Pirmieji rezultatai sukėlė euforiją Europoje. Daugiausiai vietų parlamente gavo koalicija, palaikiusi euroatlantinę integraciją. Tačiau ne viskas taip aišku ir vienaprasmiška, kaip norėtųsi.
Laimėtojai ir pralaimėtojai
Didžiausias rinkimų laimėtojas – Borisas Tadičius. Jo idėja – Europa svarbiau nei nauji karai dėl Kosovo ar kitų garbės reikalų. Serbai nėra tokie geri - ar sėkmingi kariai: Osmanų valdžia, Pirmas pasaulinis, Antras pasaulinis. Gal geriau pasirinkti mažesnę šalį ir tikrą taiką. Nacionalizmo, Didžiosios Serbijos idėja reikštų gal ir tautiškai garbingo, bet ilgainiui pralaimėti pasmerkto vaidmenį. Tai kariaujanti už savo istoriją Serbija, bet tuo pat metu Serbija nuo visų izoliuota ir nemylima, o karas - iš anksto pasmerktas pralaimėjimui.
Didžiosios Serbijos idėja karą pralaimėjo, kai nepavyko prijungti Bosnijos ir sukurti respublikos Kroatijoje. Didžiosios Serbijos idėja nuteikė prieš serbus didžiąją dalį Europos. Dar vieno karo perspektyva atrodė jau nebepakeliama. Net jeigu tas karas bus dėl istorinės serbų legendos – Kosovo. Su albanais konfliktuojama jau kelias dešimtis metų, ir visa tai jau gerokai pabodę. Miloševičiaus sukeltas nacionalizmas tautą nualino, tautiškumą reikia atkurti, ir atkurti ne kariaujant, o kažką kuriant, ne prarandant, o laimint Europos simpatijas. Borisas Tadičius tikrai nekaltas dėl to, ką prarado Miloševičius. Gal Tadičiaus europinė perspektyva ir yra tas kūrimo momentas?
Atsirado net politikų, palyginusių Jugoslaviją su buvusiu nacių Vokietija, kuri po karo pasirinko ne revanšizmą, bet tikrai europinę perspektyvą.
Tai vis šalies prezidento koziriai.
Didysis pralaimėtojas - tas pats Tadičius. Jo koalicija “Už Serbiją Europoje” turės 103 vietas parlamente iš 250, tad jų nepakanka. Oponentai rengia susivienijimo planą. Pralaimėję radikalai, kartu su Vojislavo Koštunicos Demokratinės Serbijos partija bei buvusiais Slobodano Miloševičiaus socialistais drauge „surenka“ 127 vietas, kurių pakanka valdančiajai daugumai suformuoti. “Surenka”, jei dar kartą nesusipyks derybose. Didžiausias paradoksas yra tas, kad šalies likimą gali lemti vis ta pati minėtoji Miloševičiaus partija, kažkada serbus nuvedusi į karus.
Beje, jos politinė retorika po rinkimų gerokai sušvelnėjo. Nereikėtų nustebti, patyrus, kad buvę Europos priešai siekia bent kiek pataisyti savo reputaciją. Dauguma Europos kompartijų taip ir darė. Tad Borisas Tadičius su socialistais, keliais liberalais ar tautinėmis mažumomis jau turėtų taip reikalingą daugumą. Ir jam atrodo, kad geriau paimti į savo laivą Miloševičiaus likučius nei atiduoti valdžią nacionalistams.
Ko tikėtis?
Nacionalistinis ansamblis, jei vis tik jis suformuos daugumą, neturi naujų idėjų, išskyrus status quo išlaikymą ir mintis apie revanšą. Kosovo kaip valstybės nesėkmės, Rusijos atsisakymas ją pripažinti suartins Serbiją su Rusija, europinės integracijos nebus. Karo dėl Kosovo kol kas taip pat nebus, bet vėliau, situacijai pasikeitus, kas žino...
Tadičiaus demokratai taip pat nepripažįsta Kosovo. Jie mano, kad serbai gali atgauti Kosovą, kaip čekai atgavo Sudetus, o lietuviai Klaipėdą. Nereikia net karo laimėti. Serbų diplomatai jaučiasi ne taip jau blogai, galėdami padedami rusų blokuoti Kosovo narystę tarptautinėse organizacijose. Jei diplomatija bus proeuropietiškai lanksti, mainais už Kosovo praradimą gali gauti greitojo traukinio bilietą į Europą. Jį reiktų imti ir įstoti į Europą kuo greičiau. Greičiau už Kosovą, idant galima būtų skatinti jo grįžimą į Serbiją. Albanija taip greitai į Europą nepaklius, nors būsima NATO narystė tam gali padėti. Serbijai reikėtų, kad europinė perspektyva šviestųsi Kroatijai, Makedonijai. Būtent Serbija turėtų tapti naujuoju regiono centru.
2008-ieji gali tapti metais, kurie Jugoslaviją, kaip politinį projektą, palaidos galutinai ir negrįžtamai. Provincijoje kalbinti serbai pripažįsta, kad jie buvo įsivėlę į vieną didžiausių XX amžiaus istorinių klaidų – Jugoslavijos mitą apie panslavizmo galią. Stebėjau rinkimus Vojvodinoje, kurios rinkėjai turi vengriško kraujo ir tikro noro integruotis į didelę Europą, o ne į vienišą Belgradą. Čia yra dar viena serbiškoji problema – ne viskas širdimi sprendžiama, nes yra ir kitokių jausmų.
Serbijai reikėtų lanksčiai elgtis ir su Rusija. Rusijos pozicija Kosovo klausimu naudinga serbams, nesvarbu, kurie iš jų būtų valdžioje, tačiau reikia nepamiršti, kad Rusija gali prekiauti Kosovu, išmainyti jį į Abchaziją ar Padniestrę. Rusai juk nekvaili, supranta, kad ne iš meilės serbams gyvena.
Vis dėlto atrodo, kad politikos traukinys Balkanuose vis labiau suka į Vakarus. Problemų nestinga, tačiau, regis, traukinys, vadinamas laisve, pajudėjo ne juokais. Net ir nepavykus iškart sukurti proeuropietiškos vyriausybės, jos atsiradimas - tik laiko klausimas.