Žinoma, ši teorija iškelta keliose kraštutinių pažiūrų svetainėse, ją paminėjo ir vienas kitas politikas, tačiau Rusijos ir Lenkijos vyriausybės, abiejų šalių žiniasklaida ir didžioji dauguma rusų ir lenkų laikosi nuomonės, kad lėktuvas sudužo dėl rūko ir piloto klaidos. Be to, diskusija apie potencialias katastrofos priežastis yra nuoširdi ir atvira.
Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas nedelsdamas nuvyko į įvykio vietą, lydimas Rusijos premjero Vladimiro Putino. Lenkijos teismo ekspertai į įvykio vietą atvyko praėjus vos kelioms valandoms po tragedijos. Rusijos vyriausybė siūlo pagalbą ir panaikino vizų reikalavimus žuvusiųjų šeimų nariams, susiruošusiems į Rusiją. Visur televizijų kameros, Rusijos oro uosto pareigūnai viešai kalbasi su žurnalistais ir atsakinėja į klausimus.
Vakariečiui skaitytojui tai neatrodo neįprasta, nes būtent tokios reakcijos tikimasi po lėktuvo katastrofos, ypač tokios, kurioje žuvo žinomi visuomenės veikėjai. Tačiau šioje pasaulio dalyje – ir ypač šioje vaiduokliško miško vietoje – atvira diskusija apie tragediją parodo, jog įvyko radikalūs pokyčiai. Miškuose aplink Smolenską daug nepažymėtų kapų, kuriuose palaidoti ne tik Katynėje sušaudyti Lenkijos karininkai, bet ir, spėjama, Stalino genocido aukos, partizanai ir valstiečiai maištininkai. Niekas nežino visos tiesos, nes šių kapų istorija ne vieną dešimtmetį buvo slepiama ir neigiama, ja buvo manipuliuojama politiniais tikslais.
Be to, šioje pasaulio dalyje staigi politiko mirtis dažniausiai sukelia įtarimų dėl konspiracijos. Lenkijos karo laikų lyderis, generolas Wladyslawas Sikorskis taip pat žuvo lėktuvo katastrofoje. Jam žuvus Lenkija kritiniu laikotarpiu neteko patikimiausio ir kompetentingiausio lyderio, ir šis faktas padėjo Sovietų Sąjungai užimti šalį. Tai, kad ši katastrofa taip ir nebuvo iki galo ištirta bei pragaištingi tolesni įvykiai reiškia, kad net dabar šis incidentas lieka apgaubtas paslapties šydu.
Jei šios paslaptys ir iškreipti faktai būtų tik fanatikų ir istorikų ginčų tema, tai nebūtų taip svarbu. Tačiau ne tik tai. Pusę amžiaus slėpta tiesa apie Katynės tragediją didino Rusijos ir Lenkijos tarpusavio nepasitikėjimą, tai iki šiol yra kliūtis kuriant darnius politinius, ekonominius ir kultūrinius dviejų šalių santykius.
Be to, dėl tebevykdomo Rusijos istorijos iškraipymo šalyje tvyro visuomenės apatijos ir cinizmo atmosfera. Atvirumo praeityje ir apie praeitį stoka leidžia suprasti, kodėl dauguma Rusijos gyventojų abejoja, ar jų vyriausybė sako tiesą apie teroristinius išpuolius, kurie periodiškai drebina Rusiją. Tad neabejojant galima sakyti, kad po šios Lenkijos tragedijos oficialūs Rusijos asmenys demonstruoja daugiau skaidrumo nei po kai kurių savo šalies tragedijų.
Juk nėra taisyklės, kurioje sakoma, kad praeitis turi slopinti dabartį: šalys gali keistis, politiniai principai tapti atviresni, o politikai gali išmokti nedangstyti skaudžių įvykių paslapties ir melo skraistėmis. Per paskutinius 20 metų ir Rusijos, ir Lenkijos politikai mokėsi viešo kalbėjimo meno, nors galbūt ne visada jį taikė praktikoje. Pokyčiai pastebimi, ir per paskutines kelias dienas pamatėme, kokią įtaką jie gali turėti.
Nors ši savaitė nebuvo labai palanki, esu dėkinga bent už tai, kad lėktuvo katastrofoje žuvusių valstybės pareigūnų šeimoms neteks laukti septyniasdešimt metų, kad sužinotų, kas įvyko iš tikrųjų. Baisi tragedija, įvykusi tame pragaištingame miške, makabriškai atkartoja praeitį, tačiau, laimei, šįkart ji netaps dar viena tamsios šio regiono istorijos baltąja dėme.