Rusijos istorija permirkusi krauju ir ašaromis. Nesuskaičiuojama daugybė žmonių žuvo per stalinistines represijas ketvirtojo praėjusio amžiaus pabaigoje. Slaptoji policija NKVD savo aukas dažniausiai iš lovų ištempdavo naktį. Žmonės savo namuose drebėdavo iš baimės, girdėdami gatvėje riedančius juodus automobilius. Beldimas į duris vidury nakties reikšdavo kankinimus ir egzekuciją kalėjimo rūsyje.

Kitus kaip gyvulius vagonais išveždavo į tolimiausias, amžino įšalo sukaustytas Stalino blogio imperijos dykras, kur jie sunkiai dirbdavo iki mirties. Vaikus išplėšdavo iš tėvų glėbio ir pasmerkdavo badui ir vargui niūriose prieglaudose, skirtose išdavikų išperoms.

Šių represijų pretekstas buvo impozantiška žmogžudystė – Leningrado komunistų partijos vadovas Sergejus Kirovas tapo grėsme įtariam, brutaliam Josifui Stalinui.

Oficiali reakcija į B. Nemcovo nužudymą įtartinai primena kruvinuosius praeities įvykius. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ėmėsi asmeniškai vadovauti savo oponento nužudymo tyrimui. Tokia reakcija ne tik įžeidžianti – ji yra farsas.
Edwardas Lucasas
S. Kirovas buvo ištikimas partijos narys, „senas bolševikas“, dalyvavęs revoliucijos įvykiuose, tad dėl savo reputacijos, kompetencijos ir asmeninių savybių jis buvo lygiavertis varžovas vis labiau į diktatūrą linkstančiam sovietų lyderiui.

Nors ir prisiekęs komunistas, S. Kirovas manė, kad šalies vadovybė peržengia ribas. Jis pasisakė prieš sovietų valstietijos persekiojimą, nulėmusį didžiulio masto badą Ukrainoje ir kitur. Be to, jis priešinosi Stalino maniakiškam, paranojiškam Komunistų partijos disciplinos griežtinimui.

Tai kainavo jam gyvybę. Jis buvo nušautas 1934 m. gruodžio 1 d. prestižiniame partijos štabo pastate – Smolnio institute. Keista, kad jo asmens sargybiniai neužkirto kelio pasikėsinimui.
Stalinas viešai pasmerkė šį išpuolį. Per laidotuves jis nešė karstą ir asmeniškai ėmėsi vadovauti tyrimui.

Tačiau po šio incidento prasidėjo didelio masto represijos partijoje ir visoje šalyje. Isteriška įtarinėjimų, išdavysčių, terorizmo, sabotažo ir šnipinėjimų banga nuvilnijo per kiekvieną sovietų gyvenimo kampelį. Beveik visais atvejais kaltinimai neturėjo realaus pagrindo.

Gedulo eitynėse B. Nemcovo atminimui dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių – didoka minia, bet tokio kiekio tikrai nepakanka, kad sudrebintų režimą. Šaudymai labiau pasėjo baimę, o ne pakurstė pasipiktinimą. Dauguma režimo kritikų ir Rusijoje, ir už jos ribų dabar klausia, kas bus kita auka.
Edwardas Lucasas
Didysis sovietų dezertyras Viktoras Kravčenka, kuris savo memuaruose „Aš pasirinkau laisvę“ atskleidė visą stalinizmo siaubą, pabrėžė, kad režimas S. Kirovo nužudymu iškart apkaltino „bailius išdavikus užsieniečius – estus, lenkus, vokiečius ir galiausiai britus. Vėliau buvo pateikta nemažai oficialių ataskaitų, kuriose [žudikas] netiesiogiai buvo siejamas su tuometiniais ir ankstesniais senųjų bolševikų disidentų pasekėjais.“

Tada teroras išplito ir pareikalavo šimtų, tūkstančių ir galiausiai milijonų gyvybių. Tik kilus Antrajam pasauliniam karui ir Stalinui suvokus, kad gali pralaimėti Hitlerio karinei jėgai, NKVD vilkai buvo atšaukti.

Ir štai dabar kita žmogžudystė pasėjo baimę Maskvos gatvėse.

Borisas Nemcovas – talentingas, žavus, patrauklus, sąžiningas ir drąsus – nebuvo S. Kirovas. Jis nebuvo krauju susitepęs komunistinio aparato sraigtas. Jis buvo fizikas, iš patriotizmo pasukęs į politiką. Jis norėjo nukreipti Rusiją kita linkme, toliau nuo tos pragaištingos krypties, kuriai ją 1917 m. pasmerkė komunistai, tokie kaip S. Kirovas. Jis norėjo, kad Rusija suvoktų savo sąsajas su europietiškomis vertybėmis – laisve ir lygybe.

S. Kirovas buvo antras pagal įtakingumą žmogus Sovietų Sąjungoje, o B. Nemcovas, kaip ir kiti opozicijos lyderiai, buvo ištremtas į Rusijos politinio gyvenimo paraštes.

Tačiau oficiali reakcija į B. Nemcovo nužudymą įtartinai primena kruvinuosius praeities įvykius. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ėmėsi asmeniškai vadovauti savo oponento nužudymo tyrimui. Tokia reakcija ne tik įžeidžianti – ji yra farsas. Pastaraisiais metais susidarė visas sąrašas neišaiškintų žmogžudysčių ir susidorojimų su Kremliaus kritikais. Bylos vilkinamos prisidengiant skambiais žodžiais, sumaištimi ir nekompetencija. Nėra jokių ženklų, kad ši byla oficialiu lygmeniu bus traktuojama kitaip.

