prieglobstį nuo klimato kaitos padarinių, o visą blogį teks atlaikyti žmonėms, gyvenantiems kaimo vietovėse.
- Ką gali padaryti žmonės, kad pasirengtų ateičiai ir išvengtų ekstremaliausių šiomis prognozėmis nusakytų padarinių?
- Knygoje „2052…“ pateikiu dvidešimt patarimų, kurių gali prireikti kiekvienam asmeniškai, kad visi geriau gyventų ateities pasaulyje, nes visuomenė, būkite tikri, priims ne vieną kvailą sprendimą.
Jorgenas Randersas gimė 1945 m. Norvegijoje, Oslo universitete baigė fizikos studijas, 1973 m. apgynė doktoratą Masačusetso Technologijos institute (JAV) ir ten dėstė. Romos klubo užsakymu 1972 m. kartu su Donella H. Meadows ir Dennisu L. Meadowsu parengė „Plėtros ribų“ (Limits to Growth) studiją, plačiai pagarsėjusią pasaulyje, sulaukusią daugybės vertimų, išleistą keleto milijonų egzempliorių tiražu. Novatoriška pasaulio raidos tendencijų prognozė vėliau buvo atnaujinta, pasitelkus naujas kompiuterinio modeliavimo programas (1992, 2004). Nepaisant šį tyrimą lydėjusių kontroversijų (didžiojo verslo interesams tarnavę kritikai aršiai užsipuolė pirmosios studijos autorius, esą jų prognostinio kompiuterinio modeliavimo metodika netobula), praėjus keturiems dešimtmečiams didžiuma pasaulio mokslininkų, tyrinėjančių klimato kaitos, gamtos ir aplinkosaugos problemas, pripažįsta: daugelis šios studijos išvadų ir prognozių pasitvirtino, pasirodė buvusios pranašiškos.
1981–1989 m. Randersas ėjo BI Norvegijos verslo mokyklos rektoriaus pareigas, 1994–1999 m. dirbo Pasaulinio laukinės gamtos fondo (WWFI), kurio būstinė Šveicarijoje, generalinio direktoriaus pavaduotoju, 2005–2006 m. vadovavo Norvegijos vyriausybinei komisijai, kuri sprendė klausimus, kaip mažinti šilumos spinduliuotę.
Šiuo metu Randersas yra klimato strategijos profesorius Norvegijos verslo mokykloje, tyrinėja klimato kaitą, sistemų dinamiką, darnios raidos ir globalaus atšilimo klausimus. Kaip vizituojantis profesorius dalyvauja Kembridžo universiteto verslo ir darnios raidos tarptautinėje programoje, kurią inicijavo Velso princas, kasmet rengiančioje seminarus įvairiuose kontinentuose.
Susirašinėjau su profesoriumi Randersu daugiau kaip pusmetį, nes knygos autorius skaitė paskaitas įvairiose šalyse įvairioms auditorijoms, todėl mudviejų pašnekesį vis nukeldavo. Galiausiai pasiūlė „Kultūros baruose“ paskelbti jo atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus, kurių dalį buvau suformulavęs ir aš.