Nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija nebandė atsiriboti nuo buvusio sovietinio bloko narių ir juo labiau nesiekė savęs identifikuoti nepriklausomai nuo buvusių sąjunginių respublikų. Priešingai, iš Rusijos vidaus ir užsienio politikos diskurso nebuvo išnykęs siekis aplink save turėti lojaliųjų bloką, valstybes, kurias galėtų veikti ir užsitikrinti jų paramą tiek tarptautiniuose forumuose, tiek apeliuodama į bendrą istorinę praeitį ginti savo ekonominius ir kitus interesus.
Ribos tarp Rusijos ir visų pirma Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) valstybių nebuvo kuriamos, priešingai, visais įmanomais būdais buvo siekiama užkirsti kelią jų atsiradimui. Ilgą laiką egzistavo ir buvo propaguojamos tokios sąvokos kaip „artimasis užsienis“, siekiama užtikrinti ypatingas teisines privilegijas rusų tautinėms mažumoms, išlaikyti arba grąžinti rusų kalbai valstybinės kalbos statusą buvusiose sovietinėse respublikose ir net suteikti NVS valstybėms tam tikrų prekybos su Rusija privilegijų, taip pat palankias energetinių resursų kainas.
Rusijos politikai turi visą arsenalą priemonių, kuriomis gali paveikti NVS visuomenę. Visų pirma, tai Rusijos kultūrinio ir informacinio buvimo postsovietinėse valstybėse institucionalizavimas, oficialių paramos rusų kalbai ir kultūrai programų vykdymas tikslinėse valstybėse. Egzistuojančioje valstybės valdymo sistemoje vienas iš Rusijos užsienio reikalų viceministrų kartu vadovauja ir įstaigai „Roszarubežcentr“ (Rusijos užsienio [informacinis ir kultūros] centras). Šio centro kompetencija apima programų, skirtų rusų kalbos populiarinimui, kultūrinių bei techninių ir mokslinių projektų koordinavimą, ši institucija yra taip pat atsakinga už rusų tautinės mažumos klausimus kitose šalyse. Savo atstovybes „Roszarubežcentr“ turi 60 pasaulio valstybių.
Programos „Rusų kalba 2006-2010 m.“ tiksluose dar detaliau aprašyta, ko turėtų būti siekiama: ne tik sukurti palankią aplinką rusų kalbos vartojimui užtikrinant jos, kaip tarptautinės kalbos, statusą, bet ir „prisidėti stiprinant valstybingumą, padėti realizuoti valstybės nacionalinio saugumo ir šalies prestižo tikslus, paskatinti integracinius procesus NVS“. Pavyzdžiui, joje numatytas siekis 45-90 proc. padidinti žmonių, besimokančių rusų kalbą ir literatūrą, skaičių NVS ir Baltijos šalyse, tokiu pat santykiu padidinti televizijos ir radijo laidų transliaciją rusų kalba šiose šalyse, taip pat 15-40 proc. padidinti rusų kalbą ir kultūrą populiarinančių organizacijų skaičių.
Kalbos mokymui ir propagavimui NVS ir Baltijos valstybėse ketinama skirti apie 650 mln. rublių, ekspertų vertinimu trečdalį šios sumos skirs pačios tikslinės šalys, be to, bus skiriama ir kitoms priemonėms: naujienų portalams (20 mln. rublių), televizijos laidoms (80 mln. rublių), renginiams (230 mln. rublių).
Be tiesioginio rusų kalbos mokymo daug dėmesio skiriama įvairiems tarptautiniams renginiams rusų kalbai, literatūrai ir aukštajai kultūrai propaguoti (2005 m. „Bibiobraz“, „Rusų mūzos pasauliui“). 2005 m. beveik pusė (40 tūkst. žmonių) visų Rusijoje besimokančių užsienio studentų mokėsi už federacinio biudžeto lėšas, buvo skirta 7 tūkst. valstybinių stipendijų(1) .
Bet kokie bandymai pasipriešinti tokiai ekspansionistinei tautinei Rusijos politikai savo kaimynių atžvilgiu nėra tokie paprasti. Kai Ukraina pabandė įtvirtinti visoje šalyje ukrainiečių kalbos privalomumą visos šalies visų lygių valstybės institucijoje, jos elitas (tu metu dar Kučma) buvo apkaltintas „derusifikacija“ pradžia ir siekiu deformuoti natūralią kultūrinę ir kalbinę aplinką. Įdomiausia, kad tokią reakciją sukėlė ne pačioje Ukrainoje gyvenančios rusų tautinės mažumos, bet pati Rusijos užsienio reikalų ministerija.
Antra, bandymai įžiebti etninę nesantaiką pastaruoju metu buvo akivaizdūs ne tik Estijoje, bet ir Ukrainoje: Krymo separatizmo ar idėjų apie galimą Rytų Ukrainos atsiskyrimą/autonomiją kurstymas, Rusijos kariuomenės įsitvirtinimas Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Rusijai pavyksta radikalizuoti rusakalbius (NVS valstybėse jų daugiau nei 25 mln.) ir siekti politinės įtakos, o tai ypač svarbu, turint omenyje, kad Ukrainoje jie sudaro beveik pusę visų gyventojų ir yra linkę balsuoti už radikalias ir komunistines partijas.
Viena vertus, Ukrainoje rusakalbiai savo pasipriešinimą ukrainizacijai grindžia labai panašiais argumentais: piktinamasi dirbtiniu vienos tautos dalijimu, vienos kalbos iškėlimu kitos atžvilgiu ar rusų kalbos sulyginimu su kitomis užsienio kalbomis, bandymu likviduoti rusų kalbą ir kultūrą Ukrainoje. Kita vertus, nors apklausos rodo, kad net 47,6 proc. (2000 m.) Ukrainos piliečių pritartų rusų kalbos statuso paaukštinimui, tačiau vos 0,7 proc. jų balsavo už Sąjungos partiją, kuri būtent ir agitavo už tai 1998 m. rinkimuose.
Trečia, ortodoksų bažnyčios įtakos išnaudojimas, ypač turint omenyje, kad Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarchas Aleksejus II pasisakė už „Eurazijos sąjungą“(2) .
Po 80-90 proc. savo naujienų laiko pagrindiniai Rusijos kanalai „Rosija“, „Pervyj kanal“, NTV, TVC skiria tik prezidentui, valdžios ir saugumo institucijoms(3) . Šie kanalai yra transliuojami kabeliniais ryšiais ir į visas kaimynines šalis ar net tolimesnes valstybes. Rusija jau kurį laiką kontroliuoja beveik visą (gal tik išskyrus elektroninę) žiniasklaidą šalies viduje. Tai nereiškia, kad ji tokį žiniasklaidos valdymo modelį ketina primesti NVS valstybėms, tačiau absoliučioje daugumoje šių valstybių per kabelinius ir palydovinius ryšius retransliuojami Rusijos kanalai yra žiūrimi ir populiarūs.
Taip Rusija gali formuoti ne tik užsienio naujienas, bet ir įtakoti vidaus naujienų ir kaimyninėse šalyse vykstančių įvykių interpretaciją. Suprantama, beveik visos NVS valstybės turi alternatyvą – savo šalyse veikiančius valstybinius ir komercinius kanalus ar užsienio šalių retransliuojamus kanalus, tačiau rusų kalbos vartojimas ir populiarumas šiose šalyse daro didelę įtaką rusiškų kanalų žiūrimumui ir pasitikėjimui jais.
Penkta, Rusijos ekonominė ir energetinė galia leidžia jai šantažuoti Ukrainos ir Baltarusijos šalių vyriausybes grasinant socialinio nepasitenkinimo skatinimu ar socialiniais nestabilumais, jeigu būtų nutrauktas naftos ar dujų tiekimas.
Apžvelgus visuomenės nuomonės tyrimus apie tai, kokie turėtų būti Rusijos santykiai su buvusiomis sovietinėmis respublikomis, matyti akivaizdžios tendencijos: 1993-2004 m. daugėjo Levada centro respondentų, kurie manė, kad Rusija vykdo imperinę politiką buvusių sovietinių respublikų atžvilgiu (1993 m. – 3, 2001 – 5 proc., 2004 – 7 proc.), o tikinčių, kad Rusija užtikrina taiką ir stabilumą regione bei nesikiša į buvusių sovietinio bloko narių vidaus politiką, skaičius beveik susilygino ir siekė šiek tiek daugiau nei 40 proc. (www.levada.ru).
Nepaisant gana įtemptų Rusijos ir Baltarusijos santykių 2006 m. pabaigoje, 2007 m. pradžioje dauguma apklaustųjų Rusijoje teigė, kad jeigu tuo metu vyktų referendumas, už sąjungą su Baltarusija balsuotų 64 proc. (tiesa, net 18 proc. apklaustųjų sakė tuo metu gyvenantys Baltarusijoje). Net 49 proc. manė, kad Baltarusijos ir Rusijos sąjunga padėtų atkurti vienybę, būtų atkurta stipri valstybė, sustiprėtų pozicijos tarptautinėje erdvėje. Baltarusija daugumos rusų sąmonėje nėra nutolusi nuo Rusijos: net 61 proc. mano, kad Baltarusija nėra užsienis, todėl Rusijos įtaka šioje valstybėje yra vertinama teigiamai, o jos prisijungimas „sustiprintų valstybę“.
Ukrainos atžvilgiu apklaustųjų rusų nuostatos ne tokios vienareikšmės. Juo labiau, kad į klausimą, kas būtų naudingiau – susijungti su Baltarusija ar su Ukraina, 40 proc. atsakė, kad su Baltarusija. Vos 18 proc. mano, kad naudingiau jungtis su Ukraina (15 proc. tiki tokios sąjungos realumu), ir tik 22 proc. mano, kad Rusija turėtų susijungti su abiem valstybėmis. Į klausimą, kokius tikslus Rusiją turėtų kelti Ukrainos atžvilgiu, dauguma respondentų Rusijoje pasisako už tai, kad Rusija siektų normalių rinkos dėsniais grįstų ir kaimyniškų santykių. Vis dėlto net 31 proc. mano, kad Rusija turėtų siekti susigrąžinti Krymą, 14 proc. nenorėtų, kad Ukrainai būtų leista tapti NATO nare, o dar 12 proc. pasisako už tai, kad Rusija siektų Juščenkos nušalinimo.
Taigi Rusijos gyventojų nuomonė nedaug skiriasi nuo to, kokią politiką propaguoja šalies elitas. Sąjunga su Baltarusija, nesuvokimas Baltarusijos ir Rusijos kaip užsienio, kišimosi į Ukrainos vidaus politiką pateisinimas – tai tik keli bendros tendencijos atspindžiai. Visi jie yra pagrįsti specialiomis vyriausybės finansuojamomis programomis, jų įgyvendinimui sukurtomis institucijomis.
Todėl, kai kurie Lietuvos užsienio politikos analitikai ir įgyvendintojai skuba deklaruoti santykių su Rusija šiltėjimą, verta visų pirma vertinti ne politikos deklaracijas, bet pokyčius pačioje Rusijoje. Santykiai tarp milžino ir nykštuko garantuos, kad nykštukas išgyvens, jeigu jie bus pagrįsti matymu ir vertinimu tuo, kas yra, o ne tai, ką norisi matyti.
1. Сотрудничество в области культуры, (Rusijos užsienio reikalų ministerijos pranešimas spaudai) 16-06-2006, http://www.ln.mid.ru/ns-dksu.nsf/6786f16f9aa1fc72432569ea0036120e/432569f10031dce6c3256ff6003dc8fc?OpenDocument, [Žiūrėta 2008-03-11]. Tiek pat jų buvo skirta ir 2007 m.
2. Sąvoka “šventa Rusija” apima tris Rytų slavų valstybes: Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Plačiau: Mamleiev, Yriy, “Russia between Eternity and Love”, Literaturnaya Gazeta, (Moscow), 28 January 1998; Gvlosdev, Nikolas, “The New Party Card? Orthodoxy and the Search for Post-Soviet Russian Identity”, Problems of Post-Communism, Vol. 47, No. 3, November-December 2000, p. 29-38.
3. Дубин, Борис, «Суверенность по законам клипа и сериала», Pro et Contra, № 4 (33), июнь – август 2006, с. 6.