Versija, kad V. Putino režimas B. Nemcovo nužudymą galėjo suplanuoti kaip pretekstą represijoms, yra baisi. Bet dar baisesnė kita versija – kad žmogžudystę įvykdė tamsios jėgos už Kremliaus ribų.
Edwardas Lucasas
Tyrėjai sulaikė B. Nemcovo draugę, ukrainiečių modelį, ir atliko kratą jo bute – konfiskavo jo kompiuterius ir dokumentus. Tačiau labiausiai S. Kirovo nužudymo bylą primena tai, kaip apie B. Nemcovo žūtį pranešė vietos žiniasklaida.

Rusija jau yra nusileidusi į tokį propagandos pragarą, kuriame šalies opozicija siejama su sionistais, fašistais, pedofilais ir CŽV, ir šioje lygiagrečioje realybėje ji neva kuria šėtoniškus planus prieš šventąją motiną Rusiją. Visa tai pernelyg primena stalinistinę ketvirtojo praėjusio amžiaus žiniasklaidą. Nepritarimas reiškia išdavystę. Kontaktai su užsieniečiais yra šnipinėjimas. Priešas yra visur.

Kaip rašo Karen Dawisha, narsi Amerikos akademikė, paviešinusi akivaizdžias sąsajas tarp V. Putino režimo ir nusikaltėlių pasaulio, „kai opozicijos lyderius Kremlius viešai vadina priešais ir skleidžia neapykantą prieš tuos, kurie turi teisę reikalauti laisvės, žmogžudystės – nesvarbu, kas nuspaudė gaiduką – yra logiška pasekmė.“

Dabar – ir čia panašumas su S. Kirovo byla jau kelia visišką šiurpą – oficialioji žiniasklaida B. Nemcovo nužudymu kaltina jo bendražygius opozicijoje. Anot iškreiptos Kremliaus logikos, jie yra įtariamieji, nes galėjo siekti, kad nužudymas sukeltų visuomenės pasipiktinimą.

Naujųjų Rusijos radikalų pažiūras sudaro toksiškas kokteilis iš stalinistinės nostalgijos, atviro fašizmo, ultraortodoksalaus religingumo ir neapykantos Vakarams. Kai kurie jų priklauso baikerių gaujoms egzotiškais pavadinimais, pvz., „Nakties vilkai“.
Edwardas Lucasas
Tiesą sakant, tas pasipiktinimas yra labai riboto masto. Gedulo eitynėse B. Nemcovo atminimui dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių – didoka minia, bet tokio kiekio tikrai nepakanka, kad sudrebintų režimą. Šaudymai labiau pasėjo baimę, o ne pakurstė pasipiktinimą. Dauguma režimo kritikų ir Rusijoje, ir už jos ribų dabar klausia, kas bus kita auka.

Kaip sako mano draugė Jevgenija Albac, vieno iš kelių Maskvoje likusių nepriklausomų žurnalų redaktorė: „Medžioklės sezonas prasidėjo.“

V. Putino režimo logika gal ir keista, bet tai, kad jis nori išlikti valdžioje, niekam abejonių nekelia. Jei, kaip teigia režimas, B. Nemcovo nužudymas yra opozicijos ir jos užsienio samdytojų bandymas destabilizuoti Rusiją, reakcija turėtų būti nuožmi. Rusija atsidurs melo ir teroro gniaužtuose.

Versija, kad V. Putino režimas B. Nemcovo nužudymą galėjo suplanuoti kaip pretekstą represijoms, yra baisi. Bet dar baisesnė kita versija – kad žmogžudystę įvykdė tamsios jėgos už Kremliaus ribų.

Sunku įsivaizduoti kažką nemalonesnio už nedorus šnipus iš V. Putino artimo rato, bet klimatas, kurį jie sukūrė, skatina dar baisesnių elementų iškilimą.

Tai, pavyzdžiui, baisieji ekscentriškojo, despotiškojo Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo legionai. Pralaimėję separatistinį karą prieš Maskvą, karingieji čečėnai sudarė sandėrį su V. Putinu – ir turi vis daugiau pragaištingos įtakos Rusijos politikoje.

Panašaus pobūdžio ryšiai Maskvą sieja su sukilėliais Rytų Ukrainoje. Sukarintą organizaciją įsteigę galvažudžiai primena Neramumų („The Troubles“) kartos kovotojus Šiaurės Airijoje. Kaip IRA ir UDA kovotojai, jie nelinkę į kompromisus, laikosi ekstremistinių politinių pažiūrų ir yra linkę į prievartą.

O naujųjų Rusijos radikalų pažiūras sudaro toksiškas kokteilis iš stalinistinės nostalgijos, atviro fašizmo, ultraortodoksalaus religingumo ir neapykantos Vakarams. Kai kurie jų priklauso baikerių gaujoms egzotiškais pavadinimais, pvz., „Nakties vilkai“.

Šie žmonės nevertina V. Putino kaip pavojingo tirono – atvirkščiai, jų manymu, jis pernelyg nuolaidus. Jie be jokios sąžinės graužaties gali nužudyti jiems neįtikusius žmones, tokius kaip B. Nemcovas – ir taip parodyti Kremliui, kad jei režimas nesugeba susidoroti su išdavikais, susidoros kiti.

Tikiuosi, kad mes, vakariečiai, esame pasiruošę tokiai erai Rusijoje, kuri pagaliau parodys, kad pastarųjų 15 metų įvykiai ir tendencijos buvo šiek tiek daugiau, nei nedideli nepatogumai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (718)