Čekijos pirmininkavimas ES kaip fiasko
Remiantis internetinės naujienų svetainės “EUobserver” informacija, Europos Komisijos koridoriuose ir ES Tarybos kavinėse Čekijos pirmininkavimas Sąjungai jau vadinamas blogiausiu per visą pirmininkavimo istoriją. Nemažai prie nesėkmingo Čekijos pirmininkavimo ES prisidėjo sudėtinga vidaus politinė situacija šioje valstybėje. Čekijos premjerui Mirekui Topolanekui trūko pagrindinių šalies politinių partijų paramos ir tai vėliau lėmė jo vyriausybės žlugimą. Čekų prezidentas Vaclavas Klausas savo euroskeptiškomis pažiūromis ir nediplomatiškais pasisakymais garsėja visoje Europoje.
Čekijos vadovavimas ES 2009 m. pirmoje pusėje daugiausia kritikuojamas dėl: pirma, tvirtos ES pozicijos nebuvimo Izraelio karinės operacijos Gazoje metu; antra, ne itin sėkmingų veiksmų siekiant Rusijos ir Ukrainos dujų krizės sureguliavimo; trečia, nepakankamų pastangų sprendžiant vadinamąją „konstitucinę krizę“.
Be to, Čekijos vadovavimo ES metu išryškėjo čekų premjero M. Topolaneko ir ambicingojo Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy nesutarimai. Vieninteliu arba didžiausiu Čekijos laimėjimu 2009 m. pirmoje pusėje laikomas ES Rytų partnerystės programos „paleidimas“.
Mažosios ES valstybės ir pirmininkavimas Sąjungai
Nesėkmingas Čekijos pirmininkavimas ES laikomas geriausiu įrodymu to, kad mažosios ES valstybės negali vadovauti Sąjungai. Šiuo atveju pateikiami du argumentai. Pirma, mažosios ES valstybės stokoja visaverčiam pirmininkavimui reikalingų administracinių resursų – profesionaliai dirbančių diplomatų ir valstybės tarnautojų. Antra, mažosioms ES valstybėms trūksta politinio svorio sėkmingam veikimui tarptautinėje arenoje. Nepakankamas ES vadovaujančių valstybių politinis svoris trukdo visų bent kiek ambicingesnių Sąjungos planų realizavimui tarptautinėje arenoje.
Iš tiesų daugelis politikos apžvalgininkų sutaria dėl to, kad ES pirmininkaujančios mažosios valstybės yra priverstos visus pajėgumus mesti kasdieniam Sąjungos funkcionavimui užtikrinti. Jų išsikelti ambicingi tikslai dažniausiai lieka neįgyvendinti. Tik didžiosios ES valstybės (tokios kaip Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Italija) gali imtis tikrai reikšmingų tarptautinių iniciatyvų ir jas sėkmingai įgyvendinti. Šiuo atveju pateikiami sėkmingo vadovavimo ES pavyzdžiai yra Vokietijos pirmininkavimas 2007 m. pirmoje pusėje, Prancūzijos – 2008 m. antroje pusėje.
Lietuvos pirmininkavimo ES 2013 m. perspektyvos
Svarbu pastebėti, kad 2013 m. antroje pusėje pirmininkavimą ES iš Airijos turėtų perimti Lietuva. Lietuvai neabejotinai yra priskirtina mažosioms ES valstybėms. Todėl kyla klausimas – ar Lietuva sugebėtų tinkamai vadovauti ES?
Aišku, kad vidaus politinę situaciją Lietuvoje 2013 m. antroje pusėje sunku prognozuoti. Iki to laiko finansinės ir ekonominės problemos gali lemti ne vienos vyriausybės pasikeitimą. Kita vertus, vidaus politinė situacija Čekijoje 2009 m. pirmoje pusėje buvo tokia sudėtinga, kad sunku būtų atsidurti dar sudėtingesnėje.
Nėra abejonių, kad Lietuvoje yra daug profesionaliai dirbančių diplomatų ir valstybės tarnautojų. Nepaisant to, savo žmogiškaisiais resursais Lietuva negali susilyginti su didžiosiomis ES valstybėmis. Be to, Lietuvos diplomatai ir valstybės tarnautojai yra mažiau patyrę už kolegas Vakaruose. Rytų kultūros žinojimas ir rusų kalbos mokėjimas šiuo atveju nekompensuotų veikimo Vakarų valstybių sostinėse patirties trūkumo.
Ar Lietuva turi pakankamai svorio tarptautinėje arenoje? Šiuo klausimu galima daug diskutuoti, galima ilgai užsispyrus tvirtinti, kad Lietuva yra „regiono lyderė“. Tačiau sunku būtų paneigti faktą, kad Lietuvos valstybė visiškai priklauso nuo politinės, karinės ir ekonominės didžiųjų Vakarų valstybių paramos. Energetiniais saitais Lietuva vis dar yra tvirtai susisaisčiusi su Rusija.
Žinoma, negalima teigti, kad Lietuva apskritai nevaidina jokio vaidmens tarptautinėje arenoje. Tiesiog reikėtų pripažinti, kad tas vaidmuo nėra toks didelis, kaip mums patiems kartais atrodo. Kas galėtų įrodyti, kad Lietuva tarptautinėje arenoje yra kažkuo pranašesnė už Latviją, Estiją ar tą pačią Čekiją? Taigi, galimas Lietuvos pirmininkavimas ES 2013 m. antroje pusėje turėtų kelti susirūpinimą.
Lietuvos dalią palengvinti ir su mažosiomis ES valstybėmis susijusią pirmininkavimo Sąjungai problemą išspręsti galėtų Lisabonos (Reformų) sutarties ratifikavimas. Ši sutartis numato nuolatinio Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininko pareigybės įsteigimą.
Šioms pareigoms išrinktas asmuo ES vadovautų dvejus su puse metų (taip pat galėtų būti perrinktas antrai kadencijai), o nesikeistų kas pusmetį, kaip yra dabar. Didelė tikimybė, kad EVT pirmininku būtų išrinktas ne Lietuvos, Latvijos, Estijos ar Čekijos atstovas, bet vienos didžiųjų ES valstybių politinis lyderis. Taip mažųjų valstybių vadovavimo ES problema galėtų būti išspręsta.