Vargu ar pats prezidentas tikėjo tuo, ką kalba ir tuo labiau vargu ar įtikino eilinius ukrainiečius, smaugiamus korupcijos bei nesibaigiančio regioninių-ekonominių-politinių klanų siautėjimo šalies politikoje bei ekonomikoje.
Pasaulyje yra labai daug tautų, kurios siekia, bet kurioms, matyt, niekada nebus leista turėti savo valstybės. Viena didžiausia tokių tautų yra kurdai, net 30 milijonų, išblaškytų keliose kaimyninėse valstybėse, kuriems savo valstybės turėti tikriausiai nebus leista.
Ukraina stebuklo būdu, subyrėjus Tarybų Sąjungai, tapo nepriklausoma. Skirtingai nei Baltijos valstybėse, Ukrainoje nepriklausomybės siekė tik vakarų, dalis centrinės Ukrainos ir kai kurie Kijevo intelektualai. Šiaip Ukraina po II Pasaulinio karo gana neblogai jautėsi TSRS ir labai daug ukrainiečių užėmė aukštas pareigas beveik visose vadovaujančiose sąjunginėse struktūrose. Trumpai po bolševikų revoliucijos egzistavusi Ukrainos valstybė, kaip ir Stalino dirbtinai sukeltas badas, daugelio tarybinių ukrainiečių sąmonėje nebeturėjo didesnės reikšmės. Galbūt todėl Nikita Chruščiovas daug negalvodamas Ukrainai padovanojo Krymą.
Ukraina yra daug demokratiškesnė nei Rusija net ir dabar, atėjus į valdžią Viktorui Janukovičiui. Vis dėlto, dalies Ukrainos analitikų nuomone, Janukovičius bando įgyvendinti šalies „putinizaciją“: pavyzdžiu laiko ne Vakarus, bet dabartinės Rusijos valdžios vertikalę.
Be abejonės, dauguma ukrainiečių, balsavę už nepriklausomybę, savo valstybę įsivaizdavo kitaip. Praėjus 20 metų nepriklausomybės, šalis primena miniatiūrinę TSRS, kurią valdo tarybinio tipo valdžia, tiksliau, klanai, be jokių ribų grobstantys šalies turtą. Pagal korupcijos indeksą Ukraina yra tarp Afrikos valstybių.
Rimtos viltys bei vizijos buvo siejamos su Oranžine revoliucija, kurią dabar galima laikyti vienu iš labiausiai nepavykusių eksperimentų sukompromitavusių ne tik demokratinius politikus, bet ir pačią tų demokratinių politikų deklaruotą kelio į Vakarus viziją. Šiuo požiūriu, Viktoras Juščenka bei Julija Timošenko šaliai padarė daugiau blogo nei visi iki jų buvę vadovai. Būtent šių vadovų nekompetencija, tarpusavio rietenos bei savų ūkinių klanų atstovavimas ir atvedė į valdžią Janukovičių.
Janukovičius per trumpą laiką padarė tiek, kiek pusę to per penkerius metus – tik žinoma kita kryptimi - būtų padarę oranžiniai revoliucionieriai. Ukraina būtų toli pažengusi Vakarų integracijos keliu, galbūt net tiek, kad procesai jau būtų tapę nebegrįžtamais.
Daug buvusių Oranžinės revoliucijos vadovų arba buvo priversti bėgti į užsienį, arba atsidūrė kalėjime. Šiuo metu, dar vykstant teismui, už grotų sėdi ir vos prezidento rinkimų nelaimėjusi Julija Timošenko. Formaliai ji teisiama už tai, jog Ukrainai nepalankiomis sąlygomis 2009-ais metais pasirašė dujų pirkimo sutartį su Rusija. Rusija trumpai pareiškė, jos susitarimas buvo pasirašytas remiantis tarptautine teise. Tačiau Vakaruose Timošenko teismas sukėlė pasipiktinimą. Tokiu būdu Timošenko pavyko susilaukti Vakarų, užsiėmusių kitomis problemomis, dėmesio. Tai jau savaime didelis politinis pasiekimas Timošenko bei nevykęs Janukovičiaus manevras.
Timošenkos įkalinimas dar labiau sustiprino Vakarų įsitikinimą, jog Janukovočius yra autoritarinis prezidentas. Tai gali apsunkinti Europos Sąjungos ir Ukrainos laisvos prekybos sutarties pasirašymą. Tačiau nereikėtų ir Timošenko laikyti angelu. Prezidento kampanijos metu ji atvirai žadėjo imtis panašių priemonių prieš savo politinius priešininkus ir neaišku, ar jai laimėjus rinkimus šiuo metu už grotų nesėdėtų Jamukovičius.
Taigi vertinti Ukrainos užsienio ir vidaus politikos vienareikšmiškai neįmanoma, nes ji paprasčiausiai nėra nuosekli. Dažnai bandymais išpešti vienadienę naudą ji primena Baltarusijos prezidento Lukašenkos manevrus. Šalies problemos yra vis dėlto ne gera ar bloga valdžia. Ukrainai iki šiol nepavyko – to niekas rimtai ir nesiekė - demontuoti tarybinės valdymo sistemos, šalyje nėra tikrų partijų, o politiką lemia oligarchinių klanų interesai. Palyginus Lietuvos politinį peizažą su Ukrainos, akivaizdu, kad Lietuvos politinė sistema yra daug toliau pažengusi nei Ukrainos. Nors Lietuvoje ūkiniai klanai bei politinis cirkas atrodo visaapimantis, bet, bent iki šiol, Lietuvos politinė kryptis ir ūkinė politika yra aiški – per didelius skausmus, bet vis dėlto Lietuva tampa vis labiau ir labiau vakarietiška valstybe.
Skirtingai nei Ukraina, Lietuva savo laiku labai aiškiai suformavo savo nacionalinius tikslus – ES ir NATO narystė. Šie tikslai pasiekti, kitas dalykas, jog Lietuvoje pradedama pamiršti, jog vien formalios narystės Vakarų struktūrose neužtenka ir dalyvavimas jose reiškia ne tik teises, bet ir įsipareigojimus. Geriausias pavyzdys būtų Lietuvos nenoras skirti pinigų gynybai tiek, kiek numato įsipareigojimai NATO, bet didelis noras, jog agresijos atveju NATO Lietuvai tuoj pat ateitų į pagalbą.
Tačiau ši padėtis Lietuvoje yra pataisoma. Tuo tarpu Ukraina kaip valstybė iki šiol negali apsispręsti, kokie jos nacionaliniai tikslai, kokiam regionui – Vakarų ar Rytų - ji priklauso.
Lietuva, stodama į vakarietiškas organizacijas, buvo priversta reformuoti ūkinę, teisinę ir politinę sistemą, tuo tarpu Ukrainos imtis tokių reformų niekas neverčia, o valdančioms grupuotėms dabartinė ūkinė ir politinė padėtis yra labai palanki. Dėl tos pačios priežasties Ukraina neatsisakys nepriklausomybės. Kijevo chanas geruoju neatiduos valdžios Maskvos chanui.
Tačiau Ukrainoje nevyks ir jokios rimtos reformos. Valdančioms grupuotėms jos paprasčiausiai reikštų mirtį. Žinoma, galima teoriškai svarstyti, jog visuomenė imsis iniciatyvos ir radikaliai pakeis padėtį. Tačiau visų pirmą pokyčiai turi įvykti sąmonėje. Net Lietuvoje atsisakyti tarybinės sąmonės yra nepaprastai sunku. Ką jau kalbėti apie Ukrainą, kuri buvo sovietizuota beveik iš esmės.