"Požiūris į "al Qaeda" sudėtingas. Vidutiniškai tik trys apklaustieji iš dešimties Osamą bin Ladeną vertina teigiamai, o daugelis nenorėjo atsakyti į šį klausimą", - skelbia "WorldPublicOpinion.org". Daugiau kaip pusė respondentų sakė, kad vienas iš "al Qaeda" tikslų yra kiekvienoje musulmoniškoje šalyje įvesti šariato teisę.
Tokiam tikslui pritarė ir daugiau kaip 70 proc. apklaustųjų. Maždaug 60 proc. nurodė, kad vienas iš Vašingtono tikslų yra energijos resursų Artimuosiuose Rytuose kontrolė. O štai šių metų kovo pabaigoje vykusiame arabų šalių viršūnių susitikime Saudo Arabijos sostinėje Rijade sutarta atgaivinti prieš penkerius metus parengtą planą dėl taikos su Izraeliu. Taikos plane Izraeliui siūlomi normalūs santykiai su arabų valstybėmis mainais į visišką pasitraukimą iš teritorijų, kurias jis okupavo per 1967 metų Artimųjų Rytų karą. Jungtinės Tautos taip pat neseniai užsiminė, kad reikėtų surengti Izraelio, palestiniečių ir arabų valstybių susitikimą, kuriame būtų pamėginta atnaujinti Artimųjų Rytų taikos derybas. 2002-aisiais Izraelis atmetė tokį pasiūlymą.
Nors Izraelis nepritaria toms plano nuostatoms, kurios kalba apie atsitraukimą iki 1967 metų sienų, Jeruzalės statusą ir pabėgėlių grįžimo klausimą, šios šalies premjeras Ehudas Olmertas žurnalistams yra sakęs, jog jei nuosaikios arabų valstybės palaikys Saudo Arabijos iniciatyvą, jis tai vertinsiąs kaip labai pozityvias permainas. Oficialus susitikimas, kuriame prie vieno stalo susėstų Izraelio ir Saudo Arabijos pareigūnai, būtų labai svarbus įvykis. Šalys nepalaiko oficialių santykių.
Prie ko čia vienoje vietoje daugumos musulmonų požiūris į Ameriką (šiaip – nesunkiai prognozuojamas), arabai sunitai ir labai atsargus nepopuliaraus dabartinio Izraelio premjero optimizmas dėl Saudo Arabijos iniciatyvos? Na, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose viskas susimaišę ir persipynę. O ištarę žodį „Izraelis“, turbūt absoliuti dauguma žmonių pasaulyje nevalingai pagalvoja apie Jungtines Valstijas, mat Amerika daug dešimtmečių yra nuosekli žydų valstybės globėja. Be to, nepaisant rytietiškų vingrybių gausos, apie taiką Artimuosiuose Rytuose, tikėtina, galvoja daugiau šio regiono gyventojų, nei iš šalies atrodo.
Be to, musulmonų pasaulis nėra vienalytis. Žydų spaudoje nedažnai, bet reguliariai pasirodantys tekstai apie arabų sunitų taikias iniciatyvas ir užuominas į vadinamųjų nuosaikių musulmoniškų šalių galimus planus vienytis šiaip jau gali reikšti veikiau lūkesčius negu esamą padėtį. Izraelis tikriausiai labai norėtų, kad sunitų dominuojami arabai imtų akivaizdžiai konkuruoti su išorikai agresyviu ir neprognozuojamu šiitų valdomu Iranu.
Kita vertus, Artimuosiuose Rytuose tai, kas atrodo akivaizdu ar net akivaizdžiausia, gali turėti ir savo paslėptą prasmę. Ir ne vieną. Tarkime, yra tokia neafišuojama aplinkybė, kad dalis Saudo Arabijos politinio elito atstovų (pavyzdžiui, buvęs šalies ambasadorius Jungtinėse Valstijose Bandaras bin Sultanas) palaiko gerus santykius su Bushų šeima. Daugeliu atžvilgių būtent B. Bin Sultano pastangų dėka Amerika nusprendė palaikyti Saudo Arabijos taikią iniciatyvą.
Maždaug tuo pat metu žydų spauda su nerimu rašė apie staiga pablogėjusius Izraelio ir Egipto santykius. Izraelio infrastruktūros ministrui Binyaminui Ben Elizerui teko atidėti vizitą į Kairą, kur jis turėjo susitikti su Egipto žvalgybos vadu Omaru Suleimanu, mat šioje šalyje parodytas dokumentinis filmas „Šakedo dvasia“, kuriame B. Ben Elizeras faktiškai kaltinamas dėl 250 belaisvių egiptiečių sušaudymo per vadinamąjį Šešių dienų karą. Kiek anksčiau Egiptas netrukdė Palestinos autonomijos ministrui pirmininkui Ismailui Haniyai įvežti į Gazos ruožą 20 milijonų dolerių, nors anksčiau buvo įsipareigojęs neleisti į Gazą patekti didesnėms sumoms.
Atsakymas gali būti netikėtai paprastas – Amerika pasirinko Saudo Arabiją, apeidama Egiptą. Pastarasis daug metų buvo didysis tarpininkas painiuose žydų ir arabų santykiuose. Gali būti, Kairas „įsižeidė“. Be to, Egipto atstovai dalyvavo garsiojoje Teherane surengtoje konferencijoje, kur buvo abejojama holokaustu – spėjama, kad ten galėjo išgirsti nemalonių užuominų apie tai, kad jie esą yra musulmonų išdavikai. Tačiau tai - tik prielaidos.
Kita vertus, nereikia pamiršti, kad turtinga Saudo Arabija tuo pat metu savaip „investuoja“ Artimuosiuose Rytuose, finansuodama, atrodytų, visus ir viską – nuo islamistinių grupuočių (teigiama, kad per 10 metų per vadinamuosius labadaros fondus Rijadas kompensacijoms mirtininkų šachidų šeimoms, islamistų grupuočių struktūros tobulinimui, propgandai ir t.t. skyrė maždaug milijardą dolerių ) iki plano teikti finansinę paramą „broliams sunitams“ Irake, nes juos esą skriaudžia šiitai (tarp kitko, Saudo Arabija finansuoja net Rusijos islamiškas organizacijas).
Pasak žydų spaudos, maždaug 2004-ųjų pabaigoje Iranas perėmė iniciatyvą Artimuosiuose Rytuose ir tapo svarbiausiu musulmonų (pirmiausia, ba abejo, Palestinos autonomijoje) interesų gynėju. Bet po neseniai Saudo Arabijos incijuoto besikivirčijančių palestiniečių grupuočių „Hamas“ ir „Fath“ atstovų susitikimo Mekoje, kur Saudo Aarabijos karalius pažadėjo milijardą už susitaikymą, galima sakyti, kad saudai „perpirko“ iš Irano palestiniečius.
Dienraščio „USA Today“ teigimu, šių metų pradžioje pasiuntinio postą Amerikoje paliekantis Saudo Arabijos princas Turki al-Feisalis Vašingtone dalyvavo priėmime, kurį surengė Amerikos žydų organizacijos. Renginyje dalyvavo ir valstybės departamento diplomatas, atsaklingas už kovą su antisemitizmu. Pasak „USA Today, saudai sprendimą draugauti su Amerikos žydų lobistais motyvuoja būtinybe mažinti Irano įtaką, baigti prievartos Irake bei Libane eskalavimą ir siekiu išspręsti Palestinos problemą.
Čia esama savotiško rytietiško vyliaus. Vienas žydų laikraštis neseniai išvardijo kelis klausimus, kurie kyla aiškinantis, ar iš tiesų agresyvią retoriką kartojantis Iranas kelia didžiausią grėsmę Artimuosiuose Rytuose. Jei iš tiesų Iranas siekia pasigaminti atominę bombą, ant kurios šalies jis ruošiasi ją numesti? Ant Izraelio, su kuriuo neturi sienos ir napalaiko visiškai jokių ūkinių, kultūrinių (nekalbant jau apie politinius) santykių, taigi neturi ir jokių konkrečių nesutarimų (apie Irano prezidento retoriką – kita kalba)? Bet ar Teherane iš tiesų nesupranta, kad taip jis sunaikintų nemažą dalį Libano, Sirijos ir t.t. ir užnuodytų visą regioną, nes radioktyvaus debesies Iranas veikiausiai nekontroliuotų? Nekalbant apie tai, kad kaip reikiant gautų atgal. Ar iš tiesų Iranas nori tapti valstybe šachide?
Galbūt derėtų priminti vieną pikantišką detalę – iš devyniolikos 2001-ųjų rugsėjo 11-osios mirtininkų penkiolika buvo saudai ir tik keturi, kilę iš kitų musulmoniškų valstybių. Tas pats laikraštis, kuriam kilo klausimų dėl Irano, padarė tokią išvadą: Saudo Arabija yra viena didžiausių tarptautinio terorizmo finansuotojų. Bet tuo pat metu ji yra ir nuo terorizmo nukentėjusių šalių sąjungininkė. Yra toks posakis: nieko asmeniško – tik rankų miklumas.
Kuriam galui reikėjo pradėti šį tekstą nuo nepalankios musulmonų visuomenės nuomonės apie Ameriką? Galbūt - tam, kad ilgainiui gali paaiškėti, jog kritikos ir net grasinimų Amerikai negailinčios musulmoniškos šalys dėl gerų santykių su ta pačia Amerika tarpusavyje savaip konkuruoja